Įkandin trijų Ryčio Mažulio kompaktinių diskų, kuriuos per pastaruosius kelerius metus išleido Belgijos įrašų kompanija „Megadisc Classics“, pasirodė ir kompozitoriaus kanonų partitūros, kurias 2007-aisiais išleido Muzikos informacijos ir leidybos centras. Visa šūsnis išleistųjų Mažulio kompozicijų buvo sukurtos laikotarpiu, apimančiu trylika metų – nuo kompozitoriaus debiuto laikų 1985-aisiais iki 1998-ųjų.
Klasika tapusi „Čiauškanti mašina“ keturiems pianistams (1986) žymi kompozitoriaus kūrybos „mašinistinį“ periodą (1984-1987). Intensyvus muzikos judėjimas nuolat sukuria lengvai įsimenamų melodijų iliuzijas, kurios vis dėlto čia pat nuskandinamos tiksliai veikiančio mechanizmo jėgos.
Apie „Mėbijaus lapo kanoną“ smuikui ir fortepijonui (1987) kompozitorius pasakoja, jog tai „begalinė spirale susivijusi melodija, kurios pabaiga susijungia su pradžia. Erdviškai šią struktūrą galima palyginti su žinomu geometriniu objektu – Mėbijaus lapu. Kūrinio konstrukcija grindžiama kanonu: trys balsai pradeda melodiją skirtinguose, vienas nuo kito nutolusiuose taškuose. Nors kompozicija yra polifoniška, joje svarbi ir konsonansiška „pseudotonali“ harmonija, plastiška ritmika, simetrinė forma.“
Vienoje rinktinėje išleisti trys Ryčio Mažulio vokaliniai kanonai: „Apstulbusi akis prarado amą“ (1985) – begalinis spiralinis kanonas pagal Stanisławo Grochowiako žodžius (iš lenkų k. vertė Sigitas Geda), kurio struktūrą padiktavo dviejų susijungusių ratų (aštuoniukės) geometrinis įvaizdis; „Atkelk vėlių vartelius“ (1992) – bet kurio tono kanonas lygiems balsams, pagal raudos teksto fragmentą iš Antano Juškos rinkinio „Lietuviškos dainos“ bei „Iš kurgi tai žinot galėčiau aš?..“ (1992) – bet kurio tono kanoninė sekvencija lygiems balsams, kuriai panaudotas Gennadijaus Aigi eilėraštis (iš rusų k. vertė Sigitas Geda).
Visos trys šios kompozicijos buvo sukurtos keturių lygių balsų ansambliui, tačiau vėliau jas į savo repertuarą įtraukė įvairūs chorai, kaip ir atskiru leidiniu publikuojamą Mažulio „Canon solus“ (1998).
MILC inf.
