Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Straipsniai
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

Straipsniai

Bronius Kutavičius: Jeigu nėra paslapties - nėra ir muzikos


Broniaus Kutavičiaus muzika iš pirmo žvilgsnio - gana lengvai paaiškinamas fenomenas. Iš tikrųjų kaip tik atvirkščiai - ji nepaprastai mįslinga. Kompozitorius kaip šamanas puikiai žino, kaip užburti publiką ir įtraukti ją į savo apeigas. Jis kaip architektas stato preciziškas konstrukcijas - partitūras, dažnai primenančias mandalas iš įvairių geometrinių figūrų: ratų, kvadratų, kryžių, žvaigždžių ir pan. Jo muzikos technika, regis, ne itin sudėtinga - dažniausiai ji pagrįsta kelių skirtingo ilgio melodinių darinių vienalaikiu kartojimu, nuolatinėmis mirguliuojančios faktūros rotacijomis. Šias konstrukcijas paprasta analizuoti, tačiau tai nė kiek nepraskleidžia paslaptingumo šydo. Tai nepaaiškinama nei teatrinių elementų gausa (ratu ant grindų sėdintys arba aplink publiką vaikštantys atlikėjai kitu atveju gali telikti vien išorinis efektas), nei dažnomis užuominomis į senąją liaudies kultūrą, istoriją, mitologiją ir religiją. Reikia peržengti laiko prarajas, kad tolimos praeities vaizdai kaip gyvi prabiltų į šiandienos klausytojus. Kutavičius tai padaro taip, kaip moka tik jis.


nuotrauka: Arūnas Baltėnas

Paslaptis ir laikas - dalykai, itin svarbūs pačiam kompozitoriui: "Kodėl burtininkas veikia? Jis praktiškai nieko nedaro, tik apsigaubia visas paslaptimi. O praeitis ir yra didžiausia paslaptis. Ir savo kūriniuose aš ieškau paslapties. Jeigu nėra paslapties - nėra ir muzikos".

Laikas Kutavičiaus muzikoje - ne tik senovės, netolimos praeities ir šiandienos sąsaja. Tai muzikinis laikas, kurį junta klausytojai: ištempiamas arba suspaudžiamas kūrėjo valia, arba visiškai sustingdytas - kaip ir dera kompozitoriui, kuris laikomas lietuviškojo minimalizmo pradininku. Dėl daugiasluoksnio repetityviškumo ir muzikinės medžiagos redukcijos iki gan elementarių archetipinių modelių Kutavičiaus kūryba gali kiek panėšėti į amerikietišką arba ankstyvąjį europietišką minimalizmą, tačiau skamba ji visiškai kitaip. Kutavičiaus minimalizmas - jo paties išradimas, jo gilios šaknys glūdi archajiškose lietuvių liaudies muzikos formose. Kita vertus, iš minimalistinių pasikartojimų sukuriamas toks intensyvus dramatizmas, jog kompozitoriui išties pavyksta, jo paties žodžiais tariant, "žmogų pritrenkt, "užmušt" garsais, kad išeitų svirdinėdamas..."

Jau seniai pripažintas viena pačių svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos figūrų, Kutavičius prisipažįsta atradęs savąją kūrybinę viziją ir sukūręs pirmuosius tikrai reikšmingus kūrinius gana vėlai - artėdamas prie keturiasdešimties. Tarp jų - "Panteistinė oratorija" dainininkams, aktoriams ir instrumentiniam ansambliui (1970), dabar dažnai laikoma tikrai modernios lietuviškos muzikos atspirties tašku. Tačiau anuomet ši oratorija atrodė tokia "pagoniškai" grėsminga ir paneigianti visus "normalios" muzikos atributus, jog priešiškų kolegų bei valdžios buvo palaikyta nesusipratimu - jeigu ne įžūliu akibrokštu; turėjo praeiti dvylika metų po pirmojo oratorijos pristatymo uždaroje perklausoje, kol tapo įmanoma ją pirmą kartą atlikti viešai (šią premjerą parengė Vilniaus naujosios muzikos ansamblis). Kutavičiaus kūryba buvo tokia į nieką nepanaši, kad tarp visų lietuvių kompozitorių jis sulaukė kone daugiausia nesupratimo ir trukdymų, taip pat ir dėl vėlesnių savo kūrinių. "Taikaisi į "Varšuvos rudenį", bet niekuomet ten nepateksi, nes tokių durnių pilnas pasaulis", - šaukė vienas kultūros valdininkas ir "žymus kompozitorius" po "Panteistinės oratorijos" perklausos. "Ką, aš atėjau keturių natų klausyt?" - bjaurėjosi kitas Kutavičiaus kolega po aštuoneriais metais vėliau sukurtų "Paskutinių pagonių apeigų" premjeros. Dar kitas muzikas, dabar žinomas atlikėjas ir entuziastingas Kutavičiaus kūrybos propaguotojas, apie jo Pirmąjį styginių kvartetą (1971) sakė: "Tokią muziką tik pliauskomis groti - kam kankinti instrumentus?" Dabar sunku patikėti, kad prieš dvidešimtį metų vykęs koncertas, kuriame skambėjo Kutavičiaus oratorija "Iš jotvingių akmens" (šalia Felikso Bajoro ir Osvaldo Balakausko kūrinių), baigėsi skandalu ir susistumdymais salėje.

Tačiau Kutavičius niekuomet nesiekė stulbinti ar šokiruoti; jis tiesiog buvo kitoks ir ėjo savo keliu. Nors kaltinimuose - "čia visai ne muzika" - buvo lašas tiesos. Dažnai juk sakoma, jog Kutavičius iš esmės remiasi tokiais dalykais, kurie gan toli nuo pačios muzikos - kalba, ritualu, senąja architektūra ar lietuviškų audinių ornamentais, - tarsi archeologas, rekonstruojantis priešistorinius, pamirštus senosios kultūros sluoksnius.

Geriausiai tai atskleidžia jo monumentalusis oratorijų ciklas, prasidedantis minėtąja "Panteistine oratorija". Nė viena iš jų nebūtų atsiradusi be poeto Sigito Gedos indėlio - šio autoriaus fantasmagoriška vaizdinija, archaikos ir autentikos paieškos artimos paties kompozitoriaus kūrybinei jausenai. Pavyzdžiui, "Paskutinių pagonių apeigų" chorui, keturiems ragams ir vargonams (1978) - pirmojo iš tikrųjų minimalistinio kompozitoriaus opuso - tekstas, su ištisai kartojamais gamtos užkalbėjimais, imituoja senąsias sutartines. Jas primena ir ritminiai, harmoniniai bei melodiniai dariniai, taip pat ir formos sudarymas iš cikliško bemaž nekintančios muzikinės medžiagos judėjimo. Atlikėjų išsidėstymas ir judėjimas aplink publiką, meditatyvių, eufoniškų skambesių misterija lemia tai, jog bažnyčios erdvė kur kas labiau tinka šiam kūriniui nei tradicinė koncertų salė (nepaisant pagoniškų apeigų, oratorijos siužetas atveda prie krikščionybės atėjimo). Trečioji oratorija, "Iš jotvingių akmens" grupei dainuojančių ir grojančių muzikantų (1983, sukurta Vilniaus naujosios muzikos ansambliui) - paminklas išnykusiems jotvingiams. Šios oratorijos idėja - muzikos gimimas iš beformės, pirmapradės garso substancijos, čia perteikiamos archajinių instrumentų ir kitų įnagių (akmenukų, molinių puodelių, butelių) garsais ir šūksniais, vis intensyvėjančia jų pulsacija. Artėjant prie pabaigos, ragų pučiamos sutartinės atveda į griausmingą kulminaciją, kuri sudaro stulbinamą kontrastą po to pasigirstančiai autentiškos liaudies dainos monodijai. Bylojančios mitinės ir religinės sąmonės archetipais, Kutavičiaus oratorijos užburia klausytojus fantastiškais garsovaizdžiais ir atkakliai pulsuojančiais ritmais.

...saulė yra zenite virš Broniaus Kutavičiaus muzikos. Žinoma, jos šaknys siekia pagoniškos Lietuvos viduramžius, bet ji atspindi jaunos tautos optimizmą ir gajumą, naivų ir išmintingą, reflektuojantį ir spontanišką... ji leidžia pajusti, kaip praturtėtų Europa, jei sugebėtų sukurti muzikos kultūrą, tolygiai sujungiančią paribius ir centrą.
Berlingske Tidende

Kutavičiaus muzikos "archajiškumas ir pirmapradiškumas" neapsiriboja vien Lietuvos senuoju palikimu. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos įkvėpimo kompozitorius dažnai ieško įvairiausiose senosiose pasaulio kultūrose. "Praeities laikrodžiuose II" dideliam ansambliui (1998/2000) jis muzikoje išskleidžia geometrinius japoniškų sodų vaizdus, o "Ten toli, iki vidurnakčio" penkiems saksofonams ir penkiems styginiams (1995) atkuria indiškų saulėlydžio ragų emociją ir skambesį. "Kampf der Bäume" ("Medžių kovoje") sopranui ir kameriniam ansambliui (1996) Kutavičius pasitelkia senuosius keltiškus Talliesino ir Llywarcho tekstus ir muziką formuoja pagal keltiškų antkapių kryžių pavidalus.

Šios tendencijos suklesti cikle "Jeruzalės vartai" (1991-1995), už kurį kompozitoriui paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Iš pradžių galvojęs rašyti fortepijoninį ciklą, bet vėliau suabejojęs, ar solinis kūrinys pajėgs įkūnyti tokį didingą užmojį, jis pasirinko kamerinį orkestrą. Kompozitorius siekęs pavaizduoti geografinę įvairių pasaulio šalių religinių apeigų panoramą, tam tikrais atpažįstamais senųjų muzikinių kultūrų elementais atspindėti jų esmę. "Saulėtekio vartuose" girdimas gagaku muzikos aidas (tęsiami išilginių fleitų akordai, pertraukiami nereguliarių akcentų; pirštais užgaunamų fortepijono stygų skambesys, primenantis japoniškus styginius instrumentus); kūrinys baigiasi Busono haiku rečitavimu. "Žiemių vartų" nuotaika visai kitokia - pasak kompozitoriaus, tai tarsi šiaurietiškas Requiem, pasibaigiantis "šiaurietiška fuga". Didžiojo būgno ir grandinės skambesys atkuria apeiginį jakutų šamanų šokį; čia taip pat rečituojamas karelų apeiginis tekstas - lydekos užkalbėjimas. "Pietų vartai" - dar viena priešingybė: jie sudaryti iš įvairių Afrikos ir Okeanijos tautų melodijų motyvų - nepaprastą šaltį seka nepaprastas karštis. Paskutinioji ciklo dalis, "Saulėlydžio vartai" (su paantrašte "Stabat Mater"), kurioje dalyvauja ir mišrus choras, - tai krikščionybės, kaip didžiausių žmonijos troškimų ir siekių išsipildymo, paveikslas.

Pagarsėjęs bet kokių stiliaus ir žanro kanonų atsisakymu (jo kūrinių sąrašas pilnas "netipiškų" opusų, tokių kaip opera-poema "Strazdas, žalias paukštis" (1981), kuri neprimena įprastos operos, arba netipiška simfonija "Epitaphium temporum pereunti" (1998)), Kutavičius vis dėlto senokai svajojo parašyti stambios apimties, kur kas tradiciškesnį kūrinį - pavyzdžiui, "normalią", gražią romantinę operą. Tokios progos sulaukė, gavęs 2000 m. Vilniaus festivalio užsakymą; taip gimė "Lokys" - pirmoji didelė kompozitoriaus opera. Nors jos struktūra beveik tradicinė, su lyrinėmis arijomis, epiniais chorais ir dramatiniais ansambliais, šis kūrinys vis vien išskirtinis - dėl įvairių epochų muziką stilizuojančių epizodų koliažų, ir ypač dėl vaiduokliškos, grėsmingos nerealybės jausmo, kai mirtingųjų pasaulis susiduria su antgamtinėmis jėgomis. Operoje taip pat atsispindi pagoniško ir krikščioniško pasaulių kolizija - viena iš Kutavičiaus mėgstamiausių temų. Tai ir "Paskutinių pagonių apeigų" varomoji jėga, ir pagrindinis sceninio diptiko "Ignis et fides" (2003) konfliktas. Pastarasis kūrinys, turintis operos, oratorijos ir baleto bruožų, buvo parašytas valstybės užsakymu - minint 750 metų jubiliejų nuo pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo.

Nesenai Bronius Kutavičius sugalvojo naują didelį ciklą, įkvėptą Donelaičio "Metų". Pirmąją ciklo dalį, "Pavasario linksmybės", parašytą "Gaidos" festivalio užsakymu, atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. "Donelaičiui labiau tiktų akmenys, molinukai, lankas, šiaudo birbynė..." - sako kompozitorius, vis dėlto pasirinkęs simfoninį orkestrą pirmosios "Metų" dalies vaizdams atkurti. Atrodo, kad čia kompozitorius grįžta prie savo šaknų - tik dabar be liaudies muzikos stilizacijų - siekdamas pačios šerdies, tokios pirmapradės ir esmingos muzikos, kokia tik gali būti - taip kaip saulė šviečia, sniegas tirpsta ir gyvybė atbunda.

 

© Linas Paulauskis

Lietuvos muzikos link Nr. 11

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).