Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Straipsniai
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

Straipsniai

Audronė Žiūraitytė: Kompaktinių plokštelių poveikio galia


Beveik prieš metus „Naxos“ išleistas Onutės Narbutaitės Tres Dei Matris Symphoniae įrašas sulaukė nepaprasto klausytojų susidomėjimo ir išskirtinio dėmesio kompozitorės kūrybai. Apie tai liudija nemaža šūsnis įvairių kraštų muzikos kritikų ir klausytojų atsiliepimų, kuriuose recenzentai ne vien dalijasi nuomonėmis apie „Naxos“ išleisto kūrinio įrašą, bet ir įdomiomis įžvalgomis apie kompozitorės muzikos stilių, platų kultūrinį jos kūrybos kontekstą, kurias dažnai reziumuoja entuziastingais teiginiais, jog „giliai asmeniška“, „sąžininga ir autentiška“, „iškalbinga ir labai ekspresyvi“, „įtaigi ir sukrečianti“ Onutės Narbutaitės muzika iš tiesų „verta būti labiau žinoma“.

 

Kol kompozitoriai susikaupę ties naujais veikalais, ir jų gera muzika, deja, kartais dėl nesuvokiamų priežasčių, neskamba Lietuvos koncertų salėse bei Lietuvos kolektyvų programose, išmanantis užsienio klausytojas džiaugiasi turėdamas galimybę vertingus kūrinius išgirsti iš leidžiamų kompaktinių plokštelių. Naujų CD pasirodymą taip pat ne visada įstengiame tinkamai įvertinti, apsiribodami trumpa informacija, tačiau užsienio profesionalūs kritikai ir net mėgėjai reflektuoja žymiai plačiau, įspūdingiau, gal net tiksliau. Turiu galvoje 2011 m. reikšmingą lietuvių kompozitorių muzikos įrašų leidybos įvykį, kai didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“, bendradarbiaudama su Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centru, išleido Onutės Narbutaitės Tres Dei Matris Symphoniae („Tris Dievo Motinos simfonijas“). Kūrinys chorui ir orkestrui sukurtas 2003 m. Brandenburgo valstybinio orkestro užsakymu (premjera įvyko 2004 m., atidarant festivalį „Musikfesttage an der Oder“). Tai trys simfonijos, vaizduojančios pagrindinius Marijos gyvenimo momentus, susijusius su Kristumi: Apreiškimą, Gimimą ir Nukryžiavimą. 2004 m. Kompozitorių sąjungos kūrinių konkurse Tres Dei Matris Symphoniae buvo išrinktas geriausiu simfoniniu veikalu. „Naxos“ kompaktinėje plokštelėje garso režisieriaus Viliaus Kondroto įrašytas 2008-ųjų Vilniaus festivalio koncertas, atliekamas Lietuvos nacionalinio simfoninis orkestro, Kauno valstybinio choro, kamerinio choro „Aidija“ ir diriguojamas Roberto Šerveniko.

 

Aptariamas O. Narbutaitės CD pratęsė Baltijos šalių, tarp jų ir lietuvių, šiuolaikinės muzikos „Naxos“ rengiamą pristatymą (išleisti O. Balakausko, F. Bajoro CD). „Literatūros ir meno“ skaitytojams pateikiame įvairių šalių recenzijų, kuriose ypač intriguoja neakivaizdi diskusija apie tai, kas yra neoromantiška, fragmentus.

 


Astrid Ackermann nuotr.

O. Narbutaitė dažnai pas mus ir svetur pristatoma būtent kaip neoromantikė ir šią, toli gražu ne visada jai tinkančią emblemą padeda nusimesti užsienio recenzentai, net, manau, vienų „romantiškiausių“ kompozitorės kūrinių kaip Centones meae urbi ir Tres Dei Matris Symphoniae tokiais nevadindami, priešingai… Lindsay Koob (American Record Guide, 2011 m. liepa) teigia: „(...) Bet aš nenorėčiau sutikti su neoromantizmo „prekės ženklu“, kuriuo ji pristatoma. Pirma, jos muzika neapsiriboja jokiu tonalumo tipu; vietoje to ji naudoja bet kokią jos tikslui tinkančią harmonijos schemą. Tai puikiai sukurtas veikalas su gerai apgalvota chorine-orkestrine pusiausvyra, garso efektais, drąsia dinamika, dažnai stebinančiu instrumentinių partijų išdėstymu ir visos formos bei kompozicinio piešinio vientisumu. Leiskite man pacituoti iš CD bukleto, kaip jos muziką įvertino amerikiečių muzikologas Richardas Taruskinas: Ne tonali. Ne romantinė. Ne retro. Konsonansinė“.

 

Prancūziški šaltiniai portale Abeille Musique lyg papildo: „Iš tikrųjų mes veltui ieškotume klasikinio tonalumo derinių, ir net daugiau – ji savo akordus daugiau ima iš disonanso nei konsonanso. Jos stiliaus „klasikinis“ aspektas, priešingas Boulézo-Stockhauseno avangardizmui, lygiai taip pat atspindi tobulą šiuolaikinę kalbą – nieko „retro“ tenai nėra. Galiausiai terminas „romantiškas“ čia galėtų būti taikomas tik apibūdinant galingą emociją, kuri sklinda iš šios muzikos, emociją, kuri nors panaši į tą, kurią sukelia romantinė muzika, bet pasiekiama visai skirtingomis priemonėmis, priklausančiomis XXI amžiui. (…) Mūsų patarimas? Klausykite šio stulbinančio kūrinio“. Michaël Sebaoun (Classica, 2011 07 12), taip pat prisimindamas žymiojo R. Taruskino ir pas mus dažnai eksploatuojamą citatą, beje, sietiną ne vien su O. Narbutaitės kūriniais, o bendra recenzuojamo festivalio „Baltic Voices“ (2004) muzikos tendencija, pripažįsta konsonanso sąvokos reliatyvumą ir kalba apie O. Narbutaitės muzikos kosmines dimensijas, „tradiciškais“ sąlyginai vadinamus reiškinius, išnyrančius ir dingstančius atonalume, pabrėždamas, kad tai muzika atidžiam klausymui, ypač iškalbinga ir labai ekspresyvi, kelianti pasimėgavimą orkestro turtingumu.

 

Švedai taip pat užginčija O. Narbutaitės „neoromantiškumą“. Stenas Wistrandas (Kulturdelen, 2011 06 16) mano, kad diske įrašytos Tres Dei Matris Symphoniae muzikos kalba yra ne visai tai, ko galima tikėtis, kai kalbama apie vadinamąjį „naująjį dvasingumą“. „Nors tai meditatyvu ir nepaprastai gražu, – teigia recenzentas, – bet Narbutaitė nėra neoromantikė arba arvopärtiška, nes pakyla ant aukštesnio, daugiau pastangų ir ekspresijos reikalaujančio modernizmo pamato. (...) Šios muzikos grožis yra visiškai savitas ir giliai asmeniškos prigimties. Tres Dei Matris Symphoniae savo sutramdyta išraiškos galia, kai dideli jausmai sutelkiami išgrynintoje formoje, yra įtaigus ir sukrečiantis veikalas.“

 

Tres Dei Matris Symphoniae ir jos atlikimas sulaukė itin palankių Vokietijos radijo įvertinimų (www.dradio.de). Laidų rengėjas Klausas Gehrke pabrėžė puikiai interpretuojamo „nepaprastai dramatiško veikalo prikaustančią įtaigos jėgą, neįtikimą skambesio spalvingumą“, taip pat iškeldamas veikalo avangardiškumą – „Ir tai veikia žymiai avangardiškiau palyginti su ukrainiečių kompozitoriaus Aleksandro Ščetinskio religiniais kūriniais, kuriuos taip pat išleido „Naxos“. (...) Aleksandro Ščetinskio ir Onutės Narbutaitės kūrinių įrašai man yra du labai įdomūs pavyzdžiai, kaip jaunesni Rytų Europos kompozitoriai diskutuoja su sena religija ir naujausia istorija, taip pat su muzikos tradicija bei avangardu. Ir rezultatai, manau, yra nepaprastai įdomūs, kartais net stulbinantys“.

 

O. Narbutaitės kompaktinė plokštelė, gerai vertinama ir kitų Vokietijos, Prancūzijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos muzikos kritikų, taip pat buvo pristatyta per Naujosios Zelandijos radiją. Vitězslavas Mikešas (A2 – 2011 m. spalis) dalijosi įspūdžiais: „Narbutaitė bando įvesti ekstravagantiškų elementų į daug kartų naudotų tekstų muzikinį kanoną. Jos savitas stilius leido pasiekti įspūdingo muzikinio Marijos temos įkūnijimo“. Hubertas Culot (MusicWeb-International) rašė: „Tai tikrai impozantiškas ir klausytoją pasiekiantis veikalas, kuris ypač dosniai apdovanoja pakartotinai klausant, ne todėl, kad muzika „sunki“, bet dėl to, kad kūrinio visuma labai kompleksiška savo koncepcija. Muzika sukurta meistriškai, orkestruotė nepaprastai išradinga nuo pat šio ilgo triptiko pradžios iki pabaigos. (...) Man šis svarus darbas atskleidžia sąžiningą ir autentišką kompozitorę, kurios muzika verta būti labiau žinoma. Atlikimas ir įrašas tikrai labai geri – net neįtartum, kad tai įrašas iš koncerto. Trumpai tariant, tai labai sveikintinas leidinys, kuris, tikiuosi, atvers Narbutaitės muziką daug platesnei auditorijai“. Ispanas David Cortés Santamarta (Ritmo, 2011 m. liepa) žavisi tuo, kad Narbutaitė veikale sukuria paslaptingą tembrinį audinį, kuriame choras visur integruojamas tarp kitų linijų, spinduliuojančių emocinį klimatą, tolimą retorikai ir sensacingumui.

 

Pabaigoje grįžkime prie Lindsay Koob, pateikiančio apibendrinančias išvadas: „(…) Man didžiausią įspūdį šioje muzikoje paliko tai, ką vadinu „organikos“ pojūčiu. Choro ir orkestro faktūros, regis, alsuoja tarsi gyvi organizmai arba derlingos žemės grumstai, glaudžiantys daugybę gyvybės: jos „kibirkštėlės“, atrodo, skrieja į tave iš visų pusių. Tai atveria ypač turtingą ir daugiaplanį dvasingumo įprasminimą. Atrodo, kad orkestras ir choras dažnai įsitraukia į tarpusavio pokalbius: kartais konfliktuojančius, kartais harmoningus. Narbutaitės garsinė faktūra yra neįtikėtinai spalvinga, turtinga ir detali. (...) Atlikėjai tiesiog puikūs: sujungti du chorai nepaliauja kerėti preciziškai išgaunamomis įvairiausiomis garsų faktūromis; nuostabus orkestras perteikia viską – nuo masyvių granitinių garso blokų iki šviesių krištolinių detalių. (...) Dėl puikios „Naxos“ įrašų kokybės kiekviena nata ir visi niuansai yra užfiksuoti, ir garsinis audinys bei detalės, klausant įrašo, teikia svaiginantį potyrį. (...) Narbutaitė – išties nepaprasta kompozitorė. Jeigu jums patinka ieškoti muzikoje naujų teritorijų bei gilintis į šiuolaikines sakralines stambių formų chorines-orkestrines fejerijas, ši muzika – jums“.

 

Tres Dei Matris Symphoniae yra septintasis, kaip įsitikinome, pasaulinėje arenoje puikiai įvertintas autorinis O. Narbutaitės kompaktinis diskas. Iki šiol du CD buvo išleisti Lietuvoje, keturi – Suomijoje („Finlandia Records“). Pastarieji sulaukė taip pat labai pozityvios reakcijos pasaulio spaudoje. Pavyzdžiui, vertinant II simfoniją antraštė skelbė: „Geniales aus Litauen“ (Joerg Holthaus, tinklalapis www.jpc.de). Šiuos diskus prisiminė ir kai kurie naujojo „Naxos“ leidinio recenzentai: „Jos muzika gana gerai žinoma dėl kompaktinių diskų, kuriuos „Finlandia“ išleido prieš kelerius metus. Jų dar tikriausiai galima įsigyti“ (Hubert Culot). „Jau praėjo keleri metai, kai aš pirmą kartą susižavėjau lietuvių kompozitore Onute Narbutaite. „Finlandia“ maždaug prieš dešimtmetį išleido keturis dabar jau nepasiekiamus CD su jos kamerine ir orkestrine muzika. Ypač stiprus patyrimas buvo Gate of Oblivion su savo postveberniškais kūriniais: asketiškais, trapiais, balansuojančiais ties tylos riba su iškalbingais, beveik klausiančiais tonais“ (Sten Wistrand). Iš viso O. Narbutaitės kūrinių įrašyta į daugiau kaip 30 orkestrinės muzikos kompaktinių plokštelių Lietuvoje ir užsienyje.

 

Nelieka abejojimo kompaktinių plokštelių muzikos poveikio galia, kuri kompozitoriams (taip pat atlikėjams) tampa ir jų talento bei meistriškumo aukštu tarptautiniu įvertinimu, kuriamo turinio patikslinimu (iš toliau matyti geriau, plačiau) bei paskata tolesniam darbui. Prancūzų melomanų tinklalapyje randame išsamų, beveik recenzijai prilygstantį atsiliepimą apie naują O. Narbutaitės CD, kaip apie didelį iki tol nepažintos lietuvių kompozitorės ir jos stipraus bei subtilaus kūrinio atradimą, reziumuojant: „Šis veikalas sužavėjo savo meistriškumu ir dvasia, taip pat savo charakteriu, kuris kartais toks ypatingas ir toks intymus“. Susidomėję skaitome ir kitų internautų replikas – „Oho (Wow)! Labai dėkojame! Ji [Onutė] tikrai puiki (brilliant) kompozitorė!“ Sunku su tuo nesutikti ir norisi drauge pasidžiaugti.

 

Straipsnis perspausdinamas svetainėje mic.lt, maloniai sutikus straipsnio autorei ir savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijai

 

 

IŠLEISTOS ONUTĖS NARBUTAITĖS AUTORINĖS KOMPAKTINĖS PLOKŠTELĖS:

 

 

Centones meae urbi (Vilniaus plokštelių studija, 2000), VSCD-063

Takeliai: 1–8. Oratorija sopranui, bosui, chorui ir orkestrui Centones meae urbi

Atlikėjai: Choras „Aidija“, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos choras, dirigentas Romualdas Gražinis; Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas

 

 

Rudens riturnelė (Vilniaus plokštelių studija, 2000), VSCD-075

Takeliai: 1. Winterserenade; 2. Aštuonstygė; 3. Mozartsommer 1991; 4. Rudens riturnelė; 5. Hoquetus

Atlikėjai: Audronė Pšibilskienė, altas(1–5); Ingrida Armonaitė, smuikas (1–4), Mūza Rubackytė, fortepijonas (4); Rimantas Armonas, violončelė (4, 5); Valentinas Gelgotas, fleita (1, 3); Gediminas Kviklys, klavesinas (3); Arnoldas Gurinavičius, kontrabosas (5)

 

 

Gate of Oblivion (Finlandia Records, 2002), 0927-43072-2

Takeliai: 1. Atverk užmaršties vartus; 2. Piešinys styginių kvartetui ir sugrįžtančiai žiemai; 3. Opus Lugubre; 4. Sinfonia col triangolo

Atlikėjai: Valstybinis Vilniaus kvartetas (1, 2); Ostrobotnijos kamerinis orkestras, dirigentas Juha Kangas (3, 4)

 

 

Autumn Ritornello (Finlandia Records, 2002), 0927-42996-2

Takeliai: 1. Winterserenade; 2. Aštuonstygė; 3. Mozartsommer 1991; 4. Rudens riturnelė. Hommage a Fryderyk; 5. Hoquetus

Atlikėjai: Audronė Pšibilskienė, altas(1–5); Ingrida Armonaitė, smuikas (1–4), Mūza Rubackytė, fortepijonas (4); Rimantas Armonas, violončelė (4, 5); Valentinas Gelgotas, fleita (1, 3); Gediminas Kviklys, klavesinas (3); Arnoldas Gurinavičius, kontrabosas (5)

 

 

June Music (Finlandia Records, 2002), 0927-43437-2

Takeliai: 1. Interludium; 2–6. 1981-ųjų birželio muzika; 7. Vijoklis; 8. Monogramme

Atlikėjai: Valentinas Gelgotas, fleita (1); Edmundas Kulikauskas, violončelė (1); Jūratė Landsbergytė, vargonai (1); Audronė Vainiūnaitė, smuikas (2–6); Augustinas Vasiliauskas, violončelė (2–6); Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, fortepijonai (7); Saulius Astrauskas, Zenonas Bagavičius, Vladas Šeibokas, mušamieji (8)

 

 

Symphony No.2 (Finlandia Records, 2003), 0927-49597-2

Takeliai: 1–2. Simfonija Nr. 2; 3. Liberatio; 4. Metabolē

Atlikėjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas

 

 

Tres Dei Matris Symphoniae (Naxos, 2011), 8.572295

Takeliai: 1–5. Tres Dei Matris Symphoniae

Atlikėjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras; Kauno valstybinis choras; kamerinis choras „Aidija“; dirigentas Robertas Šervenikas

Šią kompaktinę plokštelę galite įsigyti Muzikos informacijos ir leidybos centre (A. Mickevičiaus g. 29 Vilniuje) arba internete.

 

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).