Neseniai pasirodė antroji autorinė kompozitoriaus Vytauto Germanavičiaus kompaktinė plokštelė „Nežinomos erdvės“. Čia įrašyta kamerinė muzika – devynios kompozicijos įvairiems ansambliams ar pavieniams atlikėjams, atliekama autoriaus bendraminčių ir aktyvių naujosios muzikos propaguotojų – „Chordos“ styginių kvarteto, Armonų trio, dainininkių Joanos Gedmintaitės ir Gintarės Skerytės, vokiečių tūbos virtuozo Klauso Burgerio, pianisto Sergejaus Okruško, akordeonininko Raimondo Sviackevičiaus ir kitų Lietuvos atlikėjų.
Vytauto Germanavičiaus kūryba apima įvairių žanrų – kamerinę, orkestrinę, vokalinę ir elektroakustinę muziką. Naujai plokštelei pasirinkti kameriniai kūriniai atskleidžia šiam kompozitoriui būdingą braižą ir laisvą komponavimo stilistiką. Vytautas Germanavičius pasitelkia įvairias muzikos raiškos priemones, nuolat studijuoja modernios muzikos kalbos subtilybes, ypač daug dėmesio skiria garso spalviniam spektrui, ieško kuo įvairesnių garso išgavimo būdų ir kiekvienam kūriniui unikalios, tik jam būdingos garso erdvės (iš čia ir asociatyvus plokštelės pavadinimas – „Nežinomos erdvės“), kuria ne aklai eksperimentuodamas ar jau apibrėžtų taisyklių išmanymą demonstruodamas, o pirmiausia įkvėpimo pagautas ir jausmo bei intuicijos vedamas. „Nepripažįstu kūrinio, jei tik techniškai įgyvendinama idėja, parodomos žinios, technologijos ir daugiau nieko. Man ir kūrinys, ir kūryba – savita paslaptis. Jei jos nėra, neįdomu klausytis.“ Tad iš įvairiausių garsų ir tylos komponuojama išoriškai paprasta ir akvareliškai skaidri muzika alsuote alsuoja emocine įtampa.
Kompozitorius sąmoningai vengia anotuoti kūrinius, nedaugžodžiaudamas nusako nebent pagrindinę intenciją ar įkvėpimo šaltinį. Pvz., „Ekspresija“ – tirpstančios formos ir suvaldytos ekspresijos kūrinys. Lėtai besitęsiančios garsų projekcijos kuria „tirpstančią“ kūrinio formą, pasitelkiant vieno akordo garsų kombinacijas. „Begalinė Pietų salų vasara“ – tai dviejų tipų garsų (tikslaus ir netikslaus, „besitęsiančio vėjo“) sąveika. Kūrinio pavadinimas paimtas iš Oskaro Milašiaus eilėraščio „Tolimosios giesmė“. „Kita erdvė“ (su Neville Potterio poetiniu tekstu) – multidimensinė erdvė, santykis tarp garso ir negarso – „tylos“, skaidri struktūra, Andų viršūnės dieną... Kūrinyje „Eos“ eksponuojamos trys skirtingos ritminės linijos: besitęsianti, krintanti ir neapibrėžta. Šios trys linijos sudarytos iš kelių garso modelių, praturtintų garsiniais-spalviniais efektais. Kūrinyje „Nidamanngrieg“ jungiamos trys susikertančios linijos: Kuršių nerijos gamtos grožio, Edvardo Griego šiaurės kelionių ir Thomo Manno literatūrinių apmąstymų. Balsui solo skirtame kūrinyje „Tylos erdvės“ panaudoti 5 Lidijos Šimkutės eilėraščiai, kurių kiekvienas dainuojamas dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. „Piramidžių sonatą“ inspiravo M. K. Čiurlionio paveikslas „Piramidžių sonata“. Daugiausia dėmesio skiriama garsų kokybės kaitai, kuri atitinka skirtingus paveikslo spalvinius šešėlių sluoksnius. Kūrinio „Juodi šešėliai – balti šešėliai“ idėja gimė mąstant apie objektą ir jo metamus dvejopus šešėlius. Duete Nr. 1 vieno garso ir intervalų instrumentinės linijos tampa akordais, kol galiausiai virsta vos girdima virštonių seka.
Aliuzijos, į kur krypsta mintys ir kalba, dažnai slypi kūrinių pavadinimuose. Jie, tarsi simboliai, paslaptingai byloja, kokių poetinių ar vaizdinių asociacijų bei emocinių būsenų verpetan gali panirti klausytojas, atsidūręs vieno ar kito kūrinio garsų erdvėje. Nors devyni plokštelėje skambantys kūriniai rašyti skirtingais metais (1995–2008) ir skirti įvairiems kameriniams ansambliams (styginių kvartetui, fortepijoniniam trio bei kvintetui, altui ir violončelei, akordeonui ir styginių kvartetui, mišriems ansambliams) ar pavieniams atlikėjams (tūbai ar balsui), kompaktinėje plokštelėje jie tarsi sugula į vientisą faktūrinę kompoziciją ir garsas po garso žadina keliones po žinomas ir nežinomas muzikines erdves ir klausymo bei įsiklausymo malonumą.
Skirmantė Valiulytė
