Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Straipsniai
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

Straipsniai

Vita Gruodytė: Žvilgsnis į dabartinę lietuvių kompozitorių situaciją


Vis akivaizdžiau muzikinėje scenoje įsitvirtinant jauniausiems lietuvių kompozitoriams, ėmė ryškėti kai kurie šios kartos savitumai.  Ne tiek (ir ne tik) stilistiniu požiūriu, kiek socialiniu bei ekonominiu. Jaunieji ir jauniausieji stebėtinai lengvai nuošalėje paliko muzikos nacionalumo klausimą – pagrindinę, daugiausiai 20 amžiaus lietuvių (ir ne tik) muzikoje diskusijų sukėlusią problemą. Jie pragmatiškesni, ir jau priklauso globalizuotam pasauliui, kuriame menas nebėra surištas su konkrečia vieta, kuriame būti čia ir ten, tuo ir kitu, yra tapę ne išskirtinumo ženklu, o neišvengiamybe. 21-ojo amžiaus muzika yra koliažinė savo prigimtimi, nes prarado stilistinio grynumo siekį ir nebejaučia ankstesnės įtampos tarp akademizmo ir visų dvidešimtą amžių jį lydėjusių priešybių – primityvizmo, egzotiškumo, liaudiškumo, popsinės kultūros etc. Jauniausieji pasaulį mato iš aukščiau ir mažai beturi periferinių menininkų kompleksų. Tie, kurie domisi technologijomis, yra jas įvaldę tiek, kiek jos jiems reikalingos, užsienyje arba Lietuvoje, namie arba privačiose studijose, o tie, kurie jomis nesidomi, gana įtaigiai gina savo teisę jomis ir toliau nesidomėti. Jaunieji kompozitoriai nebesvarsto ir geografinėmis kategorijomis. Dabartinė socioekonominė muzikos industrijos erdvė, atvira geografiškai bei kultūriškai (lietuviški festivaliai jau seniai įsitraukė į kolektyvinius užsakymus), tapo sunkiau įveikiama struktūriškai. Todėl jaunieji neskausmingai keičia gyvenamas vietas (savaitei, mėnesiui, metams), ir bando įsiterpti į naujai besiformuojančias virtualios priklausomybės erdves, kurios modeliuoja garsinį pasaulį pagal savus dėsnius, pasitelkdamos pagrindinį įrankį – užsakymus. Kūriniai užsakomi ir Lietuvoje, ir užsienyje, nors bendra pasaulinė tendencija – egzistuoti dviem režimais – ir užsakymų, ir (vis retėjančiais?) be užsakymo atsirandančių kūrinių, vis dar gaji.

 

Taigi, šie ryškėjantys lietuviškojo kompozitorių pasaulio pokyčiai ir paskatino bandyti jais pasidomėti nuodugniau, nei eskiziškai aprašytas nematomos piramidės smaigalys. Sumanyta kompozitorių apklausos idėja buvo noras jų pačių lūpomis atsakyti į kelis, mūsų manymu, esminius klausimus: 1. Ar pasikeitė kompozitorių statusas visuomenėje (turint minty, kad sovietiniu laikotarpiu menui buvo skiriamas didžiausias dėmesys, o menininkas buvo svarbi visuomenės figūra); 2. Ar pasikeitė pačių kompozitorių požiūris į jų veiklą (turint minty, kad sovietiniu laikotarpiu profesinis stabilumas buvo sąlyginai užtikrintas visose gyvenimo sferose, todėl į meną buvo einama iš idealistinių paskatų); 3. Kaip kompozitoriai vertina dabartines savo ekonomines sąlygas (turint minty, kad sovietiniu laikotarpiu meninių sąjungų atstovams buvo suteikiamos itin palankios gyvenimo ir kūrybos sąlygos); 4. Ir ko jie tikisi iš valstybės (turint minty, kad sovietiniu laikotarpiu valstybė juos ne tik globojo, bet kartais norėdavo ir primesti savo valią).

 

Tačiau surengti apklausą nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių, naiviai tikintis paties kompozitorių susidomėjimo savosios terpės realybe. Į išsiųstus klausimus atsakė tik 15 iš virš šimto Kompozitorių sąjungai priklausančių kompozitorių. Kodėl? Nežinau. Galima tik spėlioti, nes nė vienas į anketą neatsakęs kompozitorius neparašė, kodėl nepageidauja sudalyvauti apklausoje. Menininkai yra originali, sudėtinga ir dažnai sunkiai nuspėjama visuomenės kategorija. Už šias savybes jie ir mylimi, dėl tų pačių savybių jų (ne taip jau ir seniai buvo) ir prisibijoma.

 

Taigi, šis rašinys negali nepretenduoti nei į rimtą, nei į objektyvią studiją. Jis yra tik pradinio sumanymo kreivoka versija. Ji gal ir nebūtų išvydusi dienos šviesos, jei ne tas faktas, kad anketoje sudalyvavo nors ir negausiai, bet visų kartų kompozitoriai, nuo vyriausių, iki jauniausių. O tai leidžia bent jau apčiuopti kai kurias atskiroms kartoms būdingas mąstymo arba vertinimo tendencijas.

 

Kad kompozitoriaus amatas yra vienas sudėtingiausių ir labiausiai finansiškai nesaugių, turbūt visi sutinka. Kompozitorius priklauso ne tik nuo kūrinių užsakymų (arba pirkimų), bet ir nuo savo kūrinių atlikimo, natų bei įrašų leidybos, platinimo, etc. Ir anksčiau, ir dabar koordinacinį vaidmenį atlikdavo Lietuvos kompozitorių sąjunga. Nuėmus politinį aspektą, ji tapo puikiai veikiančia, pagrindinius šiuolaikinės muzikos festivalius kuruojančia organizacine struktūra. Nors iki šiol išsaugotas “sąjungos” (union) terminas kai kuriems užsienio kolegoms kelia stiprias sovietinės, represyvios sistemos asociacijas, taigi ir nusistebėjimą, kad tokia institucija (veikiau – toks institucijos pavadinimas) vis dar tebeegzistuoja....

 

Ekonominės situacijos palyginimui, trumpai apžvelkime muzikos kūrinių įsigijimo galimybes ir sąlygas sovietiniu bei dabartiniu laikotarpiais. Anot vieno iš vyresniosios kartos kompozitorių, anksčiau Kultūros ministerija nupirkdavo visus “bent kartą atliktus ir įrašytus kūrinius pagal paprastą logiką – jei kažkas groja, reiškia kažkam reikalinga”. Skyrėsi tik kaina. Vieniems mokėdavo daugiau, kitiems – mažiau. Tai priklausė nuo politinės situacijos ir atskirų menininkų vertinimo valdžios instancijose. Retai, bet būdavo išmokami ir avansai rašomiems kūriniams, dažniausiai – stambių formų opusams. Kūrinių kainos: už kamerinį kūrinį – nuo 100 iki 1000 rublių, už simfoninį – nuo 1500  rublių, už scenos veikalą – nuo 20 iki 30 tūkstančių rublių.


Prieš penkerius metus buvo panaikinta kūrinių pirkimo Kultūros ministerijoje sistema. Vietoj jos sukurta dramos ir kūrinių užsakymų programa, turinti maždaug 400 tūkstančių litų metinį biudžetą. Paraišką paduoda institucija, kuri garantuoja vieną viešą atlikimą tų metų bėgyje. Logiška, kad visi dabartiniai lietuviški festivaliai naudojasi šia sistema. Ekspertų komisija pagal pateiktas paraiškas išrenka geriausius pasiūlymus. Pagal kompozitorių sąjungos apytikrę statistiką, dabartiniu metu kasmet tokiu būdu užsakymus gauna maždaug 20-30 kompozitorių, dauguma – iš karto keliems kūriniams. Kūrinių kainos: kamerinis kūrinys – iki 5000 litų, simfoninis – nuo 10 iki 15 tūkstančių litų, sceninis kūrinys – apie 25 tūkstančius litų.


Bendra abiems sistemoms tai, kad kompozitorius turi vienaip ar kitaip pasirūpinti kūrinio atlikimu. Skirtumas tas, kad sovietiniu laikotarpiu kompozitorius parduoda jau parašytą kūrinį (sukuria kūrinį, atneša į Kompozitorių sąjungą (įrašytą į juostą), Sąjunga apsvarsto, pasiūlo ministerijai, ministerija nuperka), o dabartiniu – kompozitorius gauna užsakymą kūriniui sukurti. Ankstesnė sistema leido varijuoti kainas priklausomai nuo asmeninių ar politinių įtampų Sąjungos viduje (bet ne nuo realios kūrinio vertės, nes, anot vieno prelegento, “anksčiau vis tiek rašydavai taip kaip nori, tik kad ši muzika toli nenukeliaudavo”), o dabartinė išankstinių užsakymų sistema tam tikra prasme perka “katę maiše”, nes niekas, net pats autorius negali garantuoti būsimo rezultato. Kainos, pagal pragyvenimo lygį, buvo akivaizdžiai didesnės sovietiniu laikotarpiu (nepamirškime ir kitų lengvatų, kurių nebeliko šiuo metu), be to, sovietiniu laikotarpiu individuali iniciatyva buvo pagrindinis kūrinių gimimo impulsas, lyginant su dabartiniu, dažniausiai nuo “institucijos paraiškos” priklausančio kūrinio atsiradimo. Ankstesnė sistema suteikdavo bent jau teoriškai lygius šansus visiems kūrėjams, tuo tarpu dabartinė sistema inspiruoja kompozitorių atranką, remdama ne visus, o tik tam tikrą jų dalį.

 

Sugrįžkime prie anketos, kuri padės bent iš dalies suprasti, kaipgi šioje pakitusioje sistemoje jaučiasi įvairių kartų kompozitoriai. 
  
Pasaulyje labai maža kompozitorių, gyvenančių vien iš muzikos rašymo. Todėl itin svarbiu faktu laikyčiau tai, kad vienas iš penkiolikos apklausoje sudalyvavusių lietuvių kompozitorių gyvena tik iš kūrybos, galėdamas nedirbti jokio valstybinio darbo, kurį privalo dirbti, paraleliai su kūrybiniu, didžioji dauguma lietuvių kompozitorių. Tiesa, jauniausių kompozitorių nuomone, darbą “pagal specialybę” (pavyzdžiui, rašyti muziką reklamos agentūroms) susirasti yra “be šansų”, o, pavyzdžiui, užsakymai teatrui arba kinui įmanomi “tik per draugus” (taip, beje, buvo ir anksčiau). Todėl jauniausiųjų kompozitorių išbandytų darbų amplitudė daug platesnė, nei vidurinei ir vyriausiai kartai įprastas pedagoginis ar administracinis darbas: valytojo, vertėjo, vaikų auklės, gido, renginių kuratoriaus, roko grupės vadybininko, etc. Sunkumus susirasti darbą pradėjo jausti ta kompozitorių karta, kuri nebepataikė į sovietmečiu įsteigtą paskyrimų sistemą, po studijų baigimo visiems garantuodavusią darbo vietą.

 

Agentų sistema Lietuvoje dar neegzistuoja, nes visi be išimties (anketoje sudalyvavę, žinoma) kompozitoriai patys rūpinasi savo kūryba. Vyriausiai kartai sunku pereiti nuo ankstesnės tvarkos, kai atlikėjai gana dažnai patys ieškodavo kompozitorių ir užsakydavo kūrinius, prie dabartinės “savęs pardavimo” sistemos ir kartais visai nevaisingų atlikėjų paieškų. Vidurinioji karta atrado tam tikrą pusiausvyrą, ir funkcionuoja, sakytume, dvigubu režimu – ir patys ieško užsakovų, ir laukia užsakymų, ir, atrodo, jiems tai puikiai sekasi. O jauniausioje kartoje stipriai juntamos įvairios asmeninės iniciatyvos raiškos formos įsitvirtinant gana mažame muzikos kūrėjų pasaulyje. Jie pasitiki tik savo jėgomis, todėl nelaukia nieko ir iš niekur.

 

Skiriasi ir geografinis įvairių kartų peizažas: jauniausi sieja savo profesinę ateitį daugiau su užsieniu, vyresnioji karta – išimtinai su Lietuva, o vidurinioji karta vėlgi atrado aukso vidurį, savo ateitį siedama tiek su Lietuvos, tiek ir su užsienio šiuolaikinės muzikos klausytojų auditorijomis.

 

Kaip žinome, menininko statuso visuomenėje formavimuisi didelę įtaką turi pačios valstybės požiūris į meną bei menininkus. Šiuo požiūriu vyresnieji kompozitoriai sovietiniu laikotarpiu jautė “moralinį ir materialinį palaikymą” iš valstybės, o dabar (su viena kita optimizmą išsaugojusia išimtimi) jie akivaizdžiai “nusivylę valstybe”, “dėmesio stoka” ir nebetiki, kad valstybė gali kaip nors arba kuo nors jiems padėti. Kai kurie iš viduriniosios kompozitorių kartos arba nieko ne(be)sitiki iš valstybės, nes yra nusivylę ja, arba nesitiki todėl, kad vertina savo veiklą kaip “bet kokį profesionalų darbą”, į kurį valstybė ir neprivalo kištis. Kiti tikisi dėmesio “kultūrai, menui bei pačiam menininkui”, “socialinių garantijų”, “finansinio palaikymo”, “kad netrukdytų” ir kad valstybė “atsikratytų kai kurių absurdiškų biurokratinių nuostatų meno ir meno kūrėjų atžvilgiu, kai jie vertinami vien ekonominės naudos kriterijais, kai meno kūrinys prilyginamas prekei (būtinybė organizuoti “viešuosius pirkimus” užsakant naujus kūrinius...)”. Nepaisant gana pragmatiško jauniausios kartos požiūrio į savo veiklą, kai kuriems iš jų taipogi norėtųsi “pilnavertiško menininko statuso”, tuo tarpu kiti mano, kad “geriau valstybe nepasitikėti, o dirbti pačiam”. Pastariesiems “muzikos rašymas yra tik profesija”. Galbūt todėl jų negąsdina ir profesinis neužtikrintumas (“mes ne bailūs”). Ši karta pasiryžusi, jei prireiktų, keisti specialybę, nes “šiais laikais bet kokia nauja veikla atneša naudos”, nors kita vertus, jiems kompozicija yra taipogi ir “gyvenimo būdas”. Vidurinioji karta šiuo požiūriu nesijaučia (ir niekada nesijautė) saugi, bet ateities perspektyvos jų taipogi negąsdina. Jie perprato “žaidimo taisykles”, todėl savo ateitį vertina gana optimistiškai (“jei bijai vilko – neik į mišką”) ir gana pragmatiškai (“kompozitoriaus veikla pavaldi rinkos dėsniams, niekur nuo to nepabėgsi. Reikia tik mokėti juos pažinti ir veikti”). Vyriausia karta šiuo klausimu turi kritiškesnį požiūrį. Akivaizdu, kad tokios lengvatos, kokias kompozitoriai turėjo sovietiniu laikotarpiu, pasibaigė (“visa ką turiu materialaus, įgijau iki Nepriklausomybės paskelbimo”). Liko tik atostogos Druskininkų nameliuose. Jaunieji turi užsidirbti ir butui, ir mašinai, ir šaldytuvui patys. Todėl visiškai natūralu, kad vyresnioji ir vyriausioji kompozitorių kartos anksčiau jautėsi ir finansiškai, ir profesiškai saugesnės.

 

Šalia kūrinių užsakymų, kaip matome iš atsakymų į anketą, neįkainojama parama kūrėjams yra ir kasmet skiriamos valstybinės stipendijos. Jas gauna ne visi prašantys. Vieni – dažnai, kiti – retai, treti – niekada. Todėl kai kuriems jos yra labai naudinga bet tik laikina finansinė parama, o kai kuriems – tiesiog ilgalaikis finansinis užnugaris, trunkantis nuo pat šių stipendijų įsteigimo pradžios, po Nepriklausomybės. Kai kurie kompozitoriai pageidautų, kad stipendijų būtų skiriama daugiau, nes “kompozicinės veiklos neužtikrintumas labai gąsdina ir stabdo kūrybiškumą”. Apibendrinant ekonominę situaciją, jauniausi kompozitoriai teigia, kad jų finansinė padėtis gerėja, o vidurinioji – kad jų finansinė situacija stabilizavosi ir pastaruoju metu gerėja. Akivaizdų pablogėjimą jaučia tik vyresnioji karta (ji yra gera tik tiems, kurie šiuo metu gauna ir pensiją, ir užsakymus kūriniams).

 

Visas tris čia aptariamas kartas vienija kompozicinės veiklos pasirinkimo stimulai:  į kompoziciją jie atėjo vedami kilnių idėjų, iš pašaukimo, žingeidumo, norėjimo save realizuoti ir idealistinių paskatų. Retas, kuris atėjo atsitiktinai, arba nežino, kodėl pasirinko kompoziciją. Visose trijose kartose kompozicija suvokiama ir kaip profesija, ir kaip pašaukimas, ir kaip misija, o pats kompozitorius – visų pirma kaip menininkas.

 

Bene svarbiausia, ir be anketos žinoma kompozitorių pasaulio problema – tai beveik neleidžiamos kūrinių partitūros. Kompozitorių sąjunga nuveikė milžinišką darbą šiuolaikinės lietuvių muzikos įrašų srityje, todėl belieka tik tikėkis, kad netolimoje ateityje ji imsis ir ekonomiškai nenaudingos muzikos kūrinių partitūrų leidybos arba jų informatizavimo, kad jos taptų vienaip ar kitaip prieinamos jomis besidominčiai publikai. Nors ši lietuvių muzikos problema nėra nauja, ji egzistuoja nuo pat profesionaliosios lietuvių muzikos atsiradimo pradžios, kitaip tariant, visą 20 amžių. Apie tai kalbėta ir prieškariu, ir pokariu, o situacija niekada ir nepagerėjo.

 

Jei kalbėtume apie kūrinių atlikimą, didesnio skirtumo tarp sovietmečio ir Nepriklausomybės laikotarpio nėra – kai kurie kompozitoriai neturėjo neatliktų kūrinių nei sovietiniu, nei dabartiniu laikotarpiu, kai kurie turėjo negrotų ir dabar, ir anksčiau. Turbūt ryškiausias kompozitorių terpės gyvybingumo ženklas yra tai, kad didžiausioji dauguma šiuo metu sukuriamų kompozitorių kūrinių yra atliekami. Visi (iš 15) šiuo metu arba rašo arba yra neseniai užbaigę savo naujausią kūrinį, ir visų be išimties kūriniai paskutinį kartą buvo atlikti ne vėliau nei prieš metus. Tai sudaro įspūdį, kad dabartinis lietuvių kompozitorių pasaulis puikiai funkcionuoja, ir nerodo jokių nusilpimo ženklų.

 

Kokias gi galima būtų padaryti išvadas iš šios ne itin vykusios anketos? Visų pirma tai, kad kompozitorių atsakymai neturėjo nei nustebinti, nei atskleisti kažką neįtikėtinai nauja tam, kas bent šiek tiek yra susidūręs su lietuviškosios muzikos realijomis. Bet ji atskleidė tai, kad kompozitoriai nėra tokie individualūs, kaip gali (ar norėtų) atrodyti; kad už stilistinio individualumo dažnai yra jei ne vienodas, tai dažnai panašus pasaulio matymas arba besikeičiančios situacijos pajautimas; kad išties turime skirtingai mąstančias, nevienodai save ir savo aplinką suvokiančias kompozitorių kartas. O taipogi, kad, kaip ir buvo manyta prieš surengiant šią apklausą, kol kas dar tik ore tvyrantys su jauniausia kompozitorių karta ateinantys pokyčiai gali pakoreguoti visiškai netolimą kompozicinio pasaulio ateitį. Kaip? – Pamatysime. Na ir paskutinė išvada: kad visi pasaulio menininkai, visais laikais, dabar, visur, ir Lietuvoje, tebesprendžia tą pačią neišsprendžiamą dilemą, permanentiškai kuriančią (kūrybinę?) įtampą tarp ekonominės priklausomybės ir egzistavimo laisvės.

 

© Vita Gruodytė

Lietuvos muzikos link Nr. 15

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).