Šiais metais lietuvių autorių kūrybos įrašų rinkinį papildė gruodžio 11 d. pristatytas svarbiausios tarpukario Lietuvos muzikinės figūros fortepijoninės muzikos rinkinys
„Juozas Gruodis. Kūriniai fortepijonui“. Aktyvi J. Gruodžio fortepijoninės kūrybos propaguotoja Lietuvoje ir užsienyje
Birutė Vainiūnaitė atidžiai atrinko ir įrašė skirtingų žanrų kūrinius, apimančius dvidešimt penkerių metų kompozitoriaus kūrybos laikotarpį nuo 1920 iki 1945 metų.
Tekstus kompaktinei plokštelei parašęs profesorius, habilituotas daktaras Algirdas Jonas Ambrazas Juozą Gruodį įvardija „progresyvių meninių idėjų reiškėju, pasišovusiu dar tik besiformuojančiai lietuvių profesionaliajai muzikai suteikti europietišką mastą“. Jo kūryboje muzikologas įžvelgia neoromantizmo stiliaus bruožus, vėlyvesnėse kompozicijose įgaunančius impresionistinį ar ekspresionistinį toną, ir primena 1932 m. paties kompozitoriaus aforizmą, nusakantį pagrindinę kūrybos kryptį: „Naudodamasis moderniomis priemonėmis, stengiuosi būti lietuvių tautinis kompozitorius“.
Vieną reikšmingiausių Juozo Gruodžio kūrybos dalių sudaro kūriniai fortepijonui. Šiam instrumentui, anot prof. Ambrazo, kompozitorius rašė visą savo kūrybinį gyvenimą. „Fortepijonas J. Gruodžiui (kaip ir jo pirmtakui M. K. Čiurlioniui) buvo tarsi tiesioginio išsisakymo, saviraiškos būdas, savotiška kūrybinė laboratorija.“ Atkreipdamas dėmesį į ne visuomet patogią fortepijoninę faktūrą, prof. Ambrazas teigia, kad dar kompozitoriaus gyvenimo metais, o ir vėlesniu laikotarpiu Gruodžio kūryba patraukė Balio Dvariono, Vytauto Bacevičiaus, Stasio Vainiūno, Aldonos Dvarionaitės, Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmos ir kitų ryškių lietuvių atlikėjų dėmesį. Veržliausia šiandienos kompozitoriaus fortepijoninės muzikos skleidėja muzikologas mano esant profesorę Birutę Vainiūnaitę.
Pianistė Birutė Vainiūnaitė įrašė ir išleido didžiąją dalį savo atliekamos muzikos. Juozo Gruodžio kūriniai fortepijonui surinkti į jau septintąjį pianistės interpretuojamos lietuviškos muzikos kompaktinį diską. Kaip būdingus pianistės atlikimo bruožus muzikologas įvardija intelekto ir emocingumo sintezę. O kompozitorius O. Balakauskas apie pianistę atsiliepė kaip apie vieną iš nedaugelio atlikėjų, suprantančių kūrybinio eksperimento prasmę ir užsiimančių nuoseklia, kryptinga veikla, padedančia atsirasti ir gyventi naujajai muzikai. Prof. Vainiūnaitė puikiai jaučia stilių, atlikdama įvairių epochų muziką, tačiau jai artimiausi yra muzikos modernizmo ir avangardo lietuvių bei užsienio autorių kūriniai.
Šioje kompaktinėje plokštelėje – dvylika kūrinių, trumpais komentarais nužymėtų prof. Ambrazo: ankstyvojo kūrybos laikotarpio braižą atspindinčią romantinio stiliaus pjesę „Rytmečio daina“ (1920) keičia griežtos struktūros ir gana nekomplikuotos muzikos kalbos Sonata fortepijonui Nr. 2 f-moll (1921); kontrastą kuria svajinga fortepijoninė miniatiūra „Dedikacija“ ir smarkus bei kaprizingas „Rondo Nr. 1 g-moll“; po jų seka elegiška „Skunda“ ir valso ritmu grįstas bravūriškas „Scherzo“ (abu 1920)“; greta originalių kūrinių fortepijonui rinkinyje atsirado ir transkripcijos: simfoninės poemos transkripcija „Rudenėlis“ (1922) ir poemos „Iš Lietuvos praeities“ transkripcijos „Skudučių šokis“ bei „Elegija“ (abi 1941); kompaktinėje plokštelėje atspindėtas ir brandusis kompozitoriaus kūrybos laikotarpis: tai dinamiškos formos ir aktyvinamo ritmo „Varpai“ (1927), vienatvę išreiškianti „Rauda“ (1927) ir dvi pjesės, neturinčios tikrinių, individualizuotų pavadinimų: b-moll ir C-dur (abi 1945).
MILC inf.
