|
Rimanto Dichavičiaus nuotrauka
|
Spalio 10 d., penktadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 80-ąjį gimtadienį koncertinėje scenoje minės lietuvių modernios muzikos autoritetas, kompozitorius
Feliksas Bajoras. Greta kitų brandaus laikotarpio autoriaus kūrinių (,,Exodus II” (1996), Koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui (1999), „Promise“ akordeonui ir simfoniniam orkestrui (2007), oratorija „Varpo kėlimas“ (1986)) Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas ryžtingo Lietuvos muzikos kultūros interpretatoriaus, dirigento Roberto Šerveniko, atliks naujo simfoninio kūrinio „2014“ premjerą.
Į jubiliejinio Felikso Bajoro simfoninio renginio sceną pakviesti veržlūs ir iniciatyvūs atlikėjai – smuikininkė Rusnė Mataitytė, akordeonistas Raimondas Sviackevičius, sopranas Asta Krikščiūnaitė, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Tomas Pavilionis, bosas Tadas Girininkas, minėtasis Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Robertas Šervenikas, bei „Aidijos“ ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorai.
„Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų“, - tvirtina kompozitorius, net ir brandžiame amžiuje nenuspėjamas, stebinantis originaliais tradicinių žanrų, formų rakursais bei savitais etninės ir šiuolaikinės muzikos deriniais, - rašė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė po pokalbio su Feliksu Bajoru. Jo vardas išties glaudžiai susietas su unikalios raiškos XX a. Lietuvos koncertinėje muzikoje paieškomis. Originalų, „lietuvišką“ skambesį jam pavyko suformuoti jungiant antroje šimtmečio pusėje dominavusias muzikinio avangardo tendencijas ir iki gilumų dekonstruotos etninės melodikos niuansus. Nors jo opusai neretai priskiriami „naujojo folklorizmo“ kategorijai, juose gan retai girdimos tiesioginės liaudies repertuaro citatos, o veikiau tik įsivaizduojami pavidalai, intuityviai apčiuopiamos užuominos. Jo muzika gimsta įkvėpta visko, kas nematerialu ar amžina; joje beveik nėra sociopolitinių obertonų, tačiau tai nemažina jos aktualumo.
Naujausioje Felikso Bajoro simfoninėje kompozicijoje „2014“ autorius neria į dvi skirtingas stichijas: lyrišką ilgesingąją ir laužytą, skiemenuotą, kupiną koncentruotos įtampos. Judėdamos paralelėmis jos kuria tankų garsinį sluoksnį ir diktuoja stabilų pulsą. Muzikinis veiksmas vyksta kiekvienoje kūrinio ląstelėje – taip gimsta kompozitoriaus kūrybai būdinga itin įmantri polifonija bei poliritmiškumas. Nežinia, ar „2014“ atspindi kompozitoriaus vidinę būseną, ar tai jo reakcija į išorinio pasaulio įvykius. O gal jų atskirti nei įmanoma, nei būtina, kadangi „viskas yra muzika“?
Vanda Gaidamovič
