|
NAUJIENOS
2014-01-23
Keturioliktoji „Lietuvos muzikologija“: muzikos tyrimų keliais [Klasikinė / Šiuolaikinė]
2013 m. pabaigoje pasirodė keturioliktasis „Lietuvos
muzikologijos“ žurnalo tomas, kurį išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Tai kartą per metus leidžiamas periodinis mokslinių straipsnių rinkinys,
kuriame daug dėmesio skriama Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Nauja šiame numeryje yra
tai, kad atsigręžiama į šaltinių publikavimo ir jų mokslinio
komentavimo tradiciją, spausdinami unikalūs, lietuvių kalba dar neskelbti
autentiškų XVII a. pradžios tekstų vertimai.
Žurnalą atveria gyvas istorinis XIX a. Vilniaus
koncertinio gyvenimo paveikslas. Remdamasi gausia faktologine ir archyvų
medžiaga Vida Bakutytė studijoje „Kamerinės instrumentinės muzikos koncertai
Vilniuje XIX a.: epochinė kaita ir dinamika“ pateikia XIX a. Vilniaus dvaruose,
miestiečių salonuose ir koncertuose skambančios kamerinės instrumentinės
muzikos panoramą, nagrinėja vaikų vunderkindų, jų mokytojų, koncertavusių
virtuozų ir jų repertuarų, autorinių stilių interpretavimo klausimus. Emigracijoje
ir sovietinėje tikrovėje sukurtų muzikinių karo vaizdinių skirtumus savo straipsnyje „Karo įvaizdinimas Vytauto Bacevičiaus
ir Eduardo Balsio muzikoje“ gvildena Rūta Stanevičiūtė.
Originalius sugretinimus ir įdomias įžvalgas pateikia Liublianos universitete dėstantis slovėnų muzikologas Gregoro Pompe
straipsnyje „Postmodernieji Baltijos ir Balkanų ryšiai: Broniaus Kutavičiaus ir
Veljo Tormio muzikos ryšys su slovėnų kompozitoriaus Lojze’s Lebičo muzika“.
Jame gvildenama sovietinio bloko amžininkų Tormio, Kutavičiaus ir slovėno
Lebičo kūrinių mentalinės bendrystės mįslė. Rezistenciška laikysena oficialios
politinės doktrinos atžvilgiu padiktavo jiems heterogenišką postmodernistinę
stilistiką puoselėjant rituališkumą, garsų erdvinę kinezę, žanro novacijas,
istorinių liaudies instrumentų skambesio ženklinimą. Postmodernistinių priemonių arsenalo paletės,
gausiai taikomos Kutavičiaus, Lebičo ir Tormio kompozicijose, suvokiamos kaip
individualaus kelio į Vakarų Europos radikalųjį modernizmą atvėrimas.
Atskiras dėmesys šiame „Lietuvos muzikologijos“ tome skiriamas
semiotikos studijoms – lietuviškų operų ir atlikimo praktikos tyrimams. Inga
Jankauskienė straipsnyje „Konvencinės ir egzistencinės semiotikos taikymas
operos analizėje“ gvildena ir praktiškai taiko Eero Tarasti struktūralistinės
ir egzistencinės muzikos semiotikos teorijos aspektus, analizuoja skirtingas
naratyvines Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės operų
formavimo strategijas ir traktuotes. Lina Navickaitė-Martinelli straipsnyje
„Semiotinės muzikos atlikimo meno teorijos link: reikšmingosios sąvokos,
modeliai ir perspektyvos“ gilinasi į sudėtingą muzikinės partitūros
realizacijos, atlikimo proceso semiozės sistemą. Pristatomi ir aptariami
semiotinės atlikimo meno teorijos modeliai, padedantys iškoduoti atlikėjų
generuojamus ir siunčiamus muzikinius, kultūrinius ir socialinius pranešimus.
Žurnalo centre – trys aspektiškos darbarties kompozicinių
tendencijų studijos, skirtos naujųjų muzikos genotipų ir formavimo procesų
pokyčių tyrimams. Panoraminis postmodernistinis muzikos žanro (genotipo)
procesų vaizdas ir naujųjų tendencijų dekonstrukcija pristatoma Gražinos
Daunoravičienės studijoje „Postmodernistinė meno kategorijų būtis: muzikos
žanro procesai, aplinkos ir trajektorijos“. Teoriniu požiūriu čia
interpretuojamas postmodernistinio posūkio padarinys, sukėlęs institucionalizuotų
meno teorijų kategorijų ir sąvokų turinio krizę. Aptariant muzikos žanrų mini-
ir makrosistemų rekursyvinį saviorganizuojančios sistemos pobūdį, toliau
plėtojamas laisvojo žanro (librožanro) fenomenas ir siūlomos žanro struktūros
analizės schemos. Konkrečios laisvųjų žanrų realizacijos apraiškos Latvijos
instrumentinėje muzikoje, konkrečiai Pēterio Vasko taikomi librožanrų tipai,
išsamiai aptariami Ilonos Būdenieces straipsnyje „Librožanras latvių
kompozitoriaus Pēterio Vasko kūryboje“. Į diskusiją įtraukiantis Marinos
Pereverzevos tyrimas „Muzikos mobilumas kaip naujosios muzikos žanro genotipas“
iškelia XX a. kompozicijos požymį – mobilumą. Šis kaskart vis naujai skambantis
konstrukcijų rinkinys, beveik nenuspėjama, būdinga ne tik konkrečiam kūriniui,
bet ir konkrečiam atlikimui forma, kristalizavo naują XX a. muzikos genotipą.
Analizuodama reprezentatyvias XX a. mobiliąsias kompozicijas, jų organizavimo
modelius autorė interpretuoja per struktūrinės idėjos prizmę ir tuo pagrindu
diferencijuoja skirtingo struktūrinio stabilumo lygmens mobiliąsias,
kintamąsias ir modulines formas.
Du žurnalo straipsniai skiriami XX a. muzikos komponavimo
technikų problemai. Svetimos muzikinės medžiagos rekomponavimo praktikas ir
kvodlibeto praktikų atspindžius XX a. koliažo technikos kompozicinių principų
kontekste tyrinėja Aistė Valentaitė ir Audra Versekėnaitė. Jų straipsnyje
„Kvodlibeto kompozicinių principų apraiškos XX a. koliažuose“ aptariama
senovinių ir šiuolaikinių kvodlibetų tipologinė įvairovė, tapatumai ir
skirtumai, motyvuojama senųjų kompozicinių technikų aktualizavimo problema. Avangardo
teorinę klasiką nagrinėja Tatjanos Caregradskajos straipsnis „Garso ataka
Olivier Messiaeno muzikoje. Totaliojo serializmo patikslinimas“. Čia Messiaeno
ritminio etiudo Nr. 2 iš ciklo „Mode de valeurs et d’intensites“ ir kompozitoriaus
traktato „Traite de rythme, de couleur et d’ornithologie“ pagrindu ryškinamas
bendrasis serijų rikiavimo principas, atsiskleidžiantis įvairių parametrų
vienetų progresijomis. Straipsnio autorė remiasi Domo Moquereau iškelta ir
Messiaeno toliau plėtojama visumine grigališkojo giedojimo samprata.
Muzikologinę žurnalo dalį užveria Saulės Šerytės ir
Laimos Budzinauskienės straipsnis „Giulio Caccini „La nuove musiche“ pratarmė:
šaltinis ir jo komentarai“. Pirmą kartą lietuvių kalba skelbiamas Giulio
Caccini „La nuove musiche“ pratarmės vertimas. Tai unikalus XVII a. pradžios
tekstas, aptariantis baroko vokalinės muzikos ornamentikos klausimus ir turintis
didelę praktinę reikšmę Lietuvos vokalistų atlikimo stilistikos praktikai ir
akiračio plėtimui. Vertimo autorės pateikia ir išsamius paaiškinimus, barokinės
ornamentikos problemą komentuoja ir Caccini amžininkų traktatuose.
Etnomuzikologinėje žurnalo skiltyje Lijana
Šarkaitė-Vilums skelbia formulinių dainų ir formulinių pasakų atlikimo tyrimą
„Lietuvių formulinės dainos ir formulinės pasakos: atlikimo aspektas“. Atidžiai
žvelgiama į formulinių dainų ir pasakų įvairovę, kurią sudaro rečituojamos ir
deklamuojamos pasakos, taip pat pasakos su dainuojamaisiais intarpais, ieškoma
jų atlikimo aspektų sąlyčio taškų ir skirtumų. Dalia Urbanavičienė toliau
plėtoja savąją etnochoreografijos fiksavimo sistemą ir ją taiko sutartinių
giedojimo ir šokimo sinkretikos (giedojimo, judesio, instrumentinio muzikavimo
ir poetinio teksto sintezė) tyrimams. Straipsnyje „Sutartinių sinkretizmas: giedojimo
ir šokimo (žaidimo) būdų sąveikos tyrimai“ išsamiai aprašomi devyni naujai
išskirti sutartinių giedojimo būdai, išsiaiškinti tyrinėjant sutartinių
choreografiją, išryškėja skirtingų choreografijų ir muzikinių ypatybių sąsajos.
„Lietuvos muzikologijos“ XIV tomo prieduose skelbiamos
studijų ir mokslo straipsnių rinkinio „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
(1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“ (sudarytojos Gražina Daunoravičienė ir
Rima Povilionienė, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013)
recenzentų kalbos, pasakytos 2013 m. lapkričio 8 d., knygos pristatymo metu. Konceptualus leidinio pristatymas atskleidė daug
skirtingų išeities pozicijų ir įžiebė intelektualinę įtampą, tad išsakytos
mintys ir pastabos tampa svarbiu lietuvių muzikinės kultūros įvykių istoriškumo
ir dokumentavimo šaltiniu. Straipsnių rinkinio pristatymo medžiaga skelbiama
kaip reikšmingas čiurlionistikos studijų ir jų perspektyvos dokumentas.
Parengta pagal LMTA inf.
|
|
|