Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Naujienos > Artūras Bumšteinas: užklupkime garsus tokius, kokie jie mus pasitiks
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

NAUJIENOS

2015-02-24

Artūras Bumšteinas: užklupkime garsus tokius, kokie jie mus pasitiks



Fotografijos autorė Nina Poppe

Arturas Bumšteinas yra iš tų rizominių menininkų, kurie nepasiduoda sisteminei žanrinei klasifikacijai, dėl išsiraizgiusios kūrybinės grybienos sluoksnio ir įvairių raiškos pavidalų. Tokių menininkų veikla veliasi įvairiomis kryptimis ir visada yra viduryje, tarp disciplinų, tarp žanrų, tarp subkultūrų, tarp projektų, tarp medijų, tarp valstybių teritorijų. Buvimas viduryje nereiškia vidutiniškumo, priešingai – vidurys yra vieta, kurioje viskas vyksta sparčiau ir veiksmingiau. Arturas Bumšteinas gali sukurti (ir tai daro) ir styginių kvartetą, ir instaliaciją, ir radijo meno artefaktą, ir muziką vaikų spektakliui, ir eksperimentinės elektronikos setą. Be to, jis yra ir itin produktyvus leidybinis menininkas, per metus realizuojantis po kelis leidybos projektus, įmagnetinančius užsienio auditorijos dėmesį (pavyzdžiui, 2014 metų pabaigoje Prancūzijos radijas „France Musique“ Arturo Bumšteino kompaktinę plokštelę „Different Trains“ „įmetė“ į geriausiųjų penketuką „Musicus politicus“ kategorijoje). Apie ūmią kompozitoriaus ir garso menininko veiklą, interneto kultūrą, tapatybės „taškų jungimą“, subkultūrinius infolaukus, institucionalizmą ir tarpdiscipliniškumą su Arturu Bumšteinu kalbėjosi muzikos žurnalistė Gerūta Griniūtė.

- Esi ūmiai veiklus ir produktyviai kuriantis menininkas, kasmet pristatantis po kelis garso leidinius įvairiose laikmenose (kompaktinis diskas, kasetė ir kt.). Ne vieno kritiko pozityviuose atsiliepimuose teigiama, kad gebi išlaikyti aukštai iškeltą kokybės kartelę. Kaip pavyksta neprarasti kokybės ir produktyvumo santykio? 

- Daugelio kritikų atsiliepimai palankūs, tačiau aš labiau branginu tuos nepalankiuosius. Pora pavyzdžių.: 2010 metais „Holland Festival“ užsakymu sukurtas mano kūrinys „Stories from the Organ Safari“ pagrindiniame Olandijos dienraštyje buvo pavadintas „netalentingai paruošta amebų sriuba“ – niekad nesu girdėjęs nuostabesnio epiteto apie savo muziką, nors, žinoma, šių žodžių autorius omenyje neturėjo nieko gero. Šią recenziją perskaitęs kito festivalio organizatorius taip pat susižavėjo epitetais ir kitais metais pakvietė mane sukurti jam kūrinį. Dar vienas pavyzdys: projektas „Voicescapes“, kartu su Liudu Mockūnu, pristatytas 2011 metais „Vilnius Jazz“ festivalyje, vienos vietinės kritikės buvo pavadintas „incidentu“, o to paties koncerto įrašas danų „Geiger“ muzikos žurnalo buvo pripažintas vienu geriausių tų metų leidinių. Taigi, incidentas tapo paradoksu.

Dabar dėl kokybės ir kiekybės. Yra gaji nuomonė, kad darydamas daug, būtinai darai tai atmestinai ar neatsakingai. Iš tiesų – nebūtinai. Tai priklauso nuo to, kaip darbo procesas susijęs su tavo kasdienybe, gyvenimu. Jeigu kūrybą traktuoji kaip savotišką savo dienoraštį, jei tai yra kaip neišvengiamas kasdienybės procesas ir visa apimantis principas, tada kiekybė neigiamai neįtakoja kūrinio kokybės. Bedarydamas vieną kūrinį, sugalvoji kitą, o grįžęs prie pirmojo, pratęsi darbą, kurį darei dar anksčiau. Tai tarsi nesibaigianti estafetė, tik joje nedalyvauja daug žmonių, pats vienas sau perduodi užduotis. Jei pradedi kasdien po naują darbą, ir, tarkime, tą darbą užtrunka padaryti gana ilgai – pavyzdžiui, metus – tai logiška, kad po metų kasdien pabaigsi po vieną darbą.

- Ar šiandien, tavo nuomone, interneto kultūros ir globalizacijos kontekste, aktualus kūrėjo tapatumo aspektas? O kaip apskritai tavo kūrybinę praktiką veikia virtuali erdvė?

- Identitetas yra neišvengiamas, taip pat kaip ir turinys ar forma. Tik klausimas, ar tu jį sąmoningai artikuliuoji ar leidi jam pačiam savaime tave atrasti. Taigi būtų sudėtinga pasakyti, kad atrandu arba prarandu identitetą, iš vidaus to nesimato, reiktų, kad tai pakomentuotų kažkas iš šalies. Savo, kaip menininko, identiteto atradimui globalizacija bei internetas ir padeda, ir trukdo. Identiteto formavimą įsivaizduoju kaip žaidimą „sujunk taškus“. Sujungus visus taškus linijomis atsiskleidžia prasmingas paveiksliukas. Atvira informacinė erdvė įtakoja tai, kad tokių taškų, kuriuos reiktų jungti, atsiranda labai daug; ateina laikas, kai reikia atsiriboti nuo aplinkos įtakos ir atsidėti taškų jungimui.

Kūryboje mane ypač domina vietos, kur informacija yra tipologiškai organizuota. Internetas – tarsi priešybė tam, nes jame viskas vienaip ar kitaip susieta, informacijos klodai sudėti viename taške, nebelieka atstumų. Mane inspiruoja erdvės, kurios nėra panašios į internetą ir kurios netgi yra paslėptos. Pavyzdžiui, dauguma mano paskutinių kūrinių yra susiję su muziejais, kolekcijomis, archyvais, su tuo, ką aš atrandu paruošta iš anksto, kaip savotišką muzikinį ready-made ekvivalentą. Kaip, pavyzdžiui, kompozitoriui yra iš anksto paruošta dvylikatonė erdvė: jis jos kasdien neišranda, sėsdamasis prie fortepijono, jis kuria muziką, kuri kyla iš jau paruoštos terpės, kurią jis randa objektyvioje gamos sistemoje. Taigi, tradiciškai kūryba, kaip subjektyvus veiksmas, kyla iš objektyvios sistemos. Aš, savo ruožtu, norėčiau truputi atlaisvinti objektyvumo „varžtus“ ir pasistengti sistemą įžvelgti platesniame garsinės medžiagos lauke. Galbūt tuo būdu ribos tarp subjektyvumo ir objektyvumo apskritai niveliuojasi. Tikiuosi jog taip.

Kaip pavyzdį galėčiau paminėti savo kūrinį „Gwizdaly“. Prieš porą metų įrašinėjau molinių švilpukų garsus švilpukų muziejuje Lenkijoje. Vėliau, iš įrašytų garsų kurdamas muziką, to muziejaus kolekciją traktavau kaip savotišką gamą, lygiai taip, kaip kitas kompozitorius traktuoja fortepijono klavišus. Tačiau aš švilpukų garsų nemodifikavau, nekeičiau jų aukščių bei tembrų, garsus naudojau tokius, kokie jie mane tame muziejuje pasitiko. Jaučiu pagarbą bet kokiai kolekcijai, taip pat, kaip jaučiu pagarbą natūraliai laiko bei klimato sąlygų išderintam instrumentui, o derinimą suvokiu kaip savotišką žiaurumo veiksmą nukreiptą prieš instrumento individualų unikalumą. Berods Šekspyras yra parašęs „Pasitikime istoriją tokie, kokius ji mus užklups“, galėčiau jį parafrazuoti – „Užklupkime garsus tokius, kokie jie mus pasitiks“.

- Virtuali erdvė yra labai atvira, joje esanti ir nuolat pildoma ar atnaujinama informacija prieinama beveik kiekvienam. Tačiau žmonės, galintys naudotis internetu, ne visada gali atsirinkti, kas yra „tikra“. Kaip, tavo nuomone, neįstrigti interneto tinke ir atskirti vertingą kūrybinę medžiagą? O gal tokios iš viso nėra ir visa tėra požiūrio dalykas?  

- Viskas gali būti vertinga, tai yra požiūrio klausimas. Vieną žmogų tas pats dalykas veikia vienaip, kitą – visai kitaip. Gali žiūrėti kokį nors pigų serialą, tačiau išmintingai interpretuoti jį – tai įrodo, kad bevertės informacijos nėra. Blogos muzikos nėra, yra tik kūrybingas arba nekūrybingas klausymasis. Kūrybingai klausydamasis iš neįdomaus dalyko gali pats pasidaryti įdomų. Klausydamasis gali kitaip pakreipti galvą, pastatyti kitur garsiakalbius, gali tuo pat metu klausytis ir muzikos, ir gatvės garso, gali klausytis dviejų neįdomių kūrinių vienu metu ir t.t.; ir visa tai pamažu susijungia į tavo unikalų kūrinį. Tada bet koks tau įkyrus noizas, už sienos girdimi keiksmai, pianino derinimas, tiesioginė transliacija iš operos teatro ir t.t., jei tik tu su tais garsais atrandi savo santykį, tada visi jie gali tapti TAVO muzika. Nes žmogus yra ta vieta, kur vyksta kūryba, tame tarpe ir muzikinė.

- Kalbant apie produktyvumą leidybos srityje, šiandien muzikos rinkoje veiksmingai dalyvauja mažesnės leidybinės kompanijos, vadinamieji „leiblai“, su kuriais tu aktyviai komunikuoji. Kaip tą darai: ar atrandi juos pats, ar jie randa tave?

- Tai gana plati tema. Didelė leidykla nebūtinai reiškia gerą leidybą. Pavyzdžiui, yra mažų tiražų knygų leidyklų, kurios orientuoja savo veiklą į tam tikro tipo literatūrą. Leidykla, kuri leidžia tik poeziją, negali knygų leisti dideliu tiražu, nes tiek pirkėjų tiesiog neatsiras. Bet dydis dažnai susijęs su pelnu, o pasiūla susijusi su gaunamomis pajamomis. Jeigu leidi savo knygą nišinėje leidykloje, tai apie kažkokius didelius dalykus neverta ir kalbėti, vietoj to reikia galvoti apie tai, su kuo norėtum, kad tavo muzika komunikuotų. Esu atradęs atsakymą: muzika negali būti skirta visiems žmonėms, ji išsisklaido po subkultūras. Nors muzika yra savaime vertingas dalykas, ji daugiausia skirta tam tikros bendruomenės nariams, kuriuos gali sieti tik vienas bendras interesas, pavyzdžiui, tam tikra estetinė ar etinė idėja. Tad kai kuriu muziką, kartais pamąstau, kur ją vėliau galima būtų publikuoti, kad ji atliktų savo funkciją, kad komunikuotų tai potencialių žmonių grupei ir būtų prieinama reikiamai auditorijai. Man aktualūs nišiniai, tam tikra prasme žanriniai „leiblai“, aplink kuriuos buriasi konkrečios auditorijos. Pavyzdžiui, apie Amsterdamo „Unsounds“ leidyklą, kuri išleido mano kompaktinį diską „Epiloghi“, buriasi žmonės, kurie domisi, klauso, skaito recenzijas ir t.t. Jeigu aš patenku būtent ten, vadinasi esu įtrauktas į tą mažą infosferą, kurioje mano muzika natūraliai ima cirkuliuoti. Tokių leidyklų yra daug, todėl pasirinkimas priklauso nuo tavo paties poreikio ir nuostatų, su kuo norėtum komunikuoti. Tik nereikia manęs suprasti klaidingai, kad aš specialiai kuriu tam, jog užpildyčiau kažkokias nišas! Tai būtų iškreiptai suvokta kūrybinio proceso eiga. Tiesa yra ta, kad kūrinio publikavimas man yra integrali kūrybinio proceso dalis.

- Kai kurių autorių tikslu tampa savos kūrybos pardavimas. Žmogus, užsiimantis kūryba, dažnai tampa savo paties vadybininku. Kai kurie kūrėjai teigia, kad jiems labai trūksta vadybininkų, kiti tikina, kad pats privalai užsiimti vadyba ir mokėti platinti savo darbus. Kurią poziciją palaikai ir kiek laiko į tai investuoji?

- Manau, kad reikia tuo užsiimti pačiam, tačiau ima ir nutinka, kad kažkas susidomi ir padeda. Kartais kažkam tai įdomu, kartais – ne. Kartais kažkas, kas turi įtakos, gali svariai prisidėti, pritraukti žmonių, padėti, kad kūrinys suskambėtų koncerte, festivalyje, per radiją. Svarbu nukreipti savo muziką teisingiems žmonėms, kad tai būtų investicija, o ne švaistymasis ar narcizinės pagyros. Tiek daug yra dalykų, kuriuos dar reikia nuveikti – miestų aplankyti, žmonių sutikti, knygų perskaityti... nesinorėtų laiko gaišti dalijant skrajutes su savo paties reklama gatvėje.

- Pastarąjį dešimtmetį intensyviai skelbiama, kad kompaktinių diskų galiausiai neliks. Kaip manai, ar šios fizinės laikmenos dar ilgai gyvuos?

- Dabar dauguma muzikos klausoma virtualioje erdvėje, nemažai atvejų, kai muzika egzistuoja tik tokiu virtualiu pavidalu. Vis dėlto, informacija kažkokiu būdu turi pasiekti archyvą. Sąvoka „laikmena“ yra labai tinkama, ji man primena ne tik žodį „laikyti“, bet ir „laikinas“. Tai yra tarpinė muzikos kūrinio būsena, tarsi transporteris, kuris perneša muziką iš mano namų į kito žmogaus grotuvą, radijo archyvą. Tačiau nevertinu kompaktinio disko taip, kaip vertinu knygą. Ji yra daugiau nei vien laikmena – perskaitęs knygą, aš niekada jos neišmesčiau. O  paklausęs kompaktinį diską, galėčiau neskausmingai su juo atsisveikinti, jis man tampa nebereikalingas. Knygą lieti, vartai, saugai, prie jos prisiriši. O diskas pradingsta kompiuterio „viduriuose“, ir tu net nematai, kaip jis ten sukasi. 90 procentų muzikos klausau internetu, bet suprantu, kad diskai svarbūs bibliotekoms, radijui, archyvavimui. Prodiuseriai kompaktinius diskus išsiuntinėja radijo stotims, bibliotekoms. Gavę fizinę laikmeną, jie jau privalo ją padėti į archyvą, tai tarsi įvykio dokumentas, su kuriuo kaip ir reiktų skaitytis. Daugumą veikia tai ,kad kompaktinio disko išleidimas yra nepigus, laiko ir energijos reikalaujantis reikalas, dėl šios priežasties toks fizinės laikmenos siuntimas yra tarsi šantažas: jei atsiunčiu daiktą, adresatas turi ką nors su juo daryti, o nusiuntus nuorodą jis gali apsimesti, kad nepamatė, negavo ir pan. Daiktai vis dar įpareigoja.

- Tu jau senai vykdai veiklą tarptautinėje erdvėje, tad neišvengiamai patenki į kitų šalių muzikos kontekstus, ar, tavo nuomone ir svetur, ir Lietuvoje eksperimentinė elektroninė muzika suvokiama kaip nišinė, neinstitucinė terpė?

- Vertinti galima labai įvairiai. Žvelgiant iš tam tikrų muzikos žanrų perspektyvos, šiuolaikinė klasikinė kūryba atrodo nišinė. O ar ji institucinė, ar ne – tai greičiau vietos klausimas. Daug kas yra paremta institucijų veikla: jei įkursi savo įstaigą, rašysi paraišką finansavimui gauti, automatiškai tapsi institucinio aparato dalimi. Tačiau veiklos pobūdis gali būti itin įvairus, juk jokių estetinių apribojimų kaip ir nėra. Svarbesnis dabar yra socialinis veiklos pobūdis, jos edukacinis aktualumas (deja...). Vakarų šalyse laisvumas, įvairumo skatinimas, nehierarchinės kultūros modelis yra žymiai stipriau išreikštas nei čia, kur muzikas, turintis akademinį išsilavinimą, regis, yra vertingesnis, nei likusieji. Irgi deja...

- Kadangi palietėme ir hierarchinės sistemos temą, įdomu, ar save laikai akademiniu kompozitoriumi? Ar nesijauti svetimas akademinėje terpėje?

- Aš per daug nesiekiu jokios karjeros ir stengiuos nieko iš nieko nereikalauti. Jeigu kažkam yra įdomu tai ką aš darau – labai džiugu, jeigu ne – tiek to. Su muzikinėmis institucijomis esu susijęs tiek, kad esu baigęs akademiją, esu Lietuvos kompozitorių sąjungos narys ir kartais norėdamas realizuoti kokį brangesnį projektą kreipiuosi paramos į Lietuvos kultūros tarybą (tačiau vis rečiau). Manau čia ir baigiasi mano institucinis aktyvumas. Taip pat priklausau Šiuolaikinio meno centro neetatinių skaityklos darbuotojų kolektyvui. Tai ypatinga bendruomenė, kuri kasdien, nereikalaudama atlyginimo, sunkiai dirba skaityklos erdvėje. Juos rasi įnikusius į savo nešiojamuosius kompiuterius, su ausinėmis, apsikrovusius meno knygomis.

- Prakalbus apie skirtingus muzikos stilius, norisi žvilgtelėti į skirtingas meno formas, pakalbėti apie tarpdiscipliniškumą. Tu peržengei muzikos slenkstį ir jau seniai „vaikštai“ tarpdisciplininėse teritorijose, kuriose gimsta instaliacijos, performansai, kolaboracijos su kitų sričių menininkais. Ar, tavo nuomone, tai yra naujoji meno tendencija?

- Tarpdiscipliniškumas egzistavo visada. Nemanau, kad su postmodernizmu atsiradusios hepeningo ir tarpdisciplininio meno sąvokos apibrėžia kažką naujo. Avangardas buvo prieš avangardą. Novatoriškumas nesiekė pačios meno destrukcijos, tiesiog XX amžiaus pradžioje buvo kitas požiūris į tradiciją. Tarpdiscipliniškumas negali tapti ateitimi, nes tai yra praeitis. Visada bus žmonių, kurie rašys natas, nes tai geriausiai išreiškia jų idėjas. Mano nuomone, natos nelabai perteikia tai, ką aš noriu pasakyti garsu. Nata tėra aukštis, hercų suma, kuri man nėra muzikos objektas. Ne nuo jų pradedu kurti. Galima sukurti kūrinį, ir tik vėliau jį užrašyti, kad žinočiau, kaip vėliau jį atkartoti. Panašiai kaip folkloras: pavyzdžiui, indėnams atliekant tam tikras dainas, jie to nelaiko muzika, tai yra jų ritualas. O etnologas ritualą įrašo, jo kolega muzikologas perrašo tai natomis ir taip atsiranda „indėniška muzika“. Panašiai traktuoju savo veiklą: ji atsiranda garsu, tačiau tas garsas neturi fiksuotos formos. Tai – ne partitūra, ne kompaktinis diskas, ne koncertas... Šie dalykai nėra mano objektyvus tikslas. Muzika man visų pirma yra pats kūrybinis procesas ir tai, ką jis man reiškia.


© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).