Manoma, kad Lietuvos profesionaliosios muzikos istorija nėra ilga, ji trunka vos daugiau nei 100 metų. Tačiau daugybę profesionalios muzikavimo bei kūrybos tradicijos pėdsakų rasime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje nuo pat 14-ojo amžiaus. 16-17 amžiuose Vilnius buvo svarbus Rytų Europos mokslo ir kultūros centras. Istoriniai šaltiniai liudija, kad mieste gyvavo intensyvus bažnyčių chorų, dvaro orkestro, universiteto muzikinis gyvenimas, Vilniaus dvare buvo statomos prašmatnios itališkosios dramma per musica, muzika gyvavo ir universiteto mokykliniame teatre, ir iškilmingų miesto švenčių metu. Nemažai muzikų, taip pat ir kompozitorių, buvo kviečiama iš užsienio, tai buvo įprasta multikultūrinėje LDK erdvėje.
MODERNIOSIOS MUZIKOS TRADICIJOS UŽGIMIMAS: ČIURLIONIS
Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis |
Lietuvos nacionalinės tradicijos užgimimas 19 a. pabaigoje susijęs su Lietuvos nacionalinės tapatybės formavimusi kovoje prieš Rusijos caro režimą. Tuo metu atsiradusios įvairios kultūros draugijos kūrė savo chorus, orkestrus, organizavo koncertus bei paskaitas, įvairius muzikinius konkursus. Bene svarbiausi to meto kompozitorių kūrybos žanrai buvo liaudies dainų harmonizacijos bei religinės giesmės; daugelis kompozitorių buvo chorų vadovai arba bažnyčios vargonininkai, kūrę gana tradicinę, net senamadišką 19 a. pradžios stiliaus muziką. Bene vienintelė išimtis būtų kompozitorius ir dailininkas
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), menininkas vizionierius, laikomas ne tik Lietuvos nacionalinės muzikos tradicijos, bet ir Lietuvos moderniosios muzikos istorijos pradininku.
Čiurlionis kompoziciją studijavo Varšuvoje ir Leipcige, vėliau tapybą Varšuvoje. Didžiąją jo kūrybos dalį sudaro simfoninė (poemos „Miške“ ir „Jūra“) bei fortepijoninė kūryba, kurioje vėlyvas romantizmas įgauna originalių ekspresionistinių bei konstruktyvių bruožų. Jo vėlyvuosiuose fortepijoniniuose kūriniuose galima aptikti serijinės technikos užuomazgų ir net unikalų vadinamosios ‚fraktalinės muzikos‘ pavyzdį, sukomponuotą 1905 metais! Čiurlionis, kompozitorius ir dailininkas, dažnai savo muzikinei raiškai pasitelkdavo vidinius tapybos dėsnius, o savo tapybos darbuose vadovavosi muzikos principais.
NACIONALINĖS KOMPOZICIJOS MOKYKLOS RAIDA
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais (1918-1940) didžioji dalis kompozitorių kūrė vėlyvojo romantizmo stiliumi, naudodami tam tikrus liaudies muzikos elementus bei tuomet žinomas modernias kūrybos technikas (daugiausia būdingas ankstyvajam vokiečių modernizmui). Šios kompozitorių grupės priešakyje buvo kompozitorius Juozas Gruodis (1884-1948), lietuvių kompozicinės mokyklos įkūrėjas, viena reikšmingiausių Lietuvos muzikos figūrų. Juozas Gruodis baigė Leipcigo konservatoriją ir tapo pirmosios aukštosios Lietuvos muzikos mokyklos - Kauno konservatorijos - įkūrėju. Daugelis 20-ojo amžiaus kompozitorių buvo jo, ar jo mokinių mokiniai. Juozo Gruodžio kūryboje (orkestrinėje, kamerinėje, vokalinėje) galima aptikti romantizmo, impresionizmo, ekspresionizmo bruožų, jungiamų su lietuvių liaudies melodijomis - toks buvo bandymas įtvirtinti 'nacionalinį' stilių. Panašių tendencijų galima aptikti ir jo amžininkų bei sekėjų, vėliau emigravusių į JAV, muzikoje (Vlado Jakubėno, Kazimiero Viktoro Banaičio ir kitų). Gruodis buvo pirmasis, atkreipęs dėmesį į 'modernų' sutartinių skambesį ir panaudojęs jas savo kūryboje.
Šiuo laikotarpiu Lietuvoje kūrė ir radikaliau nusiteikusių modernistų grupė, visų pirma Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas ir Julius Gaidelis, visi vėliau emigravę į JAV. Vytautas Bacevičius (1905-1970), gimęs ir užaugęs mišrioje lenkų-lietuvių šeimoje (jis buvo žymiosios lenkų kompozitorės Grażynos Bacewicz brolis), studijavo Lodzėje ir Paryžiuje. Jo kūryba (septynios simfonijos, daugybė įvairių žanrų kūrinių fortepijonui, fortepijoniniai koncertai ir t.t.) turi skriabiniško ekspresionizmo ir konstruktyvizmo bruožų, muzika yra atonali ir ateminė. Vėlyvojoje kūryboje kompozitorius rašė (jo paties apibūdinimu) 'kosminę muziką' ("Kosminė poema" fortepijonui, "Kosmoso spinduliai" vargonams, "Grafika" simfoniniam orkestrui).
Tuo tarpu jo bendraamžis Jeronimas Kačinskas (1907-2005) Prahos konservatorijoje pas Aloisą Hábą studijavo ketvirtatonių muziką (Hába vertino savo mokinį kaip vieną talentingiausių studentų), pats kurį laiką rašė ketvirtatonių kompozicijas, vėliau kūrė laisvu, atonaliu ir atematiniu (nerepriziniu) stiliumi.
NIŪRŪS METAI
Sovietų okupacijos (1940), karo metais ir pokaryje moderniosios Lietuvos muzikos raida buvo nuslopinta. Muzika, kaip ir visas kultūros gyvenimas, buvo valdoma valstybės institucijų pagal iš Maskvos gaunamas direktyvas ir turėjo tarnauti oficialiajai ideologijai ir propagandai. Visi privalėjo savo kūryboje vadovautis pirmaujančių tarybinių kompozitorių stilistika bei 'žymiaisiais praeities meistrais'. Kompozitoriai, peržengę leistinas ribas, buvo skaudžiai kritikuojami už 'formalizmą' ir persekiojami.
Nepaisant to, kontaktai su moderniąja Vakarų kultūra po truputį atsinaujino. Šiuolaikinės muzikos festivalis "Varšuvos ruduo", rengtas kaimyninėje Lenkijoje, Lietuvos kompozitoriams tapo bene svarbiausiu langu į pasaulį. Festivalyje lietuvių kompozitoriai iš pradžių dalyvaudavo kaip klausytojai, o vėliau ir kaip kompozitoriai. Taigi, kai kurios modernesnės muzikos tendencijos (serializmas, aleatorika, koliažas, ankstyvieji elektronikos pavyzdžiai) netrukus atsirado ir Lietuvos muzikoje.
Lietuvos muzikos modernėjimą 7-ojo dešimtmečio pradžioje lėmė tuomet vidurinioji kompozitorių karta - ekspresionistinė Eduardo Balsio (1919-1984) muzika bei labiau neo-klasikinė Juliaus Juzeliūno (1916-2001) kūryba. Šį pokytį taip pat paskatino jaunesnių autorių, tokių kaip Vytauto Barkausko (g.1931) ir Vytauto Montvilos kūryba (1935-2003). Vienas radikaliausių to meto ikonoklastų buvo Antanas Rekašius (1928-2003), kaip kompozicinį ir atlikimo metodą dažnai naudojęs aleatoriką, tokiu būdu siekdamas išgauti groteskiškų ir parodijinių efektų.
GYVIEJI KLASIKAI
Kitas reikšmingas posūkis Lietuvos muzikoje įvyko 8-ojo dešimtmečio pradžioje, kai suaktyvėjo individualių kūrybinių stilių, taip pat netradicinių komponavimo bei atlikimo būdų paieška. Polinkis į epinius didelės apimties kūrinius, masyvų didelių orkestrų skambesį slopo, vis daugiau muzikos buvo rašoma nedideliems kameriniams ansambliams. Skirtingai nuo anksčiau parašytų perkrautos faktūros ir ekspresijos kūrinių, pradėjo dominuoti minimalizmo ir naujojo paprastumo tendencijos. Tarp žymiausių šio laikotarpio kompozitorių būtina išskirti Vytautą Barkauską, Bronių Kutavičių, Feliksą Bajorą, Osvaldą Balakauską ir Anatolijų Šenderovą.
Vytautas Barkauskas (g.1931), baigęs matematikos ir kompozicijos studijas, buvo vienas aktyviausių avangardo šalininkų Lietuvoje. Patyręs Krzysztofo Pendereckio, Witoldo Lutosławskio, György Ligeti įtaką, kompozitorius drąsiai nėrė į būtinų Vakarų muzikinio modernizmo atributų tyrinėjimą, nuo serijinės technikos, aleatorikos iki koliažo. Vėliau kompozitorius atsitraukė nuo radikalaus avangardizmo ir pasuko intuityvumo bei ekspresijos link. Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios kompozitorius rašo labiau konvencionalias koncertiškas, puikiai subalansuotas kompozicijas, kurias mėgsta daugelis Lietuvos bei užsienio atlikėjų.
Bronius Kutavičius
nuotr. Arūno Baltėno |
Broniaus Kutavičiaus (g.1932) kūryba išsiskiria unikalia laiko ir erdvės traktuote. Kompozitorius Lietuvos muzikoje yra laikomas minimalizmo pranašu (kai kas Kutavičiaus minimalizmą vadina 'ekspresyviuoju' arba 'rituališkuoju'). Kompozitorius ypatingą dėmesį skiria muzikos organizacijai erdvėje, atlikėjų sustatymui ir judėjimui, jis siekia į savo muzikinius procesus įtraukti ir klausytoją. Šios tendencijos pradėjo ryškėti Kutavičiaus "Panteistinėje oratorijoje", pirmojoje iš panašių 'oratorijų' serijos, vėliau buvo parašytos "Iš jotvingių akmens", "Paskutinės pagonių apeigos", "Pasaulio medis". Visos jos yra labai teatriškos, lyg senųjų liaudies ritualų ir ceremonijų rekonstrukcijos. Naudojami archajiški liaudies instrumentai ir net 'skambantys objektai' (akmenys, vinys ir t.t.), muzikinė medžiaga redukuojama iki elementarių archetipinių motyvų, į pirmą planą yra iškeliamas nepaliaujamas hipnotizuojantis ritmas.
Felikso Bajoro (g.1934) kūryba rodo kitokį, tačiau taip pat artimą ryšį su liaudies muzika. Jo kūriniai yra tradiciškesni ir intuityvesni. Kartais Bajoro kūryba yra siejama su 'naujuoju folklorizmu', nors čia nėra liaudies muzikos rekonstrukcijų ar stilizacijų. Kompozitoriaus įsitikinimu liaudies muzika ir šiuolaikiškos komponavimo technikos turėtų harmoningai koegzistuoti. Todėl jo kūriniuose, šalia liaudies muzikos, galima aptikti įvairių stilių -neoromantizmo, ekspresionizmo, neoklasicizmo, kartais ir populiariosios muzikos -pėdsakų. Bajoro kūriniai išsiskiria organišku melodinės linijos plėtojimu, kurioje galima išgirsti šnekamosios kalbos intonacijų; melodijos artimos liaudiškoms, jose išlaikoma specifinė laisvo ritmo liaudiška atlikimo maniera su daugybe reikšmingų pauzių.
Osvaldo Balakausko (g.1937) muzika bei kūrybinė filosofija yra visiškai kitokia. Jis yra vienas iš nedaugelio lietuvių kompozitorių (kartu su Juzeliūnu), kuris išplėtojo savo unikalią ir precizišką kompozicinę sistemą. Kompozitorius savo techniką pavadino "dodekatonika", ji galėtų būti apibūdinta kaip naujų tonacinių ryšių formavimas bei plėtojimas griežtų serijinių struktūrų ribose. Kompozitorius naudoja savo paties išrastus garsaeilius, nuo vieno garso 'monotonikos' iki 12 garsų 'dodekatonikos', kartu su griežtai apskaičiuotomis ritminėmis progresijomis. Nepaisant to, Balakauskas visuomet sugeba į savo griežtas matematines struktūras įpūsti tam tikrą atpažįstamą stilistinį aromatą, jos gali paradoksliai skambėti kaip neoromantinė, impresionistinė muzika ar džiazas. Gausioje Balakausko kūryboje dominuoja instrumentinė muzika - simfonijos, koncertai, orkestriniai kūriniai ar muzika įvairiems kameriniams ansambliams - kuri išsiskiria intelekto ir elegancijos sinergija.
Lietuvos žydo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo (g.1945) kūryba yra nuosaikiai moderni. Kompozitorius naudoja serijinę techniką, taip pat aleatorikos bei polistilistikos elementus; savo kūryboje mėgsta naudoti ryškius tembrinius ir dinaminius kontrastus. Kai kuriuose kūriniuose yra ypatingai akcentuojama emocinė ekspresija, garso spalva ir efektai. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, Šenderovui labiau įsigilinus į žydų muzikos bei kultūros palikimą, kompozitoriaus kūrybinis stilius pakito. Šio laikotarpio kūriniuose dažnai naudojami Senojo Testamento tekstai, o melodijos primena senąją žydų muziką bei tradicines Lietuvos žydų giesmes.
NAUJIEJI ROMANTIKAI
Bronius Kutavičius ir Osvaldas Balakauskas darė bene didžiausią įtaką po jų ateinančioms kompozitorių kartoms. Jų kūryba reprezentuoja dvi skirtingas stilistines kryptis, kurios ryškiai skiria jaunesnes kompozitorių kartas.
Pirmojoje grupėje kompozitorių, debiutavusių 8-ojo dešimtmečio pabaigoje (taip vadinamų 'naujųjų romantikų'), labiausiai išsiskiria Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis ir Mindaugas Urbaitis. Jų kūryba pasižymi labiau 'literatūrinėmis' neoromantinėmis inspiracijomis, lyriniu kameriniu minimalizmu: archajiškos liaudies muzikos motyvais, eufonija, melodiniu bei ritminiu paprastumu. Iš to kylanti nostalgiška introspektyvi nuotaika turi nemažai sąsajų su Kutavičiumi.
Didžioji dalis ankstyvųjų Algirdo Martinaičio (g.1950) opusų sudaro "Gyvosios gamtos knygos" ciklą. Šiame kamerinių kompozicijų cikle (tokių kaip "Paskutiniųjų sodų muzika", "Rojaus paukščiai", "Gyvojo vandens klavyras"), tikra visos šios kompozitorių kartos emblema tapo kantata "Cantus ad futurum" (Giesmė ateičiai). "Pradžios ir pabaigos knyga", antrasis Martinaičio kamerinių kūrinių ciklas, yra visai kitoks: tai didžiulė apokaliptinė eschatologinė panorama, vaizduojanti dramatiškas individo pastangas išlikti ir išsaugoti savo tikėjimą totalaus blogio, kančių ir absurdo apsuptyje. Kita Martinaičio kūrybos kryptis - tai tradiciškesnė religinė chorinė kūryba, Arvo Pärto ar Johno Tavenero stiliuje.
Mindaugas Urbaitis (g.1952) savo laiku buvo vienas radikaliausių minimalistų Lietuvoje, keldavęs skandalus savo ištęstomis kompozicijomis, kurios buvo paremtos nuolatiniu, atrodytų, mažai kintančios medžiagos kartojimu (tokiomis kaip valandos trukmės Trio trims melodiniams instrumentams). Tai liudija tiesioginę ankstyvojo Amerikos minimalizmo įtaką. To laikotarpio Urbaičio kūriniams būdingas ypatingas racionalumas, integralumas ir grynumas, kuris galėtų būti lyginamas su tam tikrai ornamentais ar geometrinėmis abstrakcijomis. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jo muzikinė kalba tapo mažiau asketiška, kompozitorius savo kompozicijas ėmė konstruoti pasiremdamas tam tikrais atpažįstamais praeities kompozitorių (Bacho, Mozarto, Brahmso, Brucknerio, Wagnerio, Piazzolos) muzikos motyvais. Kompozitorius pats tokį komponavimo metodą vadina "re-kompozicija" arba "recycling".
Vidmantas Bartulis (g.1954) savo kūrybinėje karjeroje skersai perėjo daugybę įvairiausių kūrybos sferų, manevruodamas tarp intymių kamerinių kompozicijų ir milžiniškų hepeningų, akademinės ir populiarios kultūros, religinės muzikos ir absurdo teatro. Muzikantai su keistomis kaukėmis, siurealistinis reginys, keisti kvapai, gąsdinančios elektroninių garsų lavinos, radijo triukšmai, mikrofonų bumbsėjimai, fejerverkai, cirko numeriai, laidotuvių apeigų atkartojimas - visa tai galima išgirsti ir pamatyti Bartulio 'instrumentinio teatro' kompozicijose. Kartais kompozitorius pats pasirodo scenoje ir atlieka vieną svarbesnių vaidmenų, kaip savo kamerinėje operoje "Pamoka" (pagal Ionesco pjesę), kurioje teatriškai diriguoja dainuojantiems aktoriams ir savo keistam virtualiam orkestrui. Onutės Narbutaitės (g.1956) kūryba išsiskira subtilia niuansuote ir rafinuotu
Onutė Narbutaitė
nuotr. Algimanto Aleksandravičiaus |
Onutės Narbutaitės (g.1956) kūryba išsiskira subtilia niuansuote ir rafinuotu santūrumu. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios 'tylos', 'atminties', 'užmaršties' įvaizdžiai buvo ryškūs Narbutaitės muzikoje, kaip ir jos ankstyvųjų kūrinių pavadinimuose. 9-ajame dešimtmetyje susiformavo jos muzikinė kalba - linearios faktūros, neskubrios tėkmės, nugrimzdusi minorinėse intonacijose. Savo muzikoje kompozitorė geba derinti įvairias priešpriešas - emociją ir santūrumą, spontaniškumą ir konstruktyvią logiką, fragmentiškumą ir išbaigtumą, dabartį ir praeitį. Apskritai Narbutaitės muzika gali būti apibūdinama kaip intelektuali lyrika su nuorodomis į literatūrą ir vaizduojamuosius menus.
ČIAUŠKANČIOS MAŠINOS
9-ojo dešimtečio viduryje pasirodė jaunesnė (taip vadinamų 'mašinistų') karta. Šie kompozitoriai atmetė romantinę lyriką, spontanišką komponavimo būdą, aliuzijas į literatūrą ar gamtą, kurių buvo pilna pirmtakų kūryboje, ir adaptavo 'grynos' muzikos ir 'gryno' garso estetiką. Taigi jų muzika yra žymiai rūstesnė bei itin formalizuota - čia galima aptikti tam tikrą Balakausko įtaką šiai kompozitorių kartai. Ištikimybė sisteminiams komponavimo principams reiškiasi ir per formų įvairovę - nuo senosios moteto technikos iki struktūrinių principų artimų amerikietiškajam minimalizmui. Nepaliaujamas minimalistinis trumpų motyvų kartojimas suteikia kompozicijoms mechanišką, 'mašinistinį' ir aštrų, kartais net agresyvų skambesį. Ypatingas dėmesys yra teikiamas garso praturtinimui elektroninėmis priemonėmis, netipiniu instrumentų grupavimu ar neįprastais garso išgavimo būdais. Be to išorinis šios kartos muzikos asketizmas dažnai nekliudo šios muzikos žaismingumui, grotesko ar parodijos elementams. Šios tendencijos akivaizdžiausiai pasireiškia Ričardo Kabelio, Ryčio Mažulio, Nomedos Valančiūtės, Gintaro Sodeikos bei Šarūno Nako kūriniuose.
Ričardas Kabelis (g.1957) turbūt yra paslaptingiausia lietuvių muzikos figūra. Ypatingas asketizmas, būdingas daugeliui jo kompozicijų, atrodytų išplaukia ir tam tikrų kompozitoriaus naudojamų formalių procedūrų, tokių, kaip skrupulinga muzikinės medžiagos redukcija. Keli jo kūriniai remiasi vienintelio izoliuoto muzikinio parametro (ritmo, harmonijos ar tembro) ekspozicija, eliminuojant kitus parametrus. 10-ojo dešimtmečio pradžioje kompozitorius iš pagrindų nėrė į mikrotoninės muzikos subtilybes bei ėmėsi ritminio išdėstymo galvosūkių. Sunkiai ausimi pagaunami jo kompozicijų tembro, mikrointervalų ir akustinio intensyvumo pokyčiai panardina susikoncentravusius klausytojus į begalinį erdvės / laiko kontinuumą.
Ryčio Mažulio (g.1961) kūryba išsiskiria ypatingu stilistiniu grynumu, integralumu bei muzikinės tekstūros, besiremiančios kontrapunktine technika (daugiausia kanonu) simetrija. Struktūrinį jo muzikos izomerizmą ir homogeniškumą lemia kompozitoriaus bandymai surasti matematinius bei fizikinius laiko, erdvės ir garso ryšius. Pagal šią minimalistinę koncepciją kompozitorius pasirenka identiškų instrumentų ar balsų derinius, o jo kūrinių ekspresija svyruoja nuo 'eterinių' vokalinių kompozicijų iki monstriškų hiperkanonų kompiuteriniam fortepijonui. Kaip ir Kabelis, Mažulis taip pat domisi mikrointervalais bei vienalaike įvairių matematiškai apskaičiuotų tempų pulsacija. Kiek labiau priimtina nepatyrusiems klausytojams, Mažulio muzika įtraukia juos į ilgalaikį ciklinį judėjimą, beveik nekintantį laike ir erdvėje.
Griežtai apskaičiuota Nomedos Valančiūtės (b.1961) muzika yra visai ne technologinės prigimties. Jos kompozicijos remiasi tam tikrais sunkiai paaiškinamais kūrybiniais impulsais, kurie vėliau bręsta per metodišką darbą su garso medžiaga, kol įgauna tikslią, nugludintą formą. Valančiūtės minimalistinė kalba tam tikra prasme yra artima viduramžių izoritminėms technikoms. Įdėmesnis žvilgsnis į kompozitorės kūrinius ir jų idėjines paskatas suteikia galimybę stebėti tam tikrų vidinių priešpriešų balansą: atvirą emociją ir jos nuslopinimą bekompromisiškai griežtomis struktūromis; krištolinį skaidrumą ir sąmoningą 'grožio' vengimą (naudojant disonansus, specialiai 'išderintą' preparuoto fortepijono garsą); 'grynosios muzikos' adeptės pozą bei įvairiamatį jos muzikos vaizdingumą, jos keistą teatrinę ekspresiją bei tam tikrą 'saldžiakartį' aromatą.
Gintaras Sodeika (g.1961) geriausiai yra žinoma kaip muzikos teatrui kompozitorius. Kūrybinio kelio pradžioje Sodeikos kūryba buvo gana nekonvencionali - hepeningai, garso instaliacijos, instrumentinio teatro kompozicijos. Jo koncertinė muzika taip pat išsiskiria tam tikru teatriškumu, nuorodomis į populiarios muzikos kultūrą. Pats kompozitorius savo paskutiniųjų metų kūrybą apibūdina kaip 'akademinį techno' - keistą tradicinių muzikos vertybių ir naujųjų technologijų derinį. Sodeikos kūriniai dažnai savyje suderina minimalizmo ir džiazo elementus, jiems nestinga įmantraus humoro ir saviironijos.
Šarūnas Nakas (g.1962) yra vienas radikaliausių lietuvių kompozitorių. Kartais jo muzikos kalba priartėja prie hiperkompleksiškumo standartų, paskutiniaisiais dešimtmečiais ištobulintų Vakarų muzikoje. Pirmą kartą vietinės muzikos bendruomenės dėmesį Nakas atkreipė 1985 metais savo elektroakustinėmis kompozicijomis "Merz-machine" ir "Vox-machine". Būtent šių kūrinių (kurie buvo taip pat tam tikras homage vokiečių Merz menininkui Kurtui Schwittersui) bei Ryčio Mažulio "Čiauškančios mašinos" dėka Šarūnas Nakas ir jo bendraamžiai buvo muzikos kritikų pavadinti 'mašinistais'. Daugelis Nako kūrinių išsiskiria didžiulėmis garso masėmis, koncentruota energija ir ilgai trunkančia įtampa. Kompozitorius ypatingą dėmesį teikia garso spalvai, naudoja neįprastas instrumentų sudėtis, derinimus, artikuliaciją, garsą transformuoja elektronikos pagalba bei naudoja skaitmeninį programavimą.
JAUNOJI KARTA
Iš dabartinių aktyviausių ir įdomiausių jaunųjų Lietuvos kompozitorių reikia minėti Ramintą Šerkšnytę, Vytautą V. Jurgutį, Ramūną Motiekaitį, Marių Baranauską, Justę Janulytę. Ramintos Šerkšnytės (g.1975) kūryboje dominuoja neoromantinė muzikos kalba, kartais praturtinama minimalizmo ir džiazo elementais. Daugelis jos orkestrinių ir kamerinių kūrinių yra lyg spalvingi garsovaizdžiai, įkvėpti gamtos refleksijos. Vytautas V. Jurgutis (g.1976) yra vienas iš pažangiausių Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų, įvaldęs sudėtingas garso programavimo technikas ir dažnai savo elektroninių kūrinių atlikimus papildantis kompiuteriu valdomomis videoprojekcijomis.
