Tuo metu, kai Vakarų avangardas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas „supuvusio kapitalizmo degeneravusiu veidu“,
Osvaldas Balakauskas Kijeve rado dėstytoją, kuris toleravo, kai jo mokiniai gilindavosi į naujosios muzikos partitūras ir įrašus, gautus iš Lenkijos. Šiandien Balakauskas yra vienas iš Lietuvos muzikinės kultūros lyderių. 1988-1992 ir 1994-2006 m. jis buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas. Taip pat buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, po penkiasdešimties metų svetimo režimo.
„Kaip kompozitorius, visada galėjau būti laisvas“ – teigia Balakauskas, prisimindamas įvairius savo kūrybinio kelio etapus. Jis nepakluso nei sovietinės nomenklatūros reikalavimams, nei vakarietiškiems gundymams kaskart išrasti vis ką nors nauja. „Nuolatinė evoliucija nėra sąlyga gimti šedevrams.“ Vietoj to, jis sukūrė savo unikalią kompozicijos sistemą – panašiai kaip Schönbergas, Hindemithas ar Messiaenas. Iš chromatinės gamos jis išskyrė dvylika skirtingų dermių, kurios įgalina sukurti tonalinius santykius serijinėse struktūrose. Jo ritmo modeliai orientuoti į džiazą ir Boriso Blacherio „kintamus metrus“, jo garso trukmių proporcijos dažnai paremtos matematiniais principais (pvz., Fibonacci seka).
Visame pasaulyje garsus Lietuvos violončelės virtuozas Davidas Geringas yra giliai perpratęs savo tėvynainio muziką. Jo paskutinio CD pavadinimas – „Retrospektyva: David Geringas groja Osvaldą Balakauską“ – gali būti suprantamas gan pažodiškai: abu yra pasiekę tokį etapą, kai dera apžvelgti savo gyvenimo darbų derlių. Kita vertus: jeigu ruošiamasi atlikti ar įrašyti Balakausko muziką violončelei – dažniausiai tai padarys būtent Davidas Geringas. Visi čia pateikiami žavingo repertuaro kūriniai yra arba parašyti specialiai jam, arba jam parengtos naujos ankstesnių kūrinių versijos; savaime aišku, Geringas yra pirmasis jų atlikėjas.
CD pradedamas „Bētsafta 2“ solo violončelei, dviem smuikams, altui ir fortepijonui (2009). Kūrinio pavadinimas aramėjų kalba reiškia „gyvenimą kartu“. Sovietinių laikų pabaigoje Lietuvos laisvės sąjūdyje aktyviai dalyvavęs kompozitorius niekad negalėjo sutikti, kad pasaulyje tebegalioja „stipresniojo teisė“. Vis dėlto, pasak jo, muzika nėra priemonė pasipriešinti neteisybei, bet ji gali būti, kaip Ernstas Blochas sakė, geresniojo žmonių sukurto pasaulio pavyzdys. „Retrospektyva 2“ violončelei ir fortepijonui – labai santūri, tarsi viduje užsklęsta kompozicija, nepaisant kai kurių veržlių, virtuoziškų epizodų. Fortepijono nelydimos, pauzių pertraukiamos violončelės frazės pradžioje nulemia bendrą viso kūrinio atmosferą. Kūrinyje „Ludus modorum“ (dermių, ritmų, melodijų, manierų... ir kitokių aibių žaismas) elektrinei violončelei ir dideliam ansambliui (1972, versija 2002), trijose jo dalyse, atsiskleidžia įvairiopi muzikinės medžiagos kaitos procesai. Čia Geringas pasitelkia firmos „Yamaha“ elektrinę violončelę be rezonansinio korpuso, kuria jis groja visai kaip tradiciniu instrumentu. Kompozicijoje „Dal vento“ (Iš vėjo) fortepijonui ir violončelei (1999) Balakauskas ir vėl derina savąsias dodekatonines dermes su klasikinių muzikos formų dėsniais, šiuo atveju – su sonatos forma. CD užbaigiančioje kompozicijoje „Bop-Art“ (1972, versija 1995) kompozitorius naudoja savo paties ankstesnį, bebop džiazo stiliaus motyvą (vietoj atskiro garso) kaip savųjų dodekatoninių garsaeilių elementą. Šitaip sukonstruota fortepijono partija, tuo tarpu violončelės partija yra „improvizaciškesnio“ charakterio, kurį dar labiau sustiprina prie ansamblio prisijungiantis džiazo perkusininkas (Vladimiras Tarasovas). Ką gi – tai muzikos viršūnių susitikimas, peržengiantis žanrų ribas.
Lutz Lesle
Das Orchester 2014 / Juli-August 7-8
