Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) išleido naują knygą ir kompaktinę plokštelę: „Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909), saugomi Berlyno fonogramų archyve“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011). Etnomuzikologių Austės Nakienės, Rūtos Žarskienės ir Berlyno fonogramų archyvo konsultantės Susanne Ziegler sudarytame bei parengtame leidinyje pateikiami 44 restauruoti įrašai, melodijų ir tekstų transkripcijos, fotografijos, įvadiniai straipsniai.
Šaltinyje skelbiami įrašai iš pirmosios lietuvių tautosakos garso įrašų kolekcijos, kurią surinko Eduardas Volteris (1856–1941), Sankt Peterburgo universiteto docentas, žymus lietuvių kalbos, istorijos, archeologijos, tautosakos ir etnografijos tyrinėtojas. 1907 m. jis buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Draugijos nariai sumanė pirmą kartą kompleksiškai ištirti lietuvių tautą ir palikti ateities kartoms išsamius duomenis apie jos gyvenimą XX a. pradžioje. Fonografo įrašai buvo šių įvairialypių duomenų dalis. Berlyno fonogramų archyve išsaugota kolekcija rodo, kad LMD nariai nebuvo konservatyvūs romantikai. Jiems rūpėjo ne tik Lietuvos praeitis, bet ir jos dabartis bei ateitis. Draugijos visuotiniuose susirinkimuose buvo skaitomi pranešimai apie senąją raštiją, viduramžių istoriją ir kalbama apie šiuolaikinių technologijų – fotografijos ir fonografijos taikymą etnografiniams tyrimams (apie tai kalbėjo Aleksandras Jurašaitis ir Eduardas Volteris).
Pirmasis fonografuotojas rinko pavyzdžius iš įvairaus amžiaus žmonių, domėjosi ne vien senaisiais, bet ir naujaisiais liaudies kultūros reiškiniais. Jo kolekcijos archajizmai – pirmieji raudojimo, skudučiavimo, dūdmaišio pūtimo įrašai, liaudies magijos pavyzdžiai. Dialektologus turėtų sudominti išnykusioje lietuvių kalbos saloje – Zieteloje (Baltarusija) įrašytos dainos. Vėlyvesni gyvosios tradicijos pavyzdžiai – bažnyčios chorų dainavimas, mokyklinė tautosaka, jaunimo vakarėliuose skambėjusios dainos. Etnomuzikologams ypač džiugu, kad garso įrašymo technikos taikymas padėjo kolekcininkui įamžinti senovinius daugiabalsio dainavimo būdus, kuriuos natomis būtų buvę nelengva užrašyti.
Didžiausia Eduardo Volterio kolekcijos staigmena – dainavimas su burdono pritarimu, įrašytas Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Dzūkų melodijų žinovės Jadvyga Čiurlionytė ir Genovaitė Četkauskaitė išsamiai aprašė šiam regionui būdingą vienbalsį dainavimo stilių, tačiau apie dainavimą su burdono pritarimu jos neužsiminė. Todėl svarbu, kad 1909 m. Volteris net keliose vietovėse (Perlojoje, Merkinėje ir Gudakiemyje) įrašė su burdono pritarimu atliekamas dainas, tai nebuvo tik vienos dainininkių grupės išmonė. Senovišką daugiabalsumą išlaikė ir Suvalkijos (Šilavoto) dainininkės, jos derino kelis pritarimo būdus: ne tik tęsė burdoną, bet ir pritarė melodijai tercijomis. Galima manyti, kad jos derino senovišką, statišką pritarimą su vėlesniu, lanksčiai priderintu prie melodijos, pritarimu. Tikėtina, kad XX a. pradžioje panašiai dainavo daugelio kaimų bažnyčių choristės. Vėlesniuose įrašuose ir tautosakos rinkiniuose pasitaikydavo vienas kitas burdoninio daugiabalsumo pavyzdys, tačiau tai jau buvo šios dainavimo tradicijos nuotrupos. Daugiau nei šimto metų senumo Volterio įrašai rodo, kad Lietuvoje tikrai būta burdoninio daugiabalsumo, iš jų galime rekonstruoti šią tradiciją.
Knygos ir kompaktinės plokštelės „Eduardo Volterio Lietuvoje įrašyti voleliai (1908–1909), saugomi Berlyno fonogramų archyve“ pristatymo renginys Vilniaus knygų mugėje:
Vasario 24 d., penktadienį, 13 val. Konferencijų salėje 5.5.
Dalyvauja B. Stundžienė, Ž. Ramoškaitė, A. Nakienė, V. Daugirdaitė, R. Žarskienė
LLTI stendą rasite Parodų ir kongresų rūmų LITEXPO trečioje salėje (stendas 3.16).
LLTI inf.
