Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Naujienos > Mindaugas Peleckis: trūksta ne bandymų šokiruoti, o paties šokiravimo
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

NAUJIENOS

2015-02-25

Mindaugas Peleckis: trūksta ne bandymų šokiruoti, o paties šokiravimo


Lietuvos muzikos informacijos centras žemiau skelbia interviu su kontroversišku muzikos diskurso rašytoju Mindaugu Peleckiu. Šis rašytinis interviu yra klausimų-atsakymų mainų programos dalis (kita – publikuojama tinklapyje „Radikaliai.lt“), įgyvendinta tarp Mindaugo Peleckio ir Lietuvos muzikos informacijos centro.

 

Kokias šiuolaikinės Lietuvos muzikos kūrybines tendencijas, tiek pozityvias ir produktyvias, tiek neveiksmingas ir erzinančias, pastebite Jūs?

 

Pradedant nuo negatyvo (nes esu optimistas), erzina turbūt tik galimi plagiatai, idėjų stoka, nesugebėjimas išsiveržti iš uždaros muzikinės erdvės, nors tam yra daugybė galimybių (kad ir internetas). Neveiksminga tendencija – bandyti daryti „meškos paslaugą“, t. y. kone prievarta šviesti žmones, kalbėti apie šiuolaikinę muziką, nors akivaizdu, kad tie, kuriems tikrai to reikia, patys susiranda reikiamą informaciją. Reikia duoti meškeres, ne žuvis.

Dėl produktyvumo, mano galva, Lietuvos muzikos kūrėjai skųstis negali. Per pirmuosius 15 XXI a. metų mūsų šalyje sukurta ir daug, ir labai įdomių muzikinių kūrinių. Todėl pozityviausias dalykas ir yra kokybės ir kiekybės santykis: jis tiesiog puikus. Tie, kurie nori tobulėti, stebint jų muzikinį kelią, akivaizdžiai tobulėja. Tai labai džiugina.

 

O jeigu mąstytume apie socialines, ekonomines, politines, netgi antropologines ir psichologines Lietuvos muzikos tendencijas, ar įžvelgiate kokių nors ryškių polinkių, o gal net poslinkių?

 

Linkstama ir slenkamasi visomis kryptimis, ir tai yra puiku. Kažkas į Rytus, kažkas į Niujorką, kažkas domisi Afrika / world music, kažkas panyra į baltiškos muzikos studijas arba derina naujausias kompiuterines programas su klasikine muzika. Tai, be abejo, lemia ir socialiniai pokyčiai (galimybės komunikuoti su užsienio kolegomis), o antropologinis lietuvio tipas vis tiek lieka tas pats – krokodilas Dandis Niujorke su kanklėmis.

Politika, kai ji paliečia muziką, tai turi daryti arba labai atsargiai ir drąsiai, bet subtiliai (kaip Kipro Mašanausko, Eurikos Masytės, Rolando Paulausko dainose), arba atsitraukti nuo jos. Politika ir muzika kartu kelia susipriešinimą, kai neišlaikoma harmonija, viskas pernelyg tiesmuka (specialiai nesakau pavyzdžių, nes nieko nenoriu įžeisti).

Ekonomika su psichologija labai glaudžiai susijusios ir Lietuvos muziką jos veikia akivaizdžiai: kitaip negimtų „Skyders“ daina „Oligarchai“ (toli gražu ne šlovinanti šią visuomenės grupę; o juk neseniai „Pompa“ dainavo visiškai kitokio sudėjimo dainas apie materialių gėrybių turtingą gyvenimą) ir panašūs kūriniai.

Kai žmonės nusivylę (o Lietuvoje daug kas nusivylę) gyvenimu, gimsta geriausia muzika.

 

Kokia sąvoka Jums priimtiniausia kalbant apie tai, kas gali būti įvardijama kaip šiuolaikinė klasika, akademinė kūryba, „art music“, post/modernistinė muzika ir pan.? Kodėl?

 

Visi terminai geri ir savaip tikslūs. Sau parinkau lotynizuotą postmusica, arba lietuvišką postmuziką. Remdamasis įvairių kūrėjų, mąstytojų (pvz., Johno Cage’o, Dariaus Čiutos, Salomé Voegelin, Z’EV) mintimis, kad viskas yra Garsas, bet kokią žmogaus veiklą, susijusią su muzikos kūrimu, būčiau linkęs vadinti ir postgarsu, kadangi epocha, kurioje gyvename, yra post-post-post- (...). Tačiau postmuzika vis dėlto atrodo priimtiniausias terminas, nes jis neutraliausias. Po postmusica „skėčiu“ jau galima vardyti visus Jūsų minėtus ir kitus terminus.

 

Kad ir kokią praktinę ir sutartinę sąvoką pasirinktumėte ar susikurtumėte apibūdinti tam, ką „veikia“ profesionalūs Lietuvos kompozitoriai, kaip vertinate šią kūrybą ir ką vertinate jos kontekste?

 

Vertinu labai gerai. Neseniai buvo be galo smagu susipažinti su vietnamiečių kilmės muzikos žinovu Thanh-Tâm Lê, kuriam M. K. Čiurlionis tapo milžinišku atradimu. Dabar irgi turime savų čiurlionių, feisbuke net sukurta grupė, kurioje apie 50 įvairių tautų atstovų domisi Baltijos šalių klasikine ir šiuolaikine klasikine muzika (nekalbu apie roką, popmuziką, džiazą ir kitus stilius).

Manau, kad visi profesionalūs Lietuvos kompozitoriai „veikia“ puikiai. Imponuoja Šarūno Nako, Ginto K (Kraptavičiaus), Justės Janulytės, Lino Rimšos, Broniaus Kutavičiaus, Žibuoklės Martinaitytės, Ryčio Mažulio, Egidijos Medekšaitės, Antano Jasenkos, Arturo Bumšteino, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Lukrecijos Petkutės ir daugybės kitų kūrėjų muzika.

 

Kokia pagrindinė minėtos kūrybos arba jos terpės problema?

 

Man trūksta tokių asmenybių kaip Jurgis Mačiūnas, Blixa Bargeldas, J. Cage’as, kurios šiek tiek suvirpintų Lietuvos postmusica kūrėjų gretas, derindamos klasikinius instrumentus su elektroniniais, kompiuterius su roko muzika. Vadinamoji akademinė muzika kartais atrodo pernelyg atitolusi nuo tiesiog neblogai eksperimentuojančių muzikantų. Bendri projektai galėtų šią problemą išspręsti (tai jau daroma, ir labai sėkmingai, nors tokie projektai kaip „AVaspo“, „Rasa Rasa“, „Merope“ yra pernelyg reti).

 

Kas yra eksperimentinė muzika? Kokie ryškiausi jos atvejai pastebimi Lietuvos muzikos kultūros teritorijoje?

 

Tai muzika, sukurta siekiant įgyvendinti tam tikrą eksperimentą. O kaip ir visur moksle, mene eksperimentai ne visada yra pavykę, nors ir gana ryškūs. Asmeniškai labai vertinu muziką, kurią sunku apibrėžti vienu terminu, tačiau šie pavadinimai, pavardės tikriausiai daug kam yra girdėti: „Donis“, „Sala“, Gintas K, „Maldur Atai“, „Girnų Giesmės“, Ramūnas Jaras ir kt.

 

Kokia, Jūsų manymu, Lietuvos muzikos diskurso situacija, t. y. rašymo apie muziką praktikos ir padėtis?

 

Prasta. Apsidžiaugiau, kai atsirado Š. Nako http://www.modus-radio.com/, tai bene vienintelis profesionalus bandymas rašyti apie muziką, nekalbant apie milžiniškus MILC pateikiamos informacijos srautus ir „Muzikos barus“.

Esama nemažai įvairių tinklaraščių, tačiau dažniausiai tai uždari pasaulėliai. Išleidęs knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011), bandau toliau populiarinti tai, kas man artimiausia, – Lietuvos eksperimentinę muziką, postmuziką, jos mikroerdves ir mikroepochas. Įkurtos kelios feisbuko grupės, vyksta bendravimas, renkama informacija, publikuojami interviu trejus metus gyvuojančiame kitokiame kultūros žurnale http://www.radikaliai.lt/.

 

Ar muzikoje svarbus lyčių aspektas? Kokias įžvalgas generuoja toks požiūrio kampas?

 

Ne, žinoma, ne. Lietuva, bent man atrodo, yra itin daug gabių moterų kompozitorių, muzikių turintis kraštas. Nuo Claros Rockmore (garsiausios tereminininkės pasaulyje, gimusios Vilniuje) iki daugybės moterų, kurios sėkmingai kuria įvairią šiuolaikinę muziką. Tai rodo kūrybos vitališkumą, nes jei joje dingsta moterys, mano suvokimu, pernelyg „vyriška“ kūryba tampa agresyvi, išsisemia.

 

Ar Lietuvos muzikos aplinkoje egzistuoja toks reiškinys kaip postsovietinė mąstysena, jos formos, šešėlis ar šleifas? Jeigu taip, kaip tai pasireiškia?

 

Be abejo, egzistuoja. Postsovietinis garas ir toliau juntamas tais atvejais, kai muzikoje girdime stagnaciją. Būčiau kompozitorius (nors nieko čia originalaus turbūt), ateičiau į savo rečitalį, spirčiau į fortepijoną, iš kišenės išsitraukčiau fleitą ir, padeklamavęs ką nors iš Becketto, sugročiau „Apolitišką simfoniją“, paremtą Bachu. Man pritartų nedidelis juodaodžių choras ir Tomą Waitsą primenantis bardas. Jei rimtai, trūksta ne bandymų šokiruoti, o paties šokiravimo. Nereikia įžeidinėti, žeminti kitų, piešti karikatūrų, kurti parodijų arba vogti kitų melodijų, užtenka būti nuoširdiems. Dainuokime kalbomis, kurios mums gimtos, jauskimės laisvi, darykime ne tai, ką diktuoja mados, ko iš mūsų norima, o tai, ko norime patys.

 

Kalbant apie muzikos įrašų klausymosi ir vartojimo praktikas, ar nemanote, kad fizinių laikmenų (pavyzdžiui, kompaktinių diskų) era sparčiai artėja pabaigos link, stumiama virtualių arba „on-line“ muzikos įrašų klausymosi įpročių (pavyzdžiui, įvairiose interneto platformose)?

 

Nemanau. Man priimtinos visos įmanomos laikmenos, ypač tos, kurios suteikia didžiausią estetinį pasitenkinimą: esu hedonistas melomanas. CD, LP formatai, ko gero, yra priimtiniausi, tikrai nemanau, kad būtent dėl šios priežasties jie išnyks, nors reikia pripažinti, kad klausytis muziką internete yra patogu, tai labai geras „papildymas“ muzikos tyrinėtojams. Bet ne daugiau. Knygų niekas neišnaikins, plokštelių (ir LP, ir CD) taip pat. Kiek sunkiau kasetėms (MC), tačiau jos taip pat turi savo nišą ir žavesį.

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).