Jubiliejinę dešimties metų sukaktį 2009 m. paminėjusi mokslinių straipsnių rinktinė „Lietuvos muzikologija“ šiemet pasirodo solidžiu vienuoliktu tomu, kurio dvylika naujų publikacijų tęsia fundamentinius muzikos meno tyrimus. Tam tikra tomo emblema – Fryderyko Chopino 200-ųjų gimimo metinių minėjimas. Bene didžiausias Chopino muzikos žinovas, Krokuvos muzikos akademijos profesorius Mieczysławas Tomaszewskis (jis yra ir žurnalo redakcinės kolegijos narys) dovanojo publikaciją „Fryderykas Chopinas ir tikėjimo klausimai“. Joje analizuojami Chopino religinės patirties, ilgainiui vertintos ir interpretuotos gana dviprasmiškai, aspektai. Kai kuriuose Chopino kūriniuose profesorius mėgina atskleisti religinį skambesį ir jį interpretuoja trimis skirtingomis religinės ekspresijos atmainomis: himniškąja, meditacine ir sentimentaliąja.
Gražinos Daunoravičienės straipsnyje „A la Chopin“ versus „I like F. Chopin (Sonata B Min)“ gvildenamas Lietuvos kompozitorių santykis su Chopino kūryba XX a. rekomponavimo praktikos ir požiūrio į „svetimą muziką“ pokyčių kontekste. Pasirinkusi Juozo Gruodžio stilizaciją fortepijonui „A la Chopin“ (1920) ir Vidmanto Bartulio orkestrinį opusą „I like F. Chopin (Sonata B Min)“ (2000), muzikologė analizuoja slinktį nuo pagarbaus romantiško prisilietimo iki postmodernisto darbo su preparuota medžiaga bei įrodo du skirtingus darbo metodus – komponavimą naudojantis stilistiniais Chopino muzikinės kalbos kompleksais ir semantinėmis idiomomis bei minimalistinį manipuliavimą „iškarpyta“ F. Chopino kūrinio medžiaga.
XX a. pirmos pusės lietuviškosios muzikos tyrimus pristato Gabrieliaus Aleknos studija „Vidiniai Vytauto Bacevičiaus muzikos kalbos ryšiai: dviejų kūrinių analizė“. Joje remiamasi dviem reprezentatyviais šio kompozitoriaus opusais fortepijonui – Ketvirtu žodžiu, op. 31 ir Ketvirtosios sonatos, op. 53 pirma dalimi. Pasirinktų kūrinių tonaciniai ir formų aspektai nagrinėjami integruotu metodu – Bacevičiui būdingų muzikos elementų ir komponavimo technikų kontekste.
Lauros Kaščiukaitės straipsnyje „Praeities muzikos adaptacijos lietuvių neoromantikų kūryboje“ pristatoma intertekstualumo teorija ir jos postulatų (J. N. Strauso, M. Tomaszewskio, M. Aranovskio, M. Jampolskio ir kt.) siūlomos „svetimo“ ir „savo“ tekstų santykių ir adaptacijų būdų klasifikacijos bei analizuojama nūdienos lietuvių kompozitorių neoromantikų (Bartulio, Martinaičio, Urbaičio, Narbutaitės) kūryba, atspindinti inteksto adaptacijos būdus nuo tikrų citatų iki vos atpažįstamų stilizacijų.
Lenkų muzikologė Marta Rzepczyńska straipsnyje „Medžiai, muzika ir išraiškos priemonės žvelgiant iš dualistinės perspektyvos ir remiantis integraliąja arbor-idea teorija“ gvildena medžio idėjos teoriją, sujungtą su Vytauto Bacevičiaus amžininko Lenkijoje – kompozitoriaus Andrzejaus Panufniko (1914–1991) – kompozicinėmis intencijomis. Analizės objektu pasirinkusi jo kūrinį „Arbor cosmica“, autorė telkiasi į pastarojo komponavimo technikos detales ir iškelia kompozitoriaus eksploatuotą „trijų garsų ląstelės“ idėją.
Šiame numeryje pristatomi du straipsniai, aktualizuojantys modernistinius tarpdisciplininius muzikos ir kitų sričių tyrimus. Mārtiņšo Viļumso studija „Kompoziciniai garsumo ir tembro erdvėlaikio kinezės atpažinimo aspektai“ aptaria svarbiausius tembro ir garsumo (intensyvumo) percepcinio atpažinimo ypatumus ir iškelia erdvės-laiko muzikos kūrybos procese sąvoką.
Ryčio Ambrazevičiaus straipsnis „Laikas muzikos psichologijoje: nuo „sensorinio momento“ iki formos“ pristato šio muzikologo plėtojamus kognityvinės muzikos psichologijos tyrimus. Ambrazevičius gilinasi į esminius muzikinio laiko aspektus, analizuoja įvairių diapazonų trukmės suvokimą bei ritmo ir tempo suvokimo dėsningumus, grupavimo ir metro sąveiką. Pastaruosius reiškinius jis įtikinamai sieja su atminties struktūra, tipiškais jos lygmenų trukmės įverčiais ir mentalinės informacijos savitumais.
„Lietuvos muzikologijos“ XI tome rasime ir straipsnių diptichą, tapantį XIX–XX a. pr. Vilniaus muzikinio gyvenimo retrospektyvą. Tai Vidos Bakutytės („Yosefas Weinsteinas (Josifas Vinogradovas, 1866–1936): Haskalos siekių raiška vilniečio dainininko kūrybinėje biografijoje“) ir Leonido Melniko („Maksimilianas Šteinbergas: likimo ironija“) moksliniai tyrimai.
Bakutytės straipsnio objektas – Haskalos idėjas atspindintis žymaus vilniečio dainininko Yosefo Weinsteino kūrybos kelias ir veikla turtingoje Vilniaus kultūrinio sambūvio erdvėje. Melnikas nagrinėja Vilniuje gimusio ir užaugusio XX a. pirmos pusės Rusijos kompozitoriaus ir pedagogo Maksimiliano Šteinbergo (1883–1946) kūrybinę veiklą, remdamasis istoriniais dokumentais rekonstruoja jo ryšius su Rimskiu-Korsakovu, Stravinskiu, Šostakovičiumi, pas jį studijavusiais Šimkumi, Tallat-Kelpša, Karnavičiumi, Žilevičiumi.
Lietuvių muzikologijoje netyrinėtą mūsų šalies muzikinio paveldo sritį pristato pastarųjų metų Dariaus Kučinsko mokslinius tyrimus reflektuojantis straipsnis „Lietuviška muzika pianolai. Šaltiniai ir katalogas“. Tyrinėtojas susistemina informaciją apie lietuviškos muzikos įrašus pianolai, jų atsiradimo aplinkybes ir dabartines saugojimo vietas bei daro išvadą, kad muzika pianolai buvo ypač vertinga XX a. pradžios lietuvių, pirmiausia JAV lietuvių bendruomenės, muzikinio gyvenimo liudytoja.
Vokiečių muzikologas Helmutas Loosas straipsnyje „Nuo idealybės prie realybės. Paradigmų kaita“ teikia apmąstymų apie vokiečių – „poetų ir mąstytojų tautą“ bei mėgina sukurti „realistinį istorijos paveikslą“ kaip atsvarą idėjų istorijai.
Etnomuzikologijos tyrimus „Lietuvos muzikologijos“ XI tome atveria Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė. Straipsnyje „Sutartinių giedojimas tarsi paukščių giesmė: gamtos ir kultūros santykis“ autorė analizuoja XX a. pirmoje pusėje užrašytus sutartinių giedojimo žodinius apibūdinimus, prilyginamus paukščių (gulbių, gervių ir kt.) balsams. Ji konstatuoja paukščių balsų ir sutartinių intonavimo bei artikuliavimo ypatumų ryšį.
Vaidos Naruševičiūtės straipsnyje „Marcinkonių apylinkių polkos stilius“ struktūrinės analizės metodu tiriamas lokalinis polkos stilius, objektu pasirinkus Marcinkonių apylinkių polką, vietinių žmonių dar vadinamą drabnuke.
Žurnalo recenzijų skiltyje Judita Žukienė („Aktualus sugrįžimas, arba dar kartą apie Juozą Gruodį“) pristato ir aptaria Lietuvos muzikos ir teatro akademijos išleistą Gruodžio kūrybos tyrinėtojo ir puoselėtojo prof. Algirdo Ambrazo sudarytą knygą „Juozas Gruodis epochų sankirtose. Straipsniai. Atsiminimai. Dokumentai“ (2009).
„Lietuvos muzikologija“ inf.
