Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada
  Kompozitoriai / Atlikėjai
  Įrašai

Mūsų adresas

Senoji estrada

Pirmieji XX a. dešimtmečiai Lietuvai buvo kupini lemtingų permainų. 1918 m. šaliai atgavus nepriklausomybę ir aprimus nepriklausomybės kovoms, ėmė stiprėti Vakarų kultūros įtaka. Po 1917 m. bolševikinio perversmo aklinai užsidarė sienos su Rusija, o 1920-aisiais Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, – ir su kaimynine Lenkija. Lietuva neteko savo istorinės sostinės Vilniaus. Laikinąja sostine tapo Kaunas, buvęs nedidelis Rusijos šiaurės vakarų gubernijos miestas, kurio augimą ilgą laiką ribojo gynybiniai fortai ir Rusijos įstatymai. Lietuvai laikinąją sostinę, kaip ir valstybę, reikėjo sukurti naujai, bemaž tuščioje istorinėje erdvėje.

 

"Metropolio" orkestras. Dešinėje stovi vadovas M. Hofmekleris

Nuotrauka iš Natty Hofmekler asmeninio archyvo

Trečiuoju-ketvirtuoju dešimtmečiais Lietuva sutvirtėjo ekonomiškai: plėtojosi pramonė, prekyba, Kaune kilo prekybos bendrovių būstinės, gyvenamieji namai, bankai, teatrai, kino teatrai, elegantiški restoranai ir kavinės. Technikos pažanga, kokybiškesnio gyvenimo troškimas išjudino didžiulių pasikeitimų grandinę. Kaunas tapo atviru visokeriopoms naujovėms miestu; pamažu formavosi lietuviško, nors ir šiek tiek suamerikietinto, miesto kultūra. Tai buvo nauja, nes visą iki tol buvusį istorijos tarpsnį nebuvo lietuviškos miesto kultūros, miestuose daugiausia gyveno ne lietuviai. Pramogos tapo naujojo pasaulio išraiška – liaudiškų pasilinksminimų, sinkretiškumo dvasios persmelktų humoristinių vaidinimų, cirko artistų, talentingų savamokslių muzikantų stichija. Iki tol Rusijos imperijos provincijos statusą turėjusios Lietuvos miestų ir miestelių viešos pasilinksminimo įstaigos tebuvo tamsios karčemos.

 

Tarpukariu Lietuvoje pramoginė muzika skambėjo vien tik ant restoranų, kavinių, kino teatrų podiumo, nedidelės pakylos, vadinamosios „mažosios scenos“. Šis terminas prigijo. Pramoginė muzika (terminas „estradinė muzika“, iš pranc. k. estrade – pakyla, atsirado vėliau) nebuvo įleidžiama į operos teatrų ar koncertų sales. Ir tai buvo ne tik jaunos Lietuvos valstybės kultūrinio visuomeninio gyvenimo nuostata. Europos šalių pasilinksminimų industrija šias ribas buvo nustačiusi gerokai anksčiau.

 

Danieliaus Pomeranco orkestras

Juozo Penčylos šaržas

Trečiojo dešimtmečio pradžioje, politinių permainų blaškomi, į Lietuvą suvažiavo artistai iš Peterburgo, Maskvos, Kijevo, taip pat iš Europos miestų, netgi iš JAV. Kaune prieglobstį rado ir lenkų okupuoto Vilniaus muzikantai.

 

Restoranų ir kavinių muzikines programas smarkiai veikė rusų, čigonų, žydų, rumunų, vokiečių, kitų tautų muzika ir atlikėjai. Pasirodymus Kaune rengdavo daug užsieniečių – prancūzų ansamblis „Sisters B“, ispanės Carmen ir Celina Aso, vengrų duetas „Balwy and Bady“, rumunų smuikininkas J. Gulescu, mulatė Fortuna la Creole, vengras pianistas Denes Laszlo, rusų estrados žvaigždė Aleksandras Vertinskis ir kiti. Su švedų ansambliu Kaune koncertavo ir garsioji juodaodė dainininkė Josephine Baker. Pasak amžininkų, vakarais restoranuose sunku buvo susigaudyti, kur esi – Sankt Peterburge, Varšuvoje, Berlyne ar Paryžiuje, daug kur buvo ne tik dainuojama, bet ir kalbama rusiškai.

 

Iš Raimundo Lapo asm. archyvo

Gausiai lankomi kino teatrai, kavinės tapo labiau pasiturinčiųjų laisvalaikio praleidimo vietomis. Kauno publika itin pamėgo naujus stilingus restoranus. „Metropolis“, „Versalis“, „Lozana“, „Monika“, „Aldona“, „Rambynas“, „Centralinis restoranas“, „Pale-Ale“, „Božegraika“, Makso Konrado kavinė, kaip rašė to meto spauda, labiausiai perpildyti būdavo pramoginių programų, vadinamųjų muzikinių seansų, metu.

 

Mažosios scenos orbitoje sukosi marga, gausi kavinių ir restoranų publika. Populiariausi restoranai, žinia, buvo miesto centre, Laisvės alėjoje. „Metropolis“ – labiausiai pasiturinčiųjų mėgstamas, jame lankydavosi aukšti valstybės pareigūnai, užsienio diplomatai, restorano salėje vykdavo prabangiausi laikinosios sostinės karnavalai. Iki pat ketvirtojo dešimtmečio pabaigos restorane grojo Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras, dar vadintas „Hofmeklerbandu“, su orkestru dainavo mažosios scenos artistai Antanas Šabaniauskas, Danielius Dolskis, Antanas Dvarionas, Stepas Graužinis, Jonas Byra ir jo kvartetas, užsienio gastrolininkai. Hofmeklerio orkestras atliko daugelį Kajetono Leipaus, Leonardo Lechavičiaus, Juozo Banko, Stepo Graužinio, N. Naikausko šlagerių. Grojo ir klasikinius Juozo Pakalnio, Stasio Gailevičiaus, Juozo Tallat-Kelpšos, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio kūrinius.

 

Iš kolekcininko Raimundo Lapo asmeninio archyvo

„Versalis“ buvo laikomas moderniausiu ir gražiausiu restoranu-dansingu Lietuvoje. „Pale-Ale“ buvo jaunimo susitikimų vieta, pasak amžininkų, čia buvo einama smagiai paūžti. Konrado kavinė – Kauno bohemos buveinė, lietuviškasis „Closerie des Lilas“ variantas. Joje ilgas valandas praleisdavo poetai, dailininkai, dramos aktoriai, operos solistai, architektai, rašytojai. Apie 1933 m. kavinėje ėmė groti Danieliaus Pomeranco ansamblis.

 

Savą šlovę buvo išsikovoję ir Lietuvos žurnalistų rengiami Spaudos pokyliai, ilgainiui tapę patrauklia tradicija. Pirmasis pokylis įvyko 1929 m., pažymint lietuviškos spaudos atgavimo 25-metį. Beje, pramoginė muzika tuo laiku jau buvo dainuojama beveik vien lietuviškai. Užsienio autorių šlageriams poetinius vertimus darė žinomi Lietuvos poetai ir literatai Ričardas Mironas, Vladas Misiūnas, Adelė Lenartavičienė, Stasys Santvaras, Feliksas Ramonaitis, Petras Babickas ir kiti. Lietuviškus tekstus kūrė ir patys atlikėjai Danielius Dolskis, Jonas Byra, Vladas Sipaitis (Sipavičius).

 

Minėtinas ir itin populiarus artistas, muzikantas, dainininkas ir pasakorius Petras Biržys, scenoje žinomas kaip Pupų Dėdė, bei pramoginio pobūdžio trupė „Linksmieji broliai“, susibūrę apie 1928 metus. Trupės branduolį sudarė jauni Valstybės teatro aktoriai, operetės dainininkai Viktoras Dineika ir Jurgis Petrauskas. Nedaug žinių išliko apie Stasio Gailevičiaus vadovaujamą vyrų vokalinį sekstetą „Šeši vėjai“.

 

Iš kolekcininko Algirdo Motiekos rinkinių

Didžiulę įtaką naujoms meninės raiškos formoms plisti turėjo demokratiškiausios naujovės – kinas bei muzikos įrašai. 1924 m. įrašų firma „Odeon“, o nuo 1931 m. ir „Columbia“, atsigabenusios į Kauną aparatūrą, ėmė į plokšteles įrašinėti vietinius estrados atlikėjus, operos solistus bei kviesti juos įrašų sesijoms į Kopenhagos, Londono, Berlyno studijas. Solistams užsienyje talkino žymūs to meto George‘o Woodo, „Columbia“ šokių orkestrai, kiti kolektyvai. Ketvirtajame dešimtmetyje nemažai lietuvių solistų dainuojamų šlagerių įrašė viena įtakingiausių Europoje muzikos įrašų kompanijų „Homocord“, turėjusi savo agentus ir Kaune. Šios firmos išleistų plokštelių etiketėse yra ir Josifo Stupelio pavardė. Stupelis dirigavo specialiai įrašams suburtam firmos orkestrui.

 

Plokštelių muzika Lietuvoje buvo labai populiari, mielai perkama, nors plokštelės buvo gana brangios (10-15 litų). Be jau minėtų, lietuvių atlikėjus įrašinėjo firmos „Zonophone Records“, „His Master‘s Voice“, „Victor“, „Polydor“, „Parlophone“, „Artiphone“ (vėliau išleidusi „Lietuvišką seriją“), „Pathe, Brunswick“, „Vox“, „Kristal“, „Bellacord Electro“.

 

1925 m. prancūzų firma „Société française radio-électrique“ pastatė Kaune radijo stotį. 1926 m. Kauno radiofonas pradėjo transliuoti laidas.

 


Iš kolekcininko Algirdo Motiekos rinkinių

Radijas ir plokštelės į Lietuvą atnešė iki tol negirdėtus tango, fokstroto, čarlstono ritmus, naujausius Europos šlagerius, populiarias miuziklų ir kino filmų melodijas iš viso pasaulio. Kur kas didesnę scenos patirtį nei vietiniai artistai turėjo gastroliuotojai, tačiau stebėtinai greitai į šį naujovių sūkurį įsiliejo ir gausus lietuvių atlikėjų būrys. Kiek vėliau Kauno apskrities ir miesto policijos (!) vadas įtvirtino griežtus nuostatus, pagal kuriuos šeštąją dalį mažojoje scenoje skambėjusios muzikos (šmaikščiai pavadintą „policiniais numeriais“) būtina atlikti lietuvių kalba, be to, ji turinti būti „tautinio pobūdžio“. Tos pačios taisyklės galiojo ir plokšteles įrašinėjantiems artistams.

 

Ketvirtojo dešimtmečio pabaiga, totalitarinių režimų ekspansija iš Rytų ir Vakarų paženklino daugelio Lietuvos menininkų ir muzikantų likimus skaudžia kūrybinės laisvės netektimi. Maža to – ilgus metus trukusia nepelnyta panieka, tendencingu nuvertinimu.

 

1940 m. įsteigus Lietuvos TSR valstybinę filharmoniją, po metų buvo surengtas estrados artistų konkursas. Iki 1941 m. dar egzistavo Kauno radiofono orkestras, vadovaujamas Abraomo Stupelio. Taip pat suburtas saksofonininko Jakovo Šabsajaus ir Romano Marijošiaus vadovaujamas orkestras, vokiečių okupacijos metais pasitraukęs į Rusiją (koncertavo iki 1944 m.).

 

Pokariu Kaune telkėsi politinių permainų neišblaškyti menininkai ir muzikantai – muzikinis gyvenimas iš lėto atgijo. Tačiau nuo pasaulio Lietuvą skyrė „geležinė uždanga“. Vėl pradėta vakarais groti Konrado (po rekonstrukcijos – „Tulpės“) kavinėje. Populiarus buvo Kauno radiofono ansamblis, vadovaujamas Jono Lechavičiaus. Buvo madinga koncertuoti kino teatruose prieš seansus. Steigėsi pramoginės muzikos kolektyvai Klaipėdoje ir Šiauliuose.

 

1955 m. Kauno politechnikos institute susibūrė saviveiklinis bigbendas. Kurį laiką orkestras vadovo apskritai neturėjo. Jam vadovauti, muzikanto Alfredo Krutulio paskatintas, ėmėsi Juozo Gruodžio muzikos mokyklos absolventas akordeonininkas, klavišininkas, aranžuotojas, kompozitorius Juozas Tiškus. Pirmasis koncertas įvyko 1955 m. pavasarį. 1957 m. orkestras tapo Kauno miesto kultūros skyriaus Jaunimo kolektyvu, dalyvavo VI „Pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalyje“ Maskvoje. Orkestrinę pjesę festivaliui, drąsią tiems laikams „Parafrazę“ boogie-woogie ritmu parašė kompozitorius Benjaminas Gorbulskis.

 

1958 m. pavasarį nutarta kurti profesionalų kolektyvą ir kultūros ministro Juozo Banaičio įsakymu Valstybinėje filharmonijoje įsteigtas Lietuvos estradinis orkestras (LEO), kurio pagrindą sudarė Tiškaus vadovaujami muzikantai. 1958 m. buvo suformuotas ir Lietuvos radijo estradinis orkestras, vadovaujamas Jono Vadausko. Juozo Tiškaus orkestrui perėjus į Filharmoniją, prasidėjo intensyvios gastrolės. Kadangi labai trūko profesionalių atlikėjų, orkestro sudėtis pamažu buvo sudaryta iš geriausių tuometinės sovietinės erdvės muzikantų. Orkestre grojo net 7 tautybių muzikantai: čekas, baltarusių, ukrainiečių, atlikėjų iš Leningrado, Maskvos atstovai, geriausi lietuvių instrumentininkai. Ilgainiui LEO tapo vienu geriausių buvusios Sovietų Sąjungos orkestrų, imtas lyginti su Olego Lundstremo bigbendu. Koncertų programas orkestras dalino į dvi dalis – grojo instrumentinius džiazo kūrinius bei lietuvių kompozitorių ir kitų šalių autorių estradinę muziką. Orkestrui talkino solistai vokalistai, šokėjai, programas pagyvino nuotaikingi konferansjė pasirodymai.

 

LEO kūrybinės veiklos paskatinti įsikūrė Šiaulių statybos tresto (vadovas Teisutis Saldauskas) ir Kauno „Oktavos“ bigbendai bei orkestras „Nemuno žiburiai“, vėliau tapęs Lietuvos estradiniu ansambliu (LEA).

 

1960 m. Lietuvos kompozitorių sąjungoje įkurta lengvosios muzikos sekcija, kuriai iki 1980 m. vadovavo Benjaminas Gorbulskis.

 

Lietuvos estradiniam orkestrui bei kitiems kolektyvams intensyviai ėmė kurti kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis, Mikas Vaitkevičius, Mikalojus Novikas, Teisutis Makačinas, Vygandas Telksnys. Nuo 1966 m., ėmus keistis orkestro sudėčiai, LEO buvo performuotas į ansamblį „Estradinės melodijos“, koncertavusį iki 1986 m. Be jau minėtų autorių, ansambliui rašė kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Alvydas Jegelevičius, Galina Savinienė, etc.

 

© Rūta Skudienė

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).