|
Fotografija Rugilės Bardžiukaitės
|
„Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią lietuvių autoriaus pastatymą šiemet apdovanota šiuolaikinė opera „Geros dienos!“ pradeda naują pasirodymų ir veržlios migracijos sezoną. Per metus opera migravo po skirtingų žemynų didmiesčius – Niujorką, Šanchajų, Maskvą, o šiuo metu jos kūrybinė komanda ruošiasi dviejų savaičių lapkričio mėnesio gastrolėms po teatro festivalius Šiaurės Prancūzijoje. Tačiau dar iki „prancūziškų“ gastrolių šis konceptualus minimalistinis darbas lapkričio 7 d. bus parodytas Juozo Miltinio dramos teatre – ten pat, kur Tarptautinės teatro dienos iškilmių metu jam buvo įteiktas svarbiausias scenos meno apdovanojimas. Šią galimybę operos kūrėjos – libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė ir režisierė Rugilė Bardžiukaitė – vertina kaip simbolinį įvykį.
|
Fotografija Rugilės Bardžiukaitės
|
Spalio 17 d. operos pastatymas buvo perkeltas ir į Baltijos teatro festivalio platformą Rygoje, kur jis atsidūrė rinktiniame festivalio laureatų sąraše. Šiemet į dešimtąjį jubiliejinį festivalį, pristatantį geriausią Lietuvos, Latvijos ir Estijos dramaturgiją, Lietuvos teatro sąjunga delegavo du spektaklius – operą „Geros dienos!“ bei Vilniaus teatre „Lėlė“ Rolando Kazlo režisuotą spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą“. Pirmasis lietuvių darbas – „Geros dienos!“ festivalio žiūri buvo įvertintas dviem prizais – už dramaturgiją ir už socialinės tikrovės pajautimą.
„Šmaikštu, žavinga ir santūru. Subtiliai ir sąmojingai perteikta kapitalizmo spąstų ir liguisto vartotojiškumo kritika“, „Juodosios komedijos šedevras... įpakuotas į užburiančią, beveik liturginę ramybę“, – jau kitą dieną po operos „Geros dienos!“ pasirodymo HERE menų centre Niujorke, rašė „The New York Times“ žurnalistas Steve’as Smithas ir „New York Magazine“ korespondentas Justinas Davidsonas. Spektaklis apie prekybos centro kasininkių kasdienybę suprantamas skirtingoms kultūroms, betarpiškai ir gyvai „pagaunamas“ įvairių žiūrovų. „Žmonės reaguoja emocionaliai – vieni juokiasi, kiti graudinasi. Tai universalus kūrinys ne tik apie pardavėjas, bet ir, galima sakyti, apie mus pačius – paprastų žmonių gyvenimus, įsuktus vartojimo pagreičio,“ – pasakoja rašytoja Vaiva Grainytė.
|
Fotografija Rugilės Bardžiukaitės
|
Kompozitorės, garso menininkės Linos Lapelytės sukurta muzika nė iš tolo neprimena sudėtingų arijų ar operai būdingos pompastikos: „Kiekviena kasininkė turi savo melodiją. Ji monotoniška, ritmiška, atkartojanti konvejerio sukimąsi, darbo nuobodulį, vartojimo begalybę. Atlikėjų balsai natūralūs, be operinio balso formavimo, atskleidžiantys personažo charakterį.“ Tuo tarpu režisierė Rugilė Bardžiukaitė, šiuo metu daug dirbanti dokumentinio kino srityje, kasininkes apgyvendino dekoracijomis neperkrautoje erdvėje. Dešimties pardavėjų veidai – skirtingi, tipažiniai. Jau tradiciniu tampęs žiūrovų klausimas – „kaip pavyko išmokyti dainuoti kasininkes?“ – režisierės nestebina, kadangi „atlikėjų atranka užtruko labai ilgai, o jos metu dėmesys buvo skiriamas ne tik vokalinėms, bet ir fizinėms moterų ypatybėms, jų išvaizdai.“
2013 m. Švedijoje vykusios Tarptautinės scenos menų bienalės metu Tarptautinis teatro institutas (ITI) šią operą iš daugiau kaip 400 darbų iš 35 valstybių atrinko į konkurso „Music Theatre NOW“ finalą, kur spektaklis buvo įvertintas „Globe Teana-Theatre Observation“ prizu – kvietimu pristatyti operą šiuolaikinio teatro festivalyje ACT Šanchajaus Dramos menų centre. Šis įvykis suteikė galimybę netrukus operą pristatyti ir vizionieriškame operos-teatro ir muzikos-teatro festivalyje „Prototype“ Niujorke.
Parengta pagal „Operomanijos“ inf.
