Opera nėra šventa karvė! – skelbia operomanai, ketinantys toliau košti ir sunkti šį išbrinkusį žanrą. Nors opera laikoma nacionalinės kultūros politikos atributu bei prioritetu, iš tiesų ir šiame lygyje opera nebėra šventa karvė, todėl metas griebti skalpelį ir nupjauti antsvorį arba įsitraukti į genetinius eksperimentus ir išrasti naują veislę. Tai visai ne meninis banditizmas, tai bandymas!
XX amžius buvo kraštutinių pokyčių epocha daugeliui meno reiškinių, tarp jų ir operai – nuo gigantiškų, utopinių, savaitės trukmės operų su sraigtasparniais (Karlheinzo Stockhauseno „Licht“) iki mikroskopinių, buitinių, kelių minučių operų, trunkančių tol, kol išvirs žalias kiaušinis (Peterio Reynoldso „Sands of Time“). Operomanai neabejoja, kad XXI amžiuje šias „giga“ ir „mikro“ laikas pakeisti „tera“ ir „nano“!
Nanoopera – akceleracijos visuomenei! – sušunka operomanai, siekiantys, kad opera išliktų gyvosios kultūros dalimi ir nevirstų muziejiniu eksponatu. Opera turi reaguoti į pasiutusį šiuolaikinės kasdienybės šurmulį ir atsižvelgti į greičio kultą: greitą maistą, greitą miestą, greitą internetą, greitą seksą, greitą kreditą, beprotiškus laiko terminus ir mažėjančias trukmes. Todėl atėjo metas gretai ir trumpai operai!
Nanoopera už nanobiudžetą! – iškelia ranką operomanai, nepalankioms aplinkybėms atlenkia vidurinį pirštą ir įsitikinę pareiškia: stoka įkvepia! Kadangi nykaus biudžeto, vidutinio dydžio opera gali greitai pavirsti atgrasia, anoreksiška mirtininke, būtina įveisti atsparią karlikinių operų rūšį, kuri gyvuotų radioaktyviomis nanobiudžeto sąlygomis ir kurią būtų galima įkurdinti netradicinėse erdvėse bei nepatogiose situacijose. Ir tai visai ne metafora, tai metamorfozė!
Nepriklausoma kūrybinė grupė OPEROMANIJA
Festivalio programa
