Muzikos informacijos ir leidybos centras 2014-ųjų pabaigoje išleido autorinę Algirdo Martinaičio kompaktinę plokštelę „Gyvosios gamtos knyga“ iš serijos „Šiuolaikinis kompozitorius“. Portretinių šiandieną kuriančių Lietuvos kompozitorių kompaktinių plokštelių serija pradėta leisti 2005 m. Joje iki šiol pasirodė Justės Janulytės, Broniaus Kutavičiaus, Ramūno Motiekaičio, Ramintos Šerkšnytės, Fausto Latėno, Šarūno Nako, Mariaus Baranausko, Nomedos Valančiūtės, Vytauto Laurušo ir Jurgio Juozapaičio autoriniai leidiniai. Šio CD leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba. Muzikos informacijos ir leidybos centro partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga.
Stalkeris
Juodas kaip degutas CD. Ant viršelio plėšraus paukščio siluetas. Ir baltos raidės ALGIRDAS MARTINAITIS Gyvosios gamtos knyga. Dizainas gražus, akį traukiantis, bet kas toliau?
Kūrinių išdėstymas kompaktinėje plokštelėje daugiau nei juokingas – atrodytų, kad sudarytojai mėtė kauliukus, kuris opusas bus pirmas, nes kokios nors užčiuopiamesnės sudėliojimo idėjos ar sekos nesijaučia. Pvz., metai sudėlioti taip: pirmas kūrinys – 1981, toliau 1979, 1978, 1979, 2005, 1983, 1982... ? – niekur vidiniame buklete nebuvo paaiškinta. Išskyrus tik tai, kad šiuose kūriniuose Algirdas Martinaitis – tikras neoromantikas, impulsyviai poetiškas ir skausmingai nostalgiškas, besisemiantis įkvėpimo iš gamtos garsynų ir šnekamosios kalbos intonacijų. Bet man jis pasirodė nei neoromantiškas, nei nostalgiškas. Greičiau besidomintis pasąmoniniais, anapusiniais išgyvenimais... Na, bet jeigu bandymą muzikos priemonėmis pavaizduoti upelio čiurlenimą, norima priskirti sėmimuisi įkvėpimo iš gamtos – tai tiek to – lai taip ir lieka. Mano nuomone, jo ankstyvoji muzika yra tiesiog stagnatoriška, kaip ir ištisa tuometinė epocha, atitinkanti visas nurodyto tarybinio laikotarpio politines, psichologines ir kultūrines realijas.
Daugelis, arba tie kompozitoriai, kurie linkę į labiau tradicinę muziką mano, kad eksperimentai būdingi jaunystei, o po to ateina brandos etapas ir reikia komponuoti normalią muziką, pilną nusistovėjusių įpročių ir tradicijos, – muziką skirtą plačiai auditorijai. Tik daugelis taip manančių dar iki šiol nesuvokia, kad muzika nestovi vietoje – ji vystosi. Jai didelę įtaka daro kitos meno sritys: kinas, literatūra, tapyba, architektūra, be to elektroninė ir kompiuterinė technika, pateikdama naują estetiką ir naują išraišką. Martinaitis iš dalies neigia šitą paradigmą. Jis pradėjo kaip visiškas tradicionalistas ir tik paskui (tik sulaukęs keturiasdešimties!) pabandė (kaip teigiama apie jį) eksperimentuoti, maištauti bei tyčiotis ir provokuoti publiką – matyt ko gero subrendo per vėlai arba jo asmenybės psichotipo vystymosi periodai atvirkščiai pasireiškė. Deja, groteskiškasis jo kūrybos periodas šiame kompakte neparodytas, palyginti neišeina, todėl ir nėra būtina apie jį kol kas rašyti, išskyrus tai, kad jis įdomus nebent kaip psichologinis asmenybės portreto atspindys. Asmenybės, kuri iš tradicijos perbėgo į maištingą groteską, o nuo maišto sukeltų komplikacijų pabandė pasislėpti po religinės muzikos sparnu.
 |
Bet ką apie šį CD būtų galima parašyti daugiau, nes muzika yra rami, bet neįsimintina, kaip turėtų būti, klausant originalesnių topinių dalykų, – autorius nėra nei avangardistas, nei apsisprendęs tradicionalistas, jis nereprezentuoja kažkokio konkretaus stiliaus. Tai ne protesto muzika. Tad kokia ji? Kaip tik tuo metu, kai buvo sukurti aptarinėjamo kompozitoriaus kūriniai, į tarybinių kino teatrų ekranus pradėjo skverbtis Andriejaus Tarkovskio filmai ir, matyt, garsiausias jo filmas ,,Stalkeris“, sukurtas 1980 metais – visos Tarkovskio kūrybos kvintensencija, galėtų būti tam tikras apmąstymų laukas galvojant ir apie to laikotarpio Algirdo Martinaičio muziką ir apie jį, kaip žmogų. Perklausius pirmą kartą CD, nejučiom kilo mintis, jog jo muzika tarkovskiška – kažkokia mutuotai tarkovskiška; atrodytų, jog tai
soundtrack’ai neišleistiems ar nesukurtiems garsaus rusų režisieriaus filmams. Ir jei Tarkovskis nebūtų taip nelemtai paskendęs Bacho muzikoje – kai kurie Martinaičio opusai tiktų jo kūrybai. Taip susidirgino vaizduotė nuo pirmųjų kompakto gabalų: elektrinės violončelės bangomis plaukiančių ,,Rojaus paukščių“, obojaus bei klavesino lytinio akto aimanų ,,Meilės verksmažolėje“ ir vargonų ekstazės užmigdytų ,,Šviesiųjų nakties žiedų atminimo“, bet tai ir viskas ‒ vėliau įkvėpio šaltiniai ir metafiziniai įkvepėjai bei
praecursor’iai pasikeitė. O dar po kažkelinto perklausimo išgaravo ir pats Tarkovskis lyg dūmas... Laiko dvasia tiesiogiai ar netiesiogiai veikia menininkų sielas, kartais paveikdama keisčiausiais rakursais net asmeninį gyvenimą. Karlas Gustavas Jungas kalbėdamas apie kolektyvinę pasąmonę teigė, kad tai ne įgimti vaizdiniai, o įgimta įvaizdžių galimybė, pralenkianti drąsiausias fantazijas; tai – vaizduotės kategorijos ar patyrimo kelyje atrandamos apriorinės idėjos. Jos atsiskleidžia kaip kūrinio formą reguliuojantys principai tik jau įgijusioje pavidalą kūrybinėje medžiagoje, kitaip tariant, tik darydami išvadą iš užbaigto meno kūrinio, galime atkurti pirmykščio vaizdinio pavidalą. Ir jeigu tai tiesa visas tas gan depresuotas Tarkovskio filmų anturažas galėtų būti pirminis vaizdinių fonas Martinaičio muzikai... Bet tai tik spontaniškas vaizduotės impulsas ir nieko daugiau... Realybė yra kur kas sudėtingesnė. Kartais net sunku suvokti iš kur ir kaip pasireiškia įtakos meninėje kūryboje. Kaip kūrinio idėja, kildama iš pasąmonės ir artėdama prie sąmonės kinta, kol pasiekia kūrėjo suvokimo ribą... Ir greičiausiai tai yra įdomiausia mene – ne jo gimimas, o jo gimimo gimimas. Pavyzdžiui ,,Gyvojo vandens klavyras“, sukurtas 1983 metais padvelkė visiškai kitais vėjais ir smilkalais – pasirodė kaip labiau harisoniškas kūrinys, be jokių filosofinių ar religinių transformacijų – paveiktas švelnaus gamelano ir santūraus minimalizmo tradicijų. Puikus atokvėpis ar lūžio taškas tarp stilistiškai besikeičiančio ir besiblaškančio Martinaičio – tiesą sakant klausai maloniausias kompakto kūrinys. Bet grįžkim šiek tiek dar prie gerb. Tarkovskio, prie jo pasaulio transformacijos kaip svarbiausios religinės problemos esmės – jei jau užlipome ant šito arklio... Tarkovskio filme stalkerį – žmogų N, kuris nelegaliai vesdavo interesantus į zoną, prašyti laimės ar kitų subtilybių, dar vadino žodžiu
блаженный – tai beveik neišverčiamas rusiškas žodis, kuris katalikiškoje tradicijoje reikštų
palaimintas ir atrodytų, kad viskas tuo ir pasakyta – tačiau pravoslaviškoje paradigmoje – šis terminas turi ne tik teigiamą konotaciją, bet ir neigiamą – beveik
юродивый sinonimas, kas katalikams dar sunkiau suvokiamas fenomenas. Toks labai sąmoningas puskvailis, bylojantis uždraustas tiesas, nuvainikuojantis visuomenės nuodėmes... Bet
юродивый anaiptol nėra klasikinis religijos žmogus, kaip galėtų atrodyti – jis yra TARP – tarp gyvenimo ir mirties, pragaro ir rojaus, gėrio ir blogio. Taip galbūt ir Martinaitis yra
tarp –
|
Fotografija Džiugo Katino
|
Lietuvių akademinės muzikos tradicijos kontekste. Tarp folkinės-ritualinės lietuvių tradicijos ir katalikiškos sakralinės muzikinės tradicijos. Ir visur taip tikroviškai TARP... Galėdamas būti ir tokiu, ir kitokiu – pastoviai pereinantis visus religinio brendimo tarpsnius – sąmoningai ir nesąmoningai transformuojantis save ir ieškantis... ARBA gali būti ir kitaip. Pats Tarkovskis taipogi turėjo savo įkvėpėjus. Ir jeigu prisiminsime autentišką brolių Strugackių romaną ,,Piknikas šalikelėje“, kurį Tarkovskis ekranizavo ir pavadino ,,Stalkeriu“ – tai pamatysime, kad tarp šių dviejų kūrinių nėra nieko bendro – tik ZONA! Strugackių stalkeris yra pagonis – joks ne palaimintas vedlys į laimės kambarį, o paprasčiausias kontrabandistas-nusikaltėlis, ieškantis zonoje artefaktų ir naudingai pardavinėjantis juos mafijai... Taigi Martinaitis gali būti ir TARP ir ARBA kas manau, kaip ir dera tikram menininkui; būti įvairiu, neapčiuopiamu ir neišaiškintu yra labai gerai. Todėl neverta jį kišti į kokią nors tradiciją ar statyti į poziciją – nuo to aiškiau nebus... Ir matyt, kad kiek jis bevaidintų krikščionį, bet pagoniškoji jo pusė yra nepaprastai stipri, kaip, beje, ir visų kitų lietuvių kompozitorių. Nes pagonis banaliai tariant yra laisvas ir stiprus, o katalikas yra užspaustas į rėmus kaip mazochistas narve. Šitoje priešpriešoje ir gimsta įdomiausi kūriniai. Tai labai atvirai išsigirsta kūrinyje ,,Cantus ad futurum“, kurio pirma dalis
Dešinio sparno kanonas iškarto atsiduoda save kankinančiu Zbigniewu Preisneriu, o antra dalis
Paukščių takas – Kutavičiaus sutartinėmis, tik perdėm isteriškomis, – trečioje dalyje kompozitorius bando suderinti šias dvi nesuderinamas stichijas ir gauna, kiek besistengtų, vis vien mutuotą Preisnerį! Beje, jie abudu yra tos pačios penkiasdešimtųjų generacijos ir kaip dabar nepatikėsi kolektyvine pasąmone ir laiko dvasia... Ką padarysi – nuo lenkų tradicijos sunku atsistumti, ne paslaptis iš ko perėmėm katalikybę.
Vienintelis kūrinys, kuris iškrenta iš tarybinio laiko, muzikos ir biografinio konteksto yra opusas parašytas 2005 metais, pavadinimu ,,Muzikinė auka“. Nežinau, ar vertėjo jį dėti į šį CD, nes yra jis ten, ar nėra – nuo to niekas nesikeičia. Nors statinės deguto degutas tikrai negadina – tik perkrauna kompaktinę plokštelę muzikine medžiaga. Jei jo nebūtų, kompaktas sutrumpėtų 8 minutėmis ir būtų ne 76, o 68 minučių – trumpiau klausytųsi, nes išklausyti jį visą yra tikra muzikinė auka. Tačiau tai jau neaktualus priekaištas leidėjams, kurie, labai tikėkimės, nuo savo beprasmiškų Zoom’ų ir kitų retrogradiškų kompiliacijų leidybos pagaliau pereis (jau pereina?) link labiau asmeninių bei privačių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kompaktų leidimo... Bet kaip žinome – viltis kvailių motina! Todėl tikėtis radikalių pokyčių iš MILC’o neverta.
Žilvinas Andriušis
