Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Naujienos > Ieškokite „Chordos“: kompaktinės plokštelės „Muzika styginių kvartetui“ recenzija
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

NAUJIENOS

2014-12-31

Ieškokite „Chordos“: kompaktinės plokštelės „Muzika styginių kvartetui“ recenzija [Klasikinė / Šiuolaikinė]


Muzikos informacijos ir leidybos centras 2014-ųjų pabaigoje išleido dvigubą kompaktinę plokštelę „Chordos. Muzika styginių kvartetui“ iš serijos „Šiuolaikinė kompozicija“, kurios prasminis kirtis krenta ant ryškių Lietuvos atlikėjų, tyčia įtraukiančių vietinę muziką į viešą ir gyvą scenos kultūrą ir kritiškai interpretuojančių komplikuočiausias šiuolaikinės kompozicinės kūrybos partitūras. Šio CD leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba. Muzikos informacijos ir leidybos centro partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga.

 

I dalis. How am I driving?

Nors daugeliui „Chordos“ kvartetas asocijuojasi su tam tikru skambesio šablonu, nusistovėjusiu per daugybę metų, manau, kad ši kompaktinė plokštelė yra kvarteto dinamiškumo liudijimas. Vis dėlto, jeigu tikėsime, jog kvartetas kažkada užsibrėžė atlikti muziką, kuri Lietuvoje mažai pažįstama (galbūt nepelnytai, galbūt dėl susiklosčiusios situacijos), turbūt reikėtų pabrėžti, jog mums sunku vertinti šį kvartetą taip, kaip kitur būtų vertinamas bet kuris tokio pobūdžio ansamblis. Nors nereikėtų manyti, jog šviežumas, ar unikalumas turėtų tapti lemiamu faktoriumi, vertinant vieno ar kito ansamblio vietą ir reikšmę; tose šalyse, kur puikiai griežiančių styginių kvartetų yra daugybė, minėtas šviežumo aspektas vis tiek taptų tam tikru kriterijumi. Mąstant apie „Chordos“ iškyla kitokios problemos. Tokio kvarteto atsiradimą galima vadinti simptomišku vietoje, kur beveik nėra su kuo lyginti, nėra kam atlikti būtent tokią muziką. Taigi uždaviniu tampa pirmieji kūrinių atlikimai ir muzikos, kuri Lietuvoje buvo atlikta galbūt tik kartą, įsivaizduojamai naujas interpretavimas.

 

„Chordos“ dviguboje kompaktinėje plokštelėje pristatomi kūriniai – lietuviškos muzikos styginių kvartetui retrospektyva. Kūrinių pateikimo tvarka, nors iš pradžių nepasirodė esanti labai aiški, pamažu atsiskleidė. Kadangi, kaip man kartais nutinka, ilgai delsiau rašyti šią recenziją, abi kompaktines plokšteles perklausiau daugybę kartų (ypač pirmąją) savo automobilyje. Kartais buvo rizikinga per daug įsiklausyti, nes juk gali padaryti avariją ar, kitais atvejais, užmigti besiklausydamas Ramūno Motiekaičio kūrinio „Light on Light“. Šiuo požiūriu pirmoji plokštelė buvo ir kiek „saugesnė“, nors tik ją „užsileidus“ bepradedant judėti iš miesto ir dar vakare, Algirdo Martinaičio „Der Tod und das Mädchen“ (pirmasis albumo įrašas) truputį keldavo nerimą ir didindavo eismo įvykio riziką. Pusiausvyrą išlaikydavo melancholiška medžiaga, o graužatis, kad dar neparašei recenzijos, budrindavo nuolat. Iš tiesų pradžia yra gera, toliau klausytis norisi, kaip ir apsimesti, kad kūriniai pačiam visai nežinomi, nes tada imi galvoti: „įdomūs tie lietuviški styginių kvartetai“.

 

Kelionė tęsiasi Anatolijaus Šenderovo „Dovydo giesme“, be galo koncertiška ir virtuozine, sukurta beveik dešimtmečiu  vėliau (2006). Ji pilna permainų ir aliuzijų, kaip ir prieš tai buvusi martinaitiška muzika, bet, tiesą sakant, nedaug ir išsiskirianti. Įdomi tuo, kad čia su „Chordos“ solo partiją griežia ir violončelininkas Davidas Geringas, ir visi turi progos parodyti, kad gali ne tik groti, bet ir šūkauti, šnabždėti. Kūrinys struktūriškai ir idėjiškai lyg ir panašus į George’o Crumbo „Black Angels“ (kuris taip pat yra „Chordos“ repertuare) – suskaidytas dalimis ir neturintis vieno stiliaus ar bent kažkokio monolitiškumo. Paskutinioji (IV) dalis įrašyta gerokai vėliau (pirmųjų trijų įrašas atliktas 2008 m., ketvirtosios – 2013 m.), tačiau visos jos sujungtos nepriekaištingai ir pateiktos viename takelyje, tad net nepasakytum, kad ketvirtąją dalį atlieka penkeriais metais senstelėję muzikantai.

 


„Chordos“ koncerto scenografija

Kitas kūrinys – Vykinto Baltako „b(ell tree)“, dedikuotas Irvine’ui Arditti, yra pabira, puantilistinės faktūros muzika. Jai pradėjus skambėti mano vairavimas tapo visiškai saugus. Nors „Chordos“ čia vietomis groja klampiau nei Arditti kvartetas, su kurio įrašu turėjau progos palyginti, pirmasis kokybe praktiškai nenusileidžia; skirtumas išties nedidelis, slypintis lengvume ir grakštume, nes, pasak autoriaus, šios kompozicijos pagrindas – šveicariškų varpelių žvangėjimas. Šiaip ar taip, Arditti tikrai negali skirti tiek laiko ir dėmesio vieno kūrinio išnarpliojimui, kaip tą gali padaryti lokalesnis kolektyvas, šiuo atveju „Chordos“.

 

Arvydo Malcio „Saxchord“ sugretinimas su prieš tai buvusiu Baltako kūriniu atrodo prasmingas. Tai vienintelės kompozicijos visame rinkinyje, parašytos tais pačiais – 2007 metais, todėl tinkamiau atskleidžia ne tik skirtingas dviejų kompozitorių kryptis ir mąstymą, bet ir platesnį paties kvarteto repertuaro spektrą. Galima spėti, kad jei ne „Chordos“, Malcio kūrinio, skirto saksofonui (įraše groja Liudas Mockūnas) galbūt ir nebūtų: jis dedikuotas aptariamam kvartetui. Kūrinyje styginių kvartetas tampa tam tikru pagrindu, konstruojančiu vertikalę, aplink kurią „žaidžia“ saksofonininkas. Kaip teigiama buklete, tai koncertinė muzika, skirtingai nei Baltako kompozicija, savo koncertiškumą grindžianti tradicine trijų dalių logika, kur svarbi ne tiek struktūra, kiek naratyvas. Šie du kūriniai (Baltako ir Malcio) jau vien dėl savo kontrastingumo sukuria situaciją, provokuoja lyginti ir svarstyti.

 

Labai gaila, kad tarp minėtų kūrinių ir Artūro Bumšteino „Heap of Language“ įsiterpė Vytauto Germanavičiaus „Ekspresija“. Aš šią loginę neteisybę ištaisysiu bent šioje recenzijoje ir pirmiau aptarsiu būtent Bumšteino kūrinį. Žinoma, juk muzikos galima klausytis kokia tik norisi tvarka, bet tada reiktų būti bent kiek susipažinusiam su kontekstu, o CD leidžiant pirmąjį kartą, dažniausiai klausomasi nuo pradžios iki pabaigos (tai sakau gal kiek teisindamasis). Taigi Bumšteino kūrinys yra kažkur tarp; čia girdime ir Antoną Lukoszevieze – atlikėją ir garso (kartais ir video-) menininką, nuolat dirbantį su kompozitoriumi įvairiuose meniniuose klystkeliuose ir „iškrypimuose“ bei kuruojantį įvairius projektus, su tokiais ansambliais kaip „Zeitkratzer“, be to, gana dažnai pasirodantį Lietuvoje (ir visaip kitaip ją mėgstantį). Todėl tai būtų kita ir kitokio „lietuviško internacionalo“ stovykla nei Baltako atveju.

 

Tarp visų pristatomų kompozitorių Bumšteinas yra tarpdiscipliniškiausias, jam įdomus kitoniški dalykai. Savo „Heap of Language“ jis bando perteikti piešinį-eilėraštį, neapsiribodamas vien struktūriniais dalykais arba raiška. Bumšteinui atmosfera yra svarbesnė nei sceninis atlikimas, scenos konceptas ar koncertinė distancija – greičiausiai dėl to, jog jis nėra kompozitorius ar garso menininkas per se (bent aš manyčiau, kad jam save kažkaip formaliai kvalifikuoti būtų sudėtinga). Matyt todėl, kad Bumšteinui šiame kūrinyje reikėjo kažkaip interpretuoti „žodžių krūvą“ (Roberto Smithsono „Heap of Language“), jis pasirinko sonoristines priemones. Visos kūrinio faktūros bangavimas neatslūgsta iki pat pabaigos, o tai kelia šiokią tokią baimę. Gelbsti tik tai, jog bevažinėjant greitkeliu Kaunas-Vilnius su šio kompaktinio disko muzika, ties paskutine pirmojo CD kompozicija (t.y. Bumšteino muzika) paprastai jau būni įvažiavęs į miestą ir jautiesi kiek jaukiau.

 

Vytauto Germanavičiaus kompozicija, buklete apibūdinta kaip „ryškios, net skausmingos ekspresijos kūrinys“, yra tikra pabaigos muzika, galėjusi užbaigti ir pirmąją šios antologijos dalį. Jeigu dar klausysiu šio disko automobilyje, tikrai sukeisiu paskutiniuosius du kūrinius vietomis. Taigi 1996-ųjų Germanavičiaus kompozicija greičiausiai rašyta dar nemąstant apie „Chordos“ (spėjimas paremtas tuo, kad kvarteto susikūrimo metais įvardyti 1997-ieji; tiesą sakant, buklete būtų pravertusi informacija apie kūrinių premjeras). Kūrinys gana nuosaikus, pasitelkiami tradiciniai grojimo būdai. Galbūt 1996-ieji ir buvo tie metai, kai niekam nebuvo visiškai aišku, kuria kryptimi judėti. Tai sankryža tarp nepriklausomybės laikotarpio pradžios ir įsiliejimo arba nesugebėjimo įsilieti į vakarietišką muzikos rinką ar kontekstą, nelygu kaip pavadinsi.

 


„Chordos“ branduolys: Ieva Sipaitytė ir Robertas Bliškevičius

I
I dalis. In ir Jang

Perklausius antrąją kompaktinę plokštelę, apie pirmąją pradedi mąstyti, kad joje atsidūrė daugiausia „tie kiti“ kompozitoriai, pačia nekalčiausia ir pozityvia šių žodžių prasme. Turiu galvoje tuos „kitus“, kuriuos rečiau matome bendrose šios vietinės nišinės meno bendruomenės veiklose. Tik parašęs pastaruosius sakinius supratau, kad antrajame diske atsidūrė kompozitorės moterys: trys moterys apsuptos trijų vyrų. Ir tai vėl davė peno mąstyti: „kodėl kūriniai sudėlioti būtent taip?“. Į klausimą neatsakė ir sukūrimo metai.

 

Pirmasis kūrinys – Ryčio Mažulio „Sans pause“, kurio nebuvau girdėjęs, tačiau klausantis pasitvirtino visos išankstinės nuostatos Mažulio atžvilgiu. Nenutrūkstamas repetityvumas, nuolat tas pats kylantis motyvas, kaip Philipo Glasso „Two Pages“, tik čia, žinoma, dar kanonas. Viskas taip paprastai sudėtinga (detalės teisingai išdėstytos Gražinos Daunoravičienės anotacijoje). Mažulio kūriniai turi savybę puikiai reprezentuoti visą kompozitoriaus kūrybą, išgirdus du-tris, galima susidaryti gana išsamų autoriaus „portretą“.

 

Onutės Narbutaitės kompozicija iškart dvelkia poetišku, jai būdingu ladylike stiliumi, su visa rafinuota europietiška tapatybe (paantraštinė numeracija – Styginių kvartetas Nr. 4, dedikacija Arditti kvartetui). Šio kūrinio įrašas darytas jo sukūrimo metais (2004) „Gaidos“ festivalyje ir yra vienintelis koncertinis įrašas šiame rinkinyje. Jis, kaip kad daugelis kompozitorės darbų – kažkuo ypatingas, savaip nuspalvintas. Jo draperija – graži, permatoma ir maloni paliesti (jei tai būtų įmanoma).

 

Nomedos Valančiūtės „Ligoninės parko fragmentas“ – liūdnai makabriškas ir mechaniškas, nuolat atsikartojantis ir, manyčiau, žymiai geriau suvokiamas klausant įrašo. Nors Lino Paulauskio teigimu, gyvo koncerto metu jis „sukuria tam tikrą teatrinę situaciją“, dėl kvarteto narių atliekamų vokalinių partijų. Taip greičiausiai yra todėl, kad buvimas koncerte keistų patirtį ir sukurtų nedidelį pakilumo momentą. Beje svarstau, kodėl kompozitorėms artimas išeivijos poetas Henrikas Radauskas, kurio eilės įkvepia ir Zitą Bružaitę. Kas bendro tarp šios kartos ir poeto? Greičiausiai nuoširdumas, jautrumas ir lengva ironija.

 

Raminta Šerkšnytė ciklą „Rytų elegija“ parašė inspiruota Aleksandro Sokurovo – tarkovskiškos tradicijos kino poeto filmo. Ciklo trukmė (ne tokia ir didelė) bei išskaidymas truputį trukdė jį „surinkti“ į visumą, nes kai kurios dalys buvo išties kontrastingos. Šiaip ar taip, tas „rytietiškumas“ ir neva orientalistiniai štrichai bei efektai labai iliustratyvūs ar retoriški, dažniausiai čaižūs, staigūs ir niekada – visiškai skaidrūs. Kartais kūrinys beveik onomatopėjinis, kiek tam galimybę suteikia muzikos poetika. Ko gera, pastarasis kūrinys yra žymiai arčiau tariamo orientalizmo nei Ramūno Motiekaičio „Light on Light“, kuris greta „pasodintas“ turbūt dėl susiformavusios klišės apie jo kūrybos rytietiškumą. Iš tikrųjų jo kūrinys yra daug toliau nuo tariamų egzotizmų ir arčiau Mortonui Feldmanui. Tik Motiekaitis neturi prabangos visą tai taip nekaltai tęsti pusantros valandos ar ilgiau. Galbūt jo muzikos niuansai – tarsi „kuždantis“ ir ausį kutenantis trombonas (Marius Balčytis) arba kaskart iš šešėlio išsišokantys, bet dažniausiai sąmoningai neplėtojami ir neauginami fragmentai – vis dėlto primena kitokių išraiškos formų nei įprastosios, „sėkmingosios“ ieškojimą.

 

Broniaus Kutavičiaus „Anno cum tettigonia“ buvo paliktas visų dviejų kompaktinių plokštelių ciklo pabaigoje, tarsi koks saldainis. Šis anksčiausiai sukurtas rinkinio kūrinys tapo turbūt vienu naiviausių sprendimų, dėliojant šią retrospektyvą – lyg po ja padėtas patriarcho parašas. Jeigu laikysimės kanono ir vertinsime Broniaus Kutavičiaus kūrinį kaip ypač vykusį šedevrą, o tokia tendencija reprezentuojant Lietuvos muziką dažna, netgi priimant tokį faktą kaip aksiomą (kas nėra būtina), dėliojant tokią kompiliaciją reikėtų laikytis loginės tąsos ir kompozicijų tvarką pasirinkti tokią, kad muzika, kontrastuodama ir papildydama viena kitą, sudarytų visumą. Net jeigu „Anno cum tettigonia“ laikytume logiška ir teisinga užbaiga, kompaktinė plokštelė atrodytų konceptualiau, jeigu šio kūrinio vieta būtų neutralesnė, kadangi savo sukūrimo metais jis pernelyg išsiskiria iš bendro konteksto.

 

Apskritai dviguba kompaktinė plokštelė įdomi ir kaip dokumentas, ir kaip lietuviškų kūrinių styginių kvartetui retrospektyva. Bet kartu ji yra tik dar viena kompaktinė plokštelė, papulsianti į vieną kitą reprezentacinį maišelį, galbūt viena kita bus įsigyta ir, greičiausiai, pamiršta. Kaip bebūtų, „Chordos“ vieni pirmųjų nepriklausomybės metais ryžosi imtis šiuolaikinės muzikos styginių kvartetams, galbūt net žinodami, kad tokia niša įdomi gal kokiam šimtui žmonių visoje šalyje (kur tik Lietuvoje sukuriamas styginių kvartetas – ieškokite „Chordos“). Kita vertus, kvarteto veikla pastaruoju metu tyliai, ramiai gęsta, nors ir pasitaiko vienas kitas pasirodymas. Regis, jog „Chordos“ net ir neskuba atsinaujinti, kaip ir jų tinklalapis, apleistas mažiausiai ketverius metus. Tad belieka tikėtis, jog ši antologija neskelbia „Chordos“ pabaigos.

 

Edvardas Šumila

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).