Kompozitorę Ritą Mačiliūnaitę įsuko scenos menų verpetas
Foto: Ana Ablamonova
Vos atsikvėpusi po dalyvavimo vasaros kūrybinėse dirbtuvėse Cėsyse (Latvija) ir pasirodžiusi kaip solistė Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui skirtuose Lietuvos ansamblių tinklo koncertuose Vilniuje, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė visu greičiu (ir galva) paniro į griežtų taisyklių nevaržomą, daugiakalbę ir įvairialypę šiuolaikinių scenos menų terpę. Neseniai joje užsimezgusius kūrinius su kompozitorės muzika netrukus išvysime / išgirsime ir Lietuvoje.
Šokio projektas „3 W(o)men“
Šis projektas – tai vienas iš keturių naujų šokio spektaklių, sukurtų bendradarbiaujant Lietuvos ir užsienio šiuolaikinį šokį prodiusuojančioms institucijoms. Panašiu laiku vykusiuose šokio mainų projektuose dalyvavo Vilniuje įsikūrusi Menų spaustuvė, klaipėdiečių organizacija „Žuvies akis“ ir „Auros“ šokio teatras iš Kauno. Visos trys lietuvių institucijos bendradarbiavo su Hagoje (Nyderlandai) veikiančiu Korzo scenos menų centru, šio centro globojamais choreografais bei šokėjais. Mainų projektas buvo įvardytas „Crossing Lithuania. A Dance Discovery“, jo tikslas – suteikti vieni kitiems naujų kūrybinių impulsų ir iššūkių, kurie padėtų peržengti ne vien institucines, bet ir įvairias kitas sienas (pvz. skirtingos kilmės, kūrybinių principų, meninės pasaulėjautos, mentaliteto ir pan.) bei atitrūkti nuo kiekvienoje šalyje įsigalėjusių meninių konvencijų.
Trys žymūs jaunos kartos choreografai iš Hagos – Amos Ben-Tal, Jérôme’as Meyeris ir Isabelle Chaffaud darbavosi Lietuvoje, o lietuvių choreografės Loreta Juodkaitė ir Rūta Butkus statė spektaklius su Korzo menų centre reziduojančiais šokėjais. Visi keturi olandų-lietuvių mainų inicijuoti projektai – Rūtos Butkus „Pamestos akys“, Jérôme’o Meyerio ir Isabelle Chaffaud „3 W(o)men“, Loretos Juodkaitės „Miražas“ ir Amos Ben-Tal „Nužudyti Viktorą“ – bus parodyti Korzo teatre Hagoje (rugsėjo 25, 26 d.), tarptautiniame šokio festivalyje „Aura’22” Kaune (rugsėjo 29 d.), Klaipėdos koncertų salėje (spalio 1 d.) ir šiuolaikinio šokio kūrėjų vakare „NL/dance/LT” Menų spaustuvėje Vilniuje (spalio 3d.).
Kuriant spektaklį „3 W(o)men“ kompozitorė R. Mačiliūnaitė bendradarbiavo su Menų spaustuvėje vasaros pabaigoje repetavusiais šveicarų kilmės choreografais Jérôme Meyer ir Isabelle Chaffaud. Iš keleto dešimčių pretendentų choreografai atsirinko tris lietuvių šokėjas: Agnę Ramanauskaitę, Kristiną Markevičiūtę ir Barborą Guželytę. Scenografiją kūrė Simona Biekšaitė. Pasak kompozitorės, „tik nuolatinis visų komandos narių buvimas repeticijų salėje skatino besąlyginį idėjų dalinimąsi ir kūrybines transformacijas: kiekvieno naujo judesio sukūrimas lėmė vis kitų garsų ieškojimus, muzikinės idėjos koregavo bendrą spektaklio idėją, struktūrą.“
Spektaklio atspirties tašku tapo pasaka apie galingą karalių vardu Didysis Gaidys, viešpatavusį karalystėje, kur visada švietė saulė. Karaliui mirus, jo plunksnos buvo išbarstytos po visą karalystę. Darbo procese išryškėjus skirtingoms šokėjų individualybėms, spektaklio koncepcija transformavosi labiau į vyriškų ir moteriškų asmenybės aspektų atskleidimą. „Mums dirbant kartu vyko tiesioginis kontaktas ir mainai – čia ir dabar – kiekvienu nauju garsu ir choreografiniu žingsneliu,“ pasakoja kompozitorė, pastaruoju metu kurianti nemažai muzikos šiuolaikinio šokio spektakliams.
Elektroakustinis vokalinis ciklas „Raidės…“
R. Mačiliūnaitė yra patyrusi kolaboracinių projektų dalyvė – visų pirma kaip nepriklausomos kūrybinės grupės „Operomanija“ narė, nuolatos pateikianti trumpametražius ir pilno metražo tarpdisciplininio meno opusus kasmetiniame šiuolaikinės operos festivalyje NOA. „Operomanijos“ kūrybinėse dirbtuvėse „išspaustas“ ir naujausias kompozitorės darbas – elektroakustinis vokalinis ciklas „Raidės…“, kurio premjera bus publikai pristatyta rugsėjo 28 d. 19 ir 20.30 val.„Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje.
Pristatymo anonse rengėjai pusvalandžio trukmės kūrinį apibūdina taip: „8 dalių elektroakustinis vokalinis ciklas, kurio metu juodoje scenoje du solistai beprasmiškai juda kūrinio pabaigos link. Mecosopranas Nora Petročenko ir baritonas Vytautas Vepštas atlieka specialiai jiems sukurtas partijas, kur muzika yra tik muzika, scena yra tik scena, Jono Meko poezija yra tik poezija, o scenos veiksmas yra tik veiksmas ir nieko daugiau.“ O kompozitorė R. Mačiliūnaitė šitaip: „Jono Meko eilėraščiai pateikiami po raidę, skiemenį ir žodį, beveik taip, kaip ir jo knygose. Raidės jungiasi su raidėmis, taip susikuria skiemenys, kurie virsta žodžiais. Solistų balsai raides paverčia muzika. Kūrinyje nėra jokių poteksčių ar užslėptų minčių.“
Kuriant ciklo teatralizuotą versiją kompozitorei ir atlikėjams talkino režisierė-konsultantė Loreta Vaskova, šviesų dailininkas Nerijus Mačiulaitis ir garso režisierius Dalius Lapinskas.
