Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Straipsniai
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

Straipsniai

Jurij Dobriakov: Kas ateina, kai atsitraukia gyvasis folkloras


Auksiniai buvo laikai, kai folkloras buvo neatsiejama tradicinės gyvensenos dalis, kurioje atsispindėjo svarbiausių kasdienio gyvenimo ritualų bei ciklų tvarka ir grožis. Tuomet bent jau buvo aišku, kad tai ne koks muliažas ar simuliakras, nes tradicinis folkloras organiškai radosi iš bendruomeninio gyvenimo patirties. Tai buvo tokia pat autentiška tikrovė kaip derliaus nuėmimas ar duonos kepimas.

 

Nežinia, kurlink dabar viskas krypsta – į gera ar į bloga, bet aišku, kad viskas nebėra taip paprasta. Siauru praktiniu požiūriu liaudies muzika tapo nebereikalinga, išskyrus, žinoma, kai kurias izoliuotas kultūras, gyvenančias pagal senus papročius. Tačiau tokių lieka vis mažiau; be to, galima pastebėti, kad su liaudies muzika susijusios ar iš jos kilusios muzikinės formos (dažniausiai vadinamos postfolkloru, neofolkloru, „laisvuoju folkloru“ ir pan.) randasi ir vystosi daugiausia tose kultūrose, kurių raida pažengė gana toli nuo tradicinės kosmologijos, kadaise buvusios pagrindiniu visą kūrybinę veiklą reglamentuojančiu principu.

 

Taigi kam XXI amžiaus pradžioje tokioje pakankamai pažangioje šalyje kaip Lietuva reikalinga liaudies muzika? Ir kas jai nutinka, kai ji tampa savarankišku dalyku, atsietu nuo savo pirmykščių funkcijų ir išlaisvintu iš „ortodoksiškų“ formų, kai ji tebėra tik vienas iš daugybės elementų, sudarančių kaleidoskopišką „alternatyvias“ vertybes išpažįstančių šiandieninių miestiečių gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros visumą?

 

 

Nostalgija utopinei praeičiai

 

Akivaizdu, kad bet kokia paskata gaivinti kurią nors tradicinės raiškos formą yra neatsiejama nuo nostalgiškų sentimentų. Ką liaudies muzika reiškia tiems, kas ją siekia atgaivinti, naujai interpretuoti ir reformuoti? Atrodo, visų pirma ji asocijuojasi su tokiais dalykais kaip patriotizmas, heroizmas, šlovinga praeitis, autentiškumas, pagoniška mitologija ir etnocentrizmas (reikia pabrėžti, kad Lietuvoje, kaip ir beveik visoje Rytų Europoje, pati „liaudies muzikos“ sąvoka žymi etninę muzikos tradiciją, tačiau kitur, ypač Šiaurės Amerikoje, šios sąvokos reikšmė yra kitokia).

 

Tačiau beveik visa „naujoji liaudies muzika“ yra „autentiška“ tiek pat kiek ir bet kokia kita muzika. Kadangi tai nebėra esminis struktūrinis klausytojų ir atlikėjų buities elementas, muzikinis folkloras tampa iš esmės dekoratyvinio pobūdžio reiškiniu. Tai nereiškia, kad šiuolaikinio muzikinio folkloro negali gaubti tam tikra ritualinė, dvasinga atmosfera, tačiau tai gali būti būdinga ir kitoms šiuolaikinės muzikos formoms.

 

Čia reikia atkreipti dėmesį į įspūdingą lietuviško postfolkloro formų įvairovę – nuo kruopščiai atkurto archajinio apeiginio folkloro (ryškiausias pavyzdys yra apeiginio folkloro kolektyvas Kūlgrinda, ypač gerai žinomas savosiomis sutartinių interpretacijomis) iki šiuolaikinės industrinės bei postindustrinės muzikos, beveik nenaudojančios konkrečių liaudies muzikos motyvų bei skambesių, tačiau besiremiančios archajiniais, pagoniškais vaizdiniais ir atmosfera (galima paminėti tokius atlikėjus kaip Girnų giesmės, Lauxna Lauksna bei Oorchach).

 

Vis dėlto net ir tiksliausias senojo lietuviško folkloro atkūrimas pagal išlikusią etnografinę medžiagą, paremtas neopagoniška pasaulėžiūra, neturėtų būti vienareikšmiškai traktuojamas kaip „grynas“ ar „autentiškas“ folkloras (ką jau kalbėti apie elektronines, eksperimentines ir polistilistines „laisvojo folkloro“ manipuliacijas). Tai yra veikiau muzika, kuri skamba taip, kaip, anot šiandieninių žmonių, turėjo skambėti tikrasis archajinis folkloras. Dauguma postfolkloro atlikėjų anaiptol nevengia tikrovės ir nėra „autsaideriai“; priešingai – jie dalyvauja šiuolaikiniame pasaulyje, kaip ir visi kiti. Galima spėti, kad juos vienija ypatinga nostalgija utopinei pagoniškai praeičiai, kuri buvo tikresnė, gražesnė ir grynesnė nei nūdienos tikrovė. Aplinkinis pasaulis tuomet buvo gaubiamas paslapties ir dievybių artumo, o stiprūs, kilnūs žmonės gyveno santarvėje su gamta. Tokia yra mitologinė pirmykštė Visata, kuriai daugelis žmonių kartkartėmis pajunta nostalgiją. Nostalgiją, vis dėlto netrukdančią sėkmingai gyventi dabartyje.

 

Panašu, kad dauguma šių atlikėjų nori ne atkurti, o išgalvoti praeitį, kurioje jie niekada negyveno, ir tai yra gana įdomus estetinis reiškinys. Kad jų veikla netaptų keistu anachronizmu ar paprasčiausia imitacija, postfolkloro atlikėjai turi išsaugoti kritinę distanciją ir atsispirti simuliuoto autentiškumo bei beatodairiško susitapatinimo su idealizuojamu pagonišku gyvenimo būdu kerams, kad ir kaip patraukliai visa tai atrodytų. Ko gera, geriausia būtų suvokti postfolklorą kaip tradicinių formų įkvėptą šiuolaikinę muziką.

 

Arčiau gyvosios tradicijos?

 

Vienas esminis dalykas, dėl kurio galime pelnytai didžiuotis lietuvių liaudies muzika, yra jos tradicijų tęstinumas. Tuo tarpu, kai didžioji dalis atkuriamo Vakarų Europos folkloro atsigręžia į keliaujančių menestrelių ir trubadūrų epochą, Lietuvoje, kaip ir kai kuriuose kituose Rytų/Vidurio Europos bei Pabaltijo kraštuose, atokesnėse vietovėse folkloras išsaugojo pakankamai gryną formą iki pat dvidešimtojo amžiaus.

 

Be abejo, šis teiginys apie Vakarų Europos folklorą yra kiek perdėtas, tačiau vis dėlto akivaizdu, jog lietuviai, paskutinieji Europos pagonys (kurie, atrodo, niekada galutinai neatsisakė savo senojo tikėjimo, meistriškai įpindami jo elementus į naująjį krikščionišką tikėjimą arba, kai kuriais atvejais, slapta atlikdami senąsias pagoniškas apeigas), „atsimena“ savo liaudiškas šaknis šiek tiek geriau. Net ir sovietmečiu propaguotas pseudofolkloras, turėjęs tapti ideologiškai saugiu tradicinės etninės kultūros pakaitalu, nepajėgė ištrinti žinojimo, kurį suteikė ankstesni etnografiniai tyrinėjimai.

 

Tad galima sakyti, kad Vakarų Europos postfolkloro ryšys su senesne tradicine kultūra dažniausiai pasireiškia naudojamuose vaizdiniuose, o štai lietuviškas postfolkloro judėjimas, atrodo, geriau išnaudoja tą išlikusį žinojimą apie archajiškas instrumentinės ir vokalinės muzikos formas. Dėl to lietuviškas modernusis folkloras (ypač rekonstruotas apeiginis folkloras) skamba pakankamai „autentiškai“, tarsi būtų atliekamas būtent taip per amžių amžius (įdomiausia yra tai, kad tam netrukdo net ir į muzikinį audinį įpinami modernių instrumentų ar elektronikos garsai).

 

Tačiau vis dėlto reikia nepamiršti, kad vienintelis tikras minėtą tęstinumą užtikrinantis veiksnys yra sakytinis paveldas, perduodamas iš kartos į kartą, kuris (net jei įsivaizduosime, jog jis perduodamas nenutrūkstama seka) neišvengiamai patiria vienokį ar kitokį iškraipymą. Bet net ir tuomet šio pseudoautentiškumo patrauklumas yra nepaneigiamas.

 

Tamsesnė postfolkloro pusė

 

Didžiajai daliai lietuviško muzikinio folkloro (kalbant apie „etnografines“ rekonstrukcijas) būdinga gana minorinė nuotaika (kai kurios sutartinės, ypač atliekamos Kūlgrindos, skamba net su šiokiu tokiu tamsios psichodelikos šešėliu). Tai galėtų paaiškinti, kodėl postfolkloras Lietuvoje yra pirmiausia siejamas su „tamsiosios“ muzikos scena (net jei konkrečių atlikėjų skambesys su tamsiąja muzika neturi nieko bendra, kaip antai world muzikos elementus naudojančios folkroko grupės Atalyja atveju).

 

Tą patį reiškinį galima paaiškinti ir kitaip. Kai praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį padidėjo jaunimo susidomėjimas senąja pagoniška kultūra, didžioji dalis tų, kurie ją „atrado“, anksčiau ar tuo pat metu buvo aktyvūs sunkiosios muzikos – daugiausia metalo ir industrinės muzikos – scenos dalyviai. Vėliau jie pradėjo organizuoti su pagoniškomis tradicijomis susijusius renginius ir festivalius (svarbiausiu iš jų tapo Mėnuo Juodaragis, 2008-ųjų vasarą įvyksiantis jau 11-tą kartą), kviesdami į juos tiek apeiginio folkloro kolektyvus ir folkroko grupes, tiek radikalesnius industrinės, postindustrinės muzikos ir pagoniško metalo (šis žanras bene ryškiausiai demonstruoja metalo atlikėjų susižavėjimą senuoju kariniu folkloru) atstovus.

 

Ypač tamsiai skamba tos postfolkloro atmainos, kuriose folklorinės įtakos yra sulydomos su industrinės, postindustrinės, metalo ir tamsios ambient muzikos skambesiu – tai ryškiausiai girdima projektų Lauxna Lauksna, Girnų giesmės, Donis, Zpoan Vtenz, Andaja ir kitų muzikoje. Ši itin vaizdingai demonstruoja lietuviškam postfolklorui taip būdingą niūrią (ar, kai kuriais atvejais, karingą) nostalgiją prarastajam pagoniškam pasauliui – kartais abstrakčiai, kartais labiau tiesioginiu, pažodiniu būdu. Pavyzdžiui, vieno žmogaus projekto Girnų giesmės (ir kito to paties kūrėjo projekto, Oro! Oro!) muzika yra sukurta elektroninėmis priemonėmis, tačiau ji kažkaip sugeba spinduliuoti „kosmologišką“, archajinę energiją ir skiriasi nuo kitos elektroninės muzikos bemaž neįvardijamu būdu.

 

Vis dėlto yra ir kelios paminėtinos išimtys. Viena jų – neseniai atgimęs „improfolko“ kolektyvas Ženklas X, kuris „folklorinės“ kilmės garsus ir ritmines struktūras įpina į bendrą improvizacinės muzikos, laisvojo džiazo, world music elementų ir garso eksperimentų srautą. Kitas pavyzdys – tinkamai pasivadinusi Keisto folkloro grupė, kurios paskutiniame albume tradicinės lietuviškos advento giesmės dėl „egzotiškos“ instrumentuotės ir itin lėto ritmo skamba beveik kaip rytietiškos mantros.

 

Galima teigti, kad ir jau minėta folkroko grupė Atalyja, kurios muzikoje girdimi fanko, roko, džiazo ir Rytų muzikos elementai, iškrenta iš tamsaus folkloro būrio, nors ji kartais pasirodo tamsiosios neopagoniškos muzikos renginiuose. Tą patį – vėlgi, su tam tikromis išlygomis – galima pasakyti apie Liberté – drąsų neofolkloro kolektyvą, kurio melancholiškame skambesyje esama nemažai įvairių „egzotiškų“ inkliuzų. Žalvarinis, folkroko grupė, gimusi kaip bendras metalo grupės Ugnėlakis ir Kūlgrindos dainininkių projektas, irgi skamba gerokai lengviau ir „šviesiau“ nei dauguma kitų lietuvių grupių, derinančių elektrinių gitarų skambesį su folkloro elementais, nevengdama net džiazo ir bliuzo atspalvių.

 

Tačiau didžiosios dalies minėtų atlikėjų įrašai yra leidžiami ar platinami tų pačių kompanijų, kurios siejamos su labiau ezoteriniu neofolkloru, pagonišku metalu bei folkloro įkvėpta industrine muzika (svarbiausia iš jų yra Dangus Records, kuriai vadovauja festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatoriai), todėl nubrėžti aiškias ribas yra praktiškai neįmanoma. Panašu, kad Lietuvoje tiesiog egzistuoja tam tikras (pakankamai platus) būrys žmonių, kurie domisi senosiomis tradicijomis ir etnokultūra, tačiau yra atviri labai skirtingoms jų interpretacijoms – nuo abstraktaus improvizacinio grupės Ženklas X „avantfolko“ ir Kūlgrindos archajinio apeigų folkloro rekonstrukcijų iki Vilkdujos tamsaus folkloro atmosfera dvelkiančio neokabareto.

 

Kitoks folkloro supratimas

 

Reikia pabrėžti, kad etninės muzikos tradicija Lietuvoje visgi pamažu praranda pačios sąvokos „folkloras“ vartojimo monopoliją. Vis daugiau muzikantų (ir klausytojų) folklorą suvokia ne tik kaip etnine tradicija paremtą muziką, bet ir labiau „amerikietiškąja“ prasme – kaip akustinę ar pusiau akustinę muziką, pačių dainų autorių atliekamą kamerinėje, „neformalioje“ aplinkoje. Dauguma tokią muziką atliekančių lietuvių muzikantų save vadina bardais ir savo kūrybą klasifikuoja kaip „dainuojamąją poeziją“ – šis žanras šiuo metu yra itin populiarus tarp didmiesčių jaunimo.

 

Neseniai platesnės klausytojų auditorijos atrastas Alinos Orlovos keistas akustinis folkloras yra artimesnis muzikai, žiniasklaidos pramintai freak folku („keistuolių folku“), kurios žymiausi pavyzdžiai yra „CocoRosie“ ir Devendra Banhartas, nei tradicinei lietuviškai muzikai. Eglė Sirvydytė ir panašūs gitarą ir balsą pasitelkiantys dainuojamosios poezijos atlikėjai labiau primena Bobą Dylaną, Joni Mitchell ar Leonardą Coheną, nors kartais gali atlikti ir tradicinę lietuvišką dainą. Mažiau žinomas dainų autorius ir atlikėjas Lukas Devita yra, ko gera, vienintelis, kuriam artimesnis yra 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių psichodelinis bei „autsaiderių“ folkloras.

 

Lietuvoje vis dar praktiškai nesama šiuolaikinio psichodelinio folkloro, kuris yra nepaprastai gyvybingas ir populiarus JAV, Japonijoje ir Suomijoje (tarp šios scenos atstovų minėtini „Six Organs of Admittance“, „Pelt“, „Kemialliset Ystävät“, „Fursaxa“ ir kiti panašūs atlikėjai). Galbūt toks naujasis folkloras atsiras ir pas mus – užtenka įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei šiandieniniams bardams pabostų jų melancholija bei lyriškumas, ir jie išbandytų kažką drąsesnio ir keistesnio.

 

© Jurij Dobriakov

Lietuvos muzikos link Nr. 16

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).