Gruodžio 14-16 d. Krokuvoje rengiama jau dešimtoji lenkų ir lietuvių muzikologų konferencija. Šį kartą šalia turiningos muzikinės programos, kurios centrine figūra šiemet taps kompozitorė
Onutė Narbutaitė, intrigą žada ir pagrindinė konferencijos tema: "Muzikos įsipainiojimas į socrealizmo ideologiją".
Lietuvių ir lenkų muzikiniai ryšiai turi turtingą istoriją. Skirtingais amžiais jų intensyvumą lėmė įvairūs veiksniai - bendra valstybė arba, priešingai, tokios pat politinės priespaudos formos, geografinė kaimynystė ir kultūriniai mainai. Būta ir kultūrinio atitolimo, tarpusavio nesupratimo laikotarpių, kuriuos aitrino geopolitinės priežastys. Tačiau bendrieji veiksniai - tik fonas dviejų tautų muzikų kultūrinio bendradarbiavimo istorijai, nes tikrieji įvykiai visuomet vyko mikroistorijos lygmeniu - ten, kur susiduria kūrybingos asmenybės ir muzikinės bendruomenės.
Paradoksaliu būdu itin vaisingos bendradarbiavimo iniciatyvos mezgėsi vienu sudėtingiausių Lietuvai ir Lenkijai istorijos laikotarpiu - komunizmo metais. Tai nebuvo kultūros oficiozų skatinami mainai, priešingai - nonkonformistiškai orientuotų muzikų terpių kūrybinis dialogas. Tuometinis Lenkijos muzikinis gyvenimas (ypač šiuolaikinės muzikos festivaliai ir leidiniai) ne vienam lietuvių muzikui buvo vienas svarbiausių informacijos apie pasaulio muzikos kultūrą šaltinių, o 8-9-ojo praeito amžiaus dešimtmečių Lenkijos muzikos scenos - tarptautinės karjeros tramplinas daugeliui lietuvių kompozitorių. Tuo tarpu lenkų muzikams lietuvių muzika tapo inspiracijos ir kultūrinių diskusijų šaltiniu, jos propagavimas - dar vienu Lenkijos kaip kultūrinės metropolijos statusą įtvirtinančiu veiksmu.
|
Krzysztof Droba |
Iš šios partnerystės ir pasipriešinimo primestam politiniam bei kultūriniam režimui dvasios radosi lietuvių ir lenkų konferencijos: simptomiška, kad pirmoji konferencija įvyko didelių politinių permainų metais - 1989-aisiais. Jas ėmėsi organizuoti Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekcija ir Krokuvos muzikos akademijos muzikologinės katedros, tačiau svarbiausiu šių renginių spiritus movens buvo ir išliko lenkų muzikologas Krzysztofas Droba - nuoseklus lietuvių muzikos populiarintojas Lenkijoje. Jo kritinis protas ir muzikinė intuicija padėjo sukurti ir įtvirtinti kultūrinio įvykio formą ir atmosferą, gerokai pranokusią tradicinio akademinio renginio rėmus. Renkantis konferencijų temas, stengtasi aptikti tuos probleminius rakursus, kurie leidžia diagnozuoti dabarties kultūros būklę ir užgriebti jos raidos tendencijas; tas pat kritinis priėjimas taikytas ir tradicijos permąstymui. Į šiuolaikinės muzikos naujoves gilintasi ne vien teoriškai: lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijose nuolat buvo organizuojami kompozitorių konversatoriumai, platesni išskirtų kompozitorių pristatymai. Jas tradiciškai praturtinančiuose koncertuose buvo atlikti ir lenkų iniciatyva užsakyti nauji lietuvių kompozitorių Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro, Onutės Narbutaitės, Mindaugo Urbaičio kūriniai.
Tradicija tapusiu daugiamačiu kultūros įvykiu žada būti ir jubiliejinė 10-oji lietuvių ir lenkų muzikologų konferencija, šių metų gruodžio 14-16 d. organizuojama Krokuvoje. Centrinė muzikinė jos figūra - vienas savičiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos balsų Onutė Narbutaitė. Jungtinėmis Krokuvos muzikos akademijos kolektyvų jėgomis bus atliktas vienas iškiliausių pastarųjų metų jos kūrinių "Tres Dei Matris Symphoniae" chorui ir simfoniniam orkestrui. Kompozitorės kūrybai skirtą konversatoriumą papildys analitiniai jos kūrybos perskaitymai (juos rengia Krokuvos muzikos akademijos studentai). Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau lietuvių muziką užsienyje reprezentuojanti Narbutaitės kūryba yra savaip unikalus reiškinys: ji glaudžiai susijusi su giliausiomis jos tradicijomis, bet kartu peržengia net kokių nacionalinių stereotipų ir klišių ribas. Kompozitorės muzika - lokali ir universali vienu metu, šiuolaikinėje lietuvių muzikos kultūroje išsiskirianti dėmesiu daugiakultūrinei krašto tradicijai.
Dar viena konferencijos dedikacija - lietuvių prieškario avangardo atstovui kompozitoriui
Vytautui Bacevičiui (1905-1970) skirta speciali sesija, pratęsiant pernai Lietuvoje plačiai paminėto kompozitoriaus 100-ųjų gimimo metinių jubiliejaus renginių ciklą. Toks dėmesys vienai kontraversiškiausių lietuvių muzikos figūrų nėra vien proginis. Naujus lietuvių muzikos kelius drąsiai brėžusio ir kultūrinius bei politinius kompromisus ryžtingai atmetusio kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos kelias savaip iliustruoja visą lietuvių muzikos kultūrą XX a. ištikusius iššūkius ir lūžius. Muzikaliai Lietuvoje ir Lenkijoje gyvenusiai Bacevičių šeimai (žymi lenkų kompozitorė Grażyna Bacewicz yra Vytauto Bacevičiaus sesuo) jau buvo skirtos muzikologų konferencijos Vilniuje ir Lodzėje. Šįkart bus galima įvertinti ir jubiliejinės programos paskatinto platesnio kompozitoriaus kūrybos pristatymo recepcijos vaisius.
Dar vienas muzikinis konferencijos akcentas - Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto koncertas, kuriame šalia Onutės Narbutaitės, Vytauto Bacevičiaus, Algirdo Martinaičio, Eugeniuszo Knapiko kūrinių bus atliktos dvi premjeros - lenkų organizatorių užsakytos jaunų kompozitorių Wojciecho Ziemowito Zycho (Lenkija) ir Justės Janulytės (Lietuva) kompozicijos.
Tačiau didžiausią konferencijos intrigą žada pagrindinė konferencijos tema - "Muzikos įsipainiojimas į socrealizmo ideologiją". Sovietinio kultūros paveldo peržvalga buvo ypač populiari pirmųjų atkurtos Nepriklausomybės metų kultūros diskusijų tema. Šiandien prie šio objekto sugrįžtama su tam tikra istorine distancija - ir nauja kritine perspektyva. Pasak Krzyszofo Drobos, ne tam, kad ką nors dar kartą pasmerktume ar pažemintume. Atvirkščiai, siekiama be deklaratyvių nuostatų apžvelgti muzikos padėtį Lietuvoje ir Lenkijoje stalinizmo metais, bandant atsakyti, kas gi buvo socrealizmo doktrina, ką reiškė muzikos sovietizacija, kaip reiškėsi sovietiškumas kultūroje. Tai atviri klausimai, skatinantys įvairuojančias kritines interpretacijas - ir kultūriniam dialogui būtinas diskusijas.
Rūta GoštautienėLietuvos muzikos link Nr.13
