Paskutinysis
„Lietuvos muzikologijos“ numeris pasirodė kaip solidus mokslinis žurnalas, referuojamas trijose tarptautinėse duomenų bazėse. Lietuvos muzikos ir teatro akademijai pasirašius sutartį su pasaulio mokslines duomenų bazes vienijančia organizacija „EBSCO Publishing“, nuo šių metų spalio mėn. mokslo žurnalas „Lietuvos muzikologija“ pateko į „Humanities International Complete“ ir „Humanities International Index“ sąrašus greta kitų pasaulio akademinių leidinių. Nuo 2009 m. pradžios šį muzikologijos ir etnomuzikologijos tyrimų leidinį galima matyti duomenų bazėse „MLA International Bibliography“ bei „British Humanities Index“ (BHI).
Devintame leidinio tome tęsiami fundamentiniai muzikos meno tyrimai ir pateikiama dvylika publikacijų, kuriose tradiciškai nagrinėjamos trys sferos – tai teorinei, istorinei muzikologijai ir etnomuzikologijai skirti mokslo straipsniai. Analizuojami kompoziciniai tekstai aprėpia kelių šimtmečių laikotarpį. Senosios muzikos tyrimams šiame tome skirta Aleksandros Pister studija iki šiol nenagrinėta tema – tai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomo unikalaus XVIII a. rankraščio „Braunsbergo tabulatūra“ instrumentinių-vokalinių kūrinių retorinė analizė, intavoliacijų reiškinio nagrinėjimas; muzikologė šį rinkinį lygina su tos epochos Vakarų Europoje sudarytomis giminingomis tabulatūromis.
Šimtmečiais nutolusių epochų sandūra atsiskleidžia Gražinos Daunoravičienės studijoje: muzikologė komparatyvistiniu metodu analizuoja du to paties – moteto – žanro pavyzdžius, sutelkdama dėmesį į skirtingą Renesanso kompozitoriaus O. di Lasso ir lietuvių muzikos modernisto R. Mažulio požiūrį, traktuojant kompozicijai parinktą tą patį žodinį tekstą iš šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams.
Rimos Povilionienės straipsnyje XX a. kompozicinių tekstų tyrimai remiasi tarpdalykine muzikos ir matematikos sankirta. Autorė analizuoja muzikos komponavimo inovacijas, susijusias su šiuolaikinės matematikos teorijų integravimu į kūrybinį procesą.
Vieną reprezentatyviausių teorijų XX a. mokslo panoramoje – intertekstualumą muzikoje nagrinėja Audra Versekėnaitė, savo tyrimų objektu pasirinkusi viduramžių sekvencijos Dies irae ekspansiją šiuolaikinės muzikos erdvėje.
Danutės Petrauskaitės mokslinės įžvalgos atskleidžia, kokią įtaką užsienio kompozitoriai darė įvairių laikotarpių Lietuvos muzikai. Muzikologė susistemina kelias šios įtakos formas, tiesiogiai ir netiesiogiai lėmusias kūrybinį pasirinkimą, o lietuviškumo elementų raišką XIX–XX a. italų, lenkų, rusų kompozitorių muzikoje nagrinėja dviem aspektais – literatūriniu/siužetiniu ir muzikiniu/intonaciniu, pateikdama nemažai praktinių pavyzdžių.
Autentiškumo problemą muzikoje, pasitelkdamas semiotinę metodologiją ir A. J. Greimo, U. Eco bei E. Tarasti svarstymus šia tema, diskutuoja Dario Martinelli’s. Savo straipsnyje jis kelia Italijos geokultūrinio konteksto klausimą ir nagrinėja italų muzikos nacionališkumą, kaip vientisą ir atskirų šalies regionų reiškinį.
Danutė Kalavinskaitė atskleidžia Lietuvoje mažai aptartą ir kompozitoriams, ir dvasininkams aktualią religinių kompozicinių tekstų temą, analizuodama įvairiuose Bažnyčios dokumentuose iškeltą liturginės muzikos filosofiją.
Paralelės tarp poetinio ir muzikinio teksto bei struktūrinių muzikos dėsnių analogijos poezijoje tapo Vitos Česnulevičiūtės tyrimų sritimi. Muzikologės straipsnyje literatūrinis litanijos žanras aptariamas kaip menų sąveikos rezultatas, argumentuotai įrodomas J. Vaičiūnaitės ir A. Mackaus eilėraščių analizėmis.
Naujausi etnomuzikologijos tyrinėjimai atsispindi Aušros Žičkienės straipsnyje apie liaudies dainų melodiką, joje išryškėjusį stilistinį lūžį. Autorė svarsto folkloro kaip nuolat kintančio, atsinaujinančio fenomeno problemą, remdamasi XIX–XX a. pr. lietuvių liaudies dainų rinkiniais ir rankraščiais. Mūsų etnomuzikologų nenagrinėtą atlikimo būdą – pakaitinį dainavimą – tirianti Loreta Juciutė pažvelgia kaip į bendratautį ir universalų reiškinį, pakaitinio dainavimo funkcinė paskirtis gretinama su religijotyros, sociologijos ir kitų mokslų tyrimų rezultatais. Rytis Ambrazevičius, taikydamas akustinio tyrimo metodus, formuoja modernesnį požiūrį į liaudies muzikai būdingas netemperuotas dermes. Straipsnyje jis naujai analizuoja darnos ir aukščio „chromatizmus“ ir prieina prie išvados, kad dzūkiškoms, suvalkietiškoms, Mažosios Lietuvos dainoms būdingi tie patys natūralių dermių dėsniai. Regina Vaišnoraitė-Marozienė pateikia Lietuvos etnomuzikologijoje naują temą – akademinio kankliavimo tyrimus; autorė nagrinėja ir konkrečiais muzikos pavyzdžiais atskleidžia kūrinių kanklėms atlikimo problemas, kurių priežastis yra kankliavimo technikos specifika.
„Lietuvos muzikologijos“ devintojo tomo priedas Jono Bruverio straipsniu atkreipia dėmesį į tris lietuviškosios „Muzikos enciklopedijos“ tomus.
Žurnalą leidžia Lietuvos muzikos ir teatro akademija (sud. Gražina Daunoravičienė, viršelio dailininkas Adomas Matuliauskas).
Rima Povilionienė
