Politinių permainų sūkuriuose mūzos nutyla? Taip ir ne. 1990-aisiais užkimo ne tik ankstesnio režimo privilegijuotų menininkų balsai. Tais metais net ir Eimuntas Nekrošius nepastatė nė vieno spektaklio. Dainuojančios revoliucijos euforiją ir susidūrimą su naujomis tikrovėmis lydėjo įvairiausi anuometinių meno praktikų atsakai. Vieni kūrėjai atviriau prabilo apie represuotą praeitį („Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Miškais ateina ruduo“, „Getas“) ar pratrūko traumatine isterija („Sakmė apie šūdvabalį“), kiti atsitraukė į anksčiau uždraustas, virtualias ar egzotiškas tikroves (Mišios, „Canon aenigmaticus“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Magiškas sanskrito ratas“). Aleksas Andriuškevičius prie strypų kalė juodos duonos kepalus, o Saulius Paukštys ant skelbimų stulpų pranešė sugrįžęs iš Amerikos ir kvietė į „Naujosios komunikacijos mokyklos“ akcijas.
1990-ieji – pabaigų ir pradžių laikas. Tų metų išvakarėse jau buvo įvykę radikalūs politiniai virsmai, nulėmę tolesnę Baltijos regiono, Vidurio ir Rytų Europos istoriją, – Lietuvoje (Sąjūdis, Baltijos asamblėjos, LKP atsiskyrimas nuo SSKP etc.) ir kaimyninėse šalyse (Perestroika, Glasnost, Berlyno sienos griuvimas, Čaušesku režimo pabaiga, SSRS kariuomenės išvedimas iš Afganistano, demonstracijos Tbilisyje, konfliktai Kaukaze etc.). Tiesos sakymo laiką keitė žodžio įveiksminimo epocha, naujų reiškinių formavimosi ir naujų figūrų iškilimo metas.
1990-ųjų patirtys smarkiai paveikė viso paskutiniojo XX a. dešimtmečio savivoką ir jos pagimdytas metaforas. Retrospekcija nuolat maišėsi su utopija, sugrįžimo retorika – su (at)gimimo ir naujos tikrovės deklaravimu. Kintančios dabarties, čia ir dabar kuriamos istorijos pajauta paradoksaliai skleidėsi erdvės kategorijomis. SSRS išsisklaidė tarytum fiktyvi geografinė kategorija, kuria bandyta pridengti ideologijos nebesaistomas tautas ir bendruomenes. Formuojantis naujoms tapatybėms pamatine tapo neteisingų ribų panaikinimo, perėjimo / sugrįžimo į teisėtą tėvynę / tikrąją Europą / normalią valstybingumo būklę retorika.
Ta pati tiesos/autentiško gyvenimo atstatymo ir (at)kurtos tikrovės įveiksminimo energija persmelkė daugumą to meto kultūros iniciatyvų ir diskursų. Tačiau laiką čia tarsi pasiglemžė erdvė – rūpėjo pirmiausia „įveikti vakuumą“ ir „pažymėti naujas teritorijas“, o sykiu ir normalizuoti / atstatyti iškreiptas vertybių hierarchijas ir institucines sanklodas. Kaip politikos, taip ir kultūros srityje permainų laikotarpiu (1988–1992) Lietuvoje buvo pakloti daugelio tolesnių jos raidos tendencijų pamatai, suręstos gana tvarios reputacijos ir meninės platformos. Vis dėlto kritinėse to laiko refleksijose iki dabar vyrauja politinės tikrovės įvykiai ir reiškiniai. Galbūt aptariamas kultūros permainų laikas nėra aktualizuojamas ir kritiškai reflektuojamas, nes dar neįgijo egzotizmo (kaip sovietmetis) ar naivumo (kaip Šaltasis karas) žymės?
Ši situacija skatina diskutuoti, ar tikrai laisvės ir atvirumo patirtis menkiau atsispindėjo to laiko kultūros praktikose ir kritinėse jų artikuliacijose? Koks buvo (jei buvo) meno ryšys su anuometinėmis heteronomiškomis tikrovėmis? Ar nesankcionuotas žodis buvo įveiksmintas, ar iš tiesų atvertos naujos meno teritorijos? Ir, atvirkščiai, ar lūžio epochos veiksmą lydėjo adekvati kritinė refleksija? Tarpdalykiniame seminare apie paralelines 1990-ųjų tikroves ir naujų patirčių žodynus, lūkesčius ir vertybes, institucinius lūžius ir reprezentatyvius meno kūrinius diskutuos skirtingų kultūros sričių atstovai, aktyvūs bei subjektyvūs anuometinio meno lauko praktikai ir kritikai: dailėtyrininkai Ernestas Parulskis, Kęstutis Kuizinas, Skaidra Trilupaitytė, kompozitorius Šarūnas Nakas, muzikologės Vita Gruodytė, Rūta Stanevičiūtė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, filosofas Gintautas Mažeikis.
PROGRAMA
Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius
9.30. Registracija
10.00–11.45 Tikrovės heterotopijos ir žodyninės konversijos
Moderuoja Rūta Stanevičiūtė
Gintautas Mažeikis. 1990-ųjų mitologizacija, jos reikšmė ir alternatyvių atminčių galimybė
Skaidra Trilupaitytė. Kada baigėsi socializmas (ir kas nutiko vėliau)?
Šarūnas Nakas. Liudytojas iš Vilniaus
11.45–12.15 Kavos pertrauka
12.15–13.30 Alternatyvų paieška: nuo muzikologijos ligi antropologijos
Moderuoja Vaidas Jauniškis
Vita Gruodytė. Muzikologinė 1990-ųjų laikotarpio artikuliacija
Ernestas Parulskis. Televizorių traukiniai, menas ir metalo eksportas
13.30–15.00 Pietų pertrauka
15.00–18.00 Be cenzūros: trys požiūriai į 1990-ųjų menų kanonus. Baigiamoji diskusija
Moderuoja Lolita Jablonskienė
Rūta Stanevičiūtė. Nuo dainuojančios revoliucijos ligi „Sakmės apie šūdvabalį“: 1990-ųjų muzika
Kęstutis Kuizinas. „Kažkas atsitiko!“ Lietuvių dailės gyvavimo ypatumai 1988–1991 (tarpinstitucinis periodas)
Vaidas Jauniškis. Teatro pažadai dviems dešimtmečiams
Renginio organizatoriai: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Nacionalinė dailės galerija.
Registracija į renginį iki spalio 27 d., el. p.: zivile@ndg.lt. Registruodamiesi prašome nurodyti savo vardą, pavardę bei instituciją, kurią atstovaujate.
Daugiau informacijos: http://www.lks.lt/, http://www.ndg.lt/; el. p.: zivile@ndg.lt arba tel. 8 5 2195965.
Įėjimas į renginį nemokamas.
*Programa gali keistis.
