Fotografija iš antioperos „Pamoka“ premjeros
|
Praeitų metų pabaigoje Klaipėdoje įvyko Giedriaus Kuprevičiaus absurdo antioperos „Pamoka“ premjera. Įvyko beveik po 40 metų (absurdas yra visur!), nes iki šiol šis kompozitoriaus kūrinys niekada nebuvo pastatytas. Tai „antiopera iš antistalčiaus“, - komentavo Giedrius Kuprevičius. Valentino Masalskio vadovaujamo Klaipėdos jaunimo teatro trupės konceptualizuoto ir realizuoto pastatymo pristatymas įvyks ir Vilniuje, Menų spaustuvėje vasario 10 d., antradienį, o Klaipėdos kultūros fabrike bus dar sykį pakartotas kovo 13 d.
Antiopera balsams, klavišiniams ir perkusiniams instrumentams sukurta 1976–1978 m. pagal to paties pavadinimo („La leçon“) 1950 m. Eugène Ionesco absurdo teatro pjesę. Ją kompozitorius visiškai nesitikėdamas (atsižvelgiant į „gelžbetoninę“ sovietinės ideologijos „konstrukciją“) aptiko 1970 m. leidyklos „Vaga“ išleistoje antologijoje „XX amžiaus dramaturgijos“. Kuprevičius tuo metu aktyviai domėjosi ribinėmis, disidentinėmis meno formomis, bendravo su rusų kinetinio meno ir spalvų muzikos kūrėjais, avangardinio teatro ir kino kritikais, tad Ionesco pjesė, antologijos įžangoje apibūdinta kaip „miesčionių būdo satyra“, pagal visas privalomas ideologijos instrukcijas (absurdas yra visur!), iš karto patraukė jo dėmesį. Įdomu tai, kad 1993 m. ši Ionesco antidrama patraukė ir kompozitoriaus Vidmanto Bartulio dėmesį, kuris, kartu su režisieriumi ir aktoriumi Valentinu Masalskiu bei „Menų sambūriu“, 1996 m. Kaune pastatė to paties pavadinimo kamerinę antioperą.
Antioperos „Pamoka“ rankraščio fragmentas
|
Kuprevičiaus „Pamoka“ neturi režisieriaus, Valentinas Masalskis „tik uždėjo glaistą“, nes spektaklį kūrė aktoriai, kuriems scenoje vadovauja performatyvi dirigentė Evelina Lozdovskaja. Aktorių trupė interpretavo 311 puslapių aleatorinę autoriaus partitūrą, tiriamuoju smalsumu sekdami kiekvieną užfiksuotą intonuoto, ritmizuoto ar hiperbolizuoto kalbėjimo aukštį, ritmą, metrą ar kitokią nuorodą. Kompozitoriaus teigimu, jo „Pamoka“ yra labai komplikuotas kūrinys, reikalaujantis kūrybinių sprendimų ir praktinio gyvumo, kadangi visi žino, kaip atlikti operą, tačiau niekas iš anksto neįtaria kaip sukurti antioperos atlikimą.
Pagrindinė Eugène Ionesco absurdo dramos „Pamoka“ idėja – izoliacija, bendravimo neįgalumas, kalbos, kaip bendravimo priemonės, neigimas. Dialogus ar veikiau antidialogus dažnai sudaro tušti, nuvalkioti ir stereotipiniai posakiai, buitinės ar „furšetinės“ mandagumo frazės apie nieką, iš kasdienybės (absurdas yra visur!). Pasak antioperos statytojų absurdu perteikiama beprasmybė, kuria apibrėžiama viskas, kas prieštarauja sveikam protui ir nusistovėjusios vertybėms.
Antioperos „Pamoka“ 1976 m. plakatas
|
Kuprevičiaus „Pamoką“ 1976 m. ketino statyti Kaune ką tik įkurtos Jaunimo muzikinės studijos (dabar – Kauno kamerinis teatras) Stanislovo Rubinovo trupė. Tačiau jos bandymai buvo visiškai nevykę ir kompozitorius atšaukė premjerą (absurdas yra visur!). 2014 m. šį iššūkį įveikti ryžosi Valentino Masalskio vadovaujamas Klaipėdos jaunimo teatras, sulaukęs paties autoriaus pasiūlymo po to, kai pastarasis išvydo trupės gatvės pasirodymą Kaune. „Kuprevičius išgirdo, kaip mes muzikuojame Kaune, gatvėje, ir jis pasakė, kad kiekvienas aktorius turi mokėti tai daryti“, – prisiminė Valentinas Masalskis. Tad ir „Pamokoje“ jaunosios kartos teatro aktoriai jungs savo muzikinių ritminių vaidinimų įdirbį su absurdo teatro konfigūracijomis ir filosofiniais akivarais.
„Pamoka“ neturi ne tik režisieriaus, ji neturi ir įprastos instrumentų sudėties, operos muzikos, siužeto, konflikto, veiksmo, veržlių, herojinių veikėjų, t.y. ji neturi pagrindinių draminio teatro spektaklio ir operos sudedamųjų dalių (absurdas yra visur!) ir visiškai atsiriboja nuo realizmo. Kitaip tariant, „Pamoka“ grįsta postdraminiam teatrui būdinga muzikalizacija, išsiskiria stilizuotu aktorių performatyvumu, siurrealistine ar futuristine vizualika (scenografė ir kostiumų dailininkė – Renata Valčik, šviesų dailininkas – Artūras Lepiochinas) ir „nuo normos nukrypusiais“ garso pavidalais. Pavyzdžiui, muzikos instrumentus kūrė patys aktoriai, kaip antai panašų į būgną instrumentą su stygomis „kachoną“.
„Absurdas yra visur“ – įsitikinęs Valentinas Masalskis, kuris tęsia: „Paskutiniajame savo interviu dramaturgas [Eugène Ionesco] gražiai pasakė: – Mes esame visiškai ne ‚absurdistai‘, tik paaštrinome šitą formą, todėl, kad ateina karta, kuri nežinos geografijos, nemokės sudėties veiksmų, bet kalkuliuos kompiuteryje, nes žmogus artėja prie mašinos. Ir mes turėsime spektaklyje konfliktą tarp seno, konservatyvaus juokingo mokytojo ir tarp mokinių. Mokytojas pats save užknisa, ir kyla abipusis nesusikalbėjimas. Formą renkamės kaip aštriausią metaforą, neva mokytojas papjauna ne vieną savo mokinę. Spektaklio maniera bus visiems nauja ir netikėta patiems aktoriams, nes jie tokių žanrų dar nebuvo vaidinę“, – „Vakarų ekspreso“ žurnalistei Ivonai Žiemytei pasakojo Valentinas Masalskis.
„Mes visą laiką gyvename absurdo pasaulyje: ir tada, dabar, ir ateityje, tai nekintamas dalykas“, – Valentino Masalskio mintį tęsė kompozitorius Giedrius Kuprevičius, įsitikinęs, kad žmogus „priprato prie dabarties absurdiškumo. Kai [pjesės] lauke išsirikiuoja 40 karstų su herojaus Mokytojo nužudytomis mokinėmis, jis sunerimęs klausia: – O jei paklaus, kas viduje? – Niekas nieko neklausinės. – atsako Tarnaitė. – Žmonės pripratę. Ir dėl ramybės užriša jam ant rankovės raištį su svastika. Satyra? Labiau diagnozė. Absurde nėra nieko kito, tik tikrovė, kuri absurdo kalba visada siunčiu naujo pavojaus signalus. O jei absurdo nepastebi, esi pripratęs? Kas tada?“.
Antioperoje „Pamoka“ vaidina: Mokytojas – Vaidotas Bačianskas, Donatas Želvys; Mokinė – Margarita Intaitė, Rugilė Latvėnaitė, Marija Žemaitytė; Tarnaitės – Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Karolina Kontenytė, Neringa Krunglevičiūtė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Simonas Lunevičius, Elena Ozarinskaitė, Ieva Pakštytė, Paulius Pinigis, Donatas Stakėnas, Gytis Šimelionis, Kristina Švenčionytė, Asta Zacharovaitė.
MILC inf.