Sekite naujienas:
English
LATGA-A | IAMIC 
 
   
  Titulinis > Naujienos > „Lietuvos muzikos kontekstuose“ – penki manifestacijų ir metamorfozių dešimtmečiai
 
 
Klasikinė / Šiuolaikinė
Džiazas
Folk / World / Country
Pop / Rock / Urban
Elektroninė
Senoji estrada

Mūsų adresas

NAUJIENOS

2015-03-16

„Lietuvos muzikos kontekstuose“ – penki manifestacijų ir metamorfozių dešimtmečiai [Klasikinė / Šiuolaikinė]



Rūta Stanevičiūtė, Rūta Gaidamavičiūtė,

Mindaugas Urbaitis, Rusnė Mataitytė

Nuotrauka Radvilės Kuprevičiūtės

„Lietuvos muzikos kontekstai“ – 3 leidiniai, 6 kompaktinės plokštelės, 45 garso įrašai, 8 apžvalginiai straipsniai, 29 muzikos autoriai, 5 kompozitorių kartos, 5+ kūrybinės kryptys ir 5 Lietuvos kompozicinės muzikos istorijos dešimtmečiai: nuo Bacevičiaus iki Bumšteino, nuo dodekafoninių intervencijų iki performatyvaus šoko meno, nuo Šaltojo karo metų Lietuvos muzikos modernybės istorinių straipsnių iki kontekstualių „post-“, „inter-“ ir „elektro-“ muzikos meno pavidalų „užrašų“. Kitaip tariant, „Lietuvos muzikos kontekstai“ – tai antologinė garso įrašų ir tekstų serija, pristatanti pirmųjų Lietuvos „antrojo avangardo“, minimalizmo ir eksperimentinės kompozicinės elektronikos manifestacijų bei metamorfozių retrospektyvą nuo XX a. 7-ojo deš. pradžios.

Vasario 20 d. Vilniaus knygų mugėje įvyko Lietuvos muzikos informacijos centro išleistų „Lietuvos muzikos kontekstų“ pristatymas, kurio diskusijoje dalyvavo muzikologės Rūta Gaidamavičiūtė ir Rūta Stanevičiūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis (renginį moderavo muzikologė Asta Pakarklytė), kalbėję apie Lietuvos kompozicinės muzikos „indėniškumą“, avangardo revoliucijos tikėtinumą, šiuolaikinės kūrybinės muzikos atlikimo romantizavimą, XX a. 7-ojo deš. Lietuvos muzikos kultūros proveržį ir kitus aspektus, kurie visi pateikiami tolimesniame tekste.

Asta Pakarklytė: Pirmasis klausimas, kuris eksploatuotas ganėtinai stipriai, tačiau vis tiek išlieka atviras ir aktualus: ar Lietuvos muzikos kultūroje įvyko „antrasis avangardas“? Ar tiems muzikos reiškiniams, kurie pristatomi „Lietuvos muzikos kontekstų“ pirmajame serijos leidinyje „Avangardo pamokos“ ir vykę daugiausia XX a. 7-ame deš., tinkama minėtojo „antrojo avangardo“ sąvoka? Galbūt tai, kas tuo metu vyko Lietuvos muzikoje, galima įvardinti tik kaip modernizmą arba modernėjimą, bet ne kaip avangardo revoliuciją?

Rūta Stanevičiūtė: Sakyčiau, kad mano kartos žmonės šio klausimo stengiasi išvengti. Sąvoką „avangardas“ ir klausimą, kurį užduoda Asta, „ar Lietuvoje įvyko avangardo revoliucija“ kažkada jaunystėje svarstėme ir mes su Šarūnu Naku. Pirmajame serijos leidinyje šią problemą tarsi bandoma apversti kiek kitaip. Visgi svarbia intencija čia tampa įvairių srovių permąstymas taip, kaip esame įpratę apie jas kalbėti – antrasis avangardas, serializmas, aleatorika, sonorizmas, minimalizmas ir pan. – lyg apie kokias dekoracijas, kurios mus tiesiog įrėmina, verčia mąstyti ir, pirmiausia, išgirsti, kas ta muzika buvo. Ši serija yra svarbus žingsnis, vaduojantis iš tam tikro kultūrinio barbarizmo, kuris yra būdingas mūsų, lietuvių, muzikos kultūrai. 

Manyčiau, kad tikru paradoksu galima laikyti tai, jog praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo mūsų modernios nacionalinės muzikos pradininko Čiurlionio mirties, mes nežinome, kaip skambėjo pirmoji lietuvių simfonija, nedaug kas matė jos natas ar jų likučius. Gausybė vieno ryškiausių XX amžiaus vidurio mūsų modernizmo klasikų Vytauto Bacevičiaus kūrinių niekada nebuvo atlikti Lietuvoje. Daugelis kito tipiško, pavadinkime „pirmojo avangardo“ atstovo Jeronimo Kačinsko partitūrų laikomos dingusiomis, o pusiau žinomi-nežinomi kūriniai klaidžioja Europos archyvuose arba privačiuose Lietuvos stalčiuose. Gausybė sovietmečio muzikos, kuri pateko ir į šią rinktinę, yra iš viso užmiršta, išstumta iš atlikėjų repertuarų ir neišleista. Man regis, kad svarbu yra vien tai, jog mes turime tokį sugrįžtantį kultūros klodą. O kai tokia užmiršta muzika pradeda grįžti, ją reikia bandyti išgirsti iš naujo, nors, žinoma, tuo pačiu metu veikia ir mūsų klausymosi bei mąstymo įpročiai. Šiandieną mane būtent tai ir domina: kurie iš tų kūrinių vis dėlto yra vertingi ir ką jie mums sako dabar. 

Tikrai tikiu nuoširdumu tų kompozitorių, kurie XX a. 6-ojo deš. pab., 7-ame ir 8-ame deš.


tvirtino, kad avangardas jiems yra esminis impulsas. Net nesvarbu, jeigu jie neišgirdo to, kas buvo Vakarų muzikoje, jeigu jie iškreipė tai, ką išgirdo ir net jeigu jie atrodo tarsi koks indėnas, pritaikęs aukštąją technologiją. Taip, tiesa, tarp rinktinėje pristatomų kūrinių galima aptikti ir bandymų mėgdžioti, apsimesti, bet kartu čia galima atrasti ir labai autentiškus, tikrus dalykus. Todėl avangardas lietuvių muzikoje neabejotinai įvyko, tik galbūt įvyko kita prasme. Juk muzikoje svarbios ne tik idėjos, ne tik technikos; muzika taip pat yra labai svarbi jutiminė patirtis. Pavyzdžiui, mano įspūdį apie daugelį į šį rinkinį įtrauktų kūrinių pakeitė naujos interpretacijos. Ne kartą minimas Gaidelio kūrinys [Trio smuikui, klarnetui ir fagotui – red. past.] iš pradžių atrodė tarsi mokyklinis uždavinukas, tačiau po to, kai Rusnė Mataitytė su kolegomis jį atliko iš naujo, jis atsivėrė kaip tikrai įdomus kūrinys. Nors kitas, pirmajam serijos leidiniui „Avangardo pamokos“ tekstą parašęs užsienio autorius [Matthieu Guillot – red. past.] tvirtina, kad jis ir liko uždavinuku. 


Manyčiau, kad bet kokie meniniai modernizmai ir avangardai pirmiausia yra reakcija į kažką; ar tai būtų adoracija, ar atmetimas, tai vis tiek yra reakcija. Man atrodytų, kad nuo 6-ojo deš. pab.–7-ojo deš. pradž. ėmė keistis ne tik mūsų idėjos, bet ir jutiminiai kodai, mūsų girdėjimas ir klausymosi būdai. Tai įvyko galbūt dėl to, kad prasidėjo intensyvus bendradarbiavimas su lietuvių atlikėjais. Kartu su naujomis kompozitorių kartomis atsirado ir gausybė naujų atlikėjų, o tai keitė bendrą supratimą ir jauseną. Aiškus proveržis vyko 7-ojo deš. viduryje–8-ojo deš. pradž., kai Lietuvoje aktyviai veikė keturios ar net daugiau kompozitorių kartų. Tada buvo daug skirtingų požiūrių: nuo Dvariono iki jauniausios, tuo metu debiutavusios kartos. Mindaugai, juk 8-ojo deš. pradž. tavo kartos žmonės buvo ganėtinai ryškiai matomi. Ir būtent tas intensyvumas, požiūriu įvairovė ir egzistavimas kartu su atlikėjais ir sukėlė minėtą proveržį. 

Rūta Gaidamavičiūtė: Eidama čia galvojau apie šių metų Vilniaus knygų mugės temą „detektyvas“, kuri iš pradžių atrodė, lyg ir neturinti nieko bendro su muzika, bet iš tiesų pasirodė kaip niekad jai tinkanti, ypač lietuvių situacijos kontekste. Toks atsitiktinis muzikos suvokimas ir prisiminimas, kai kažką kažkur pavyko surasti, tačiau ir daug kas liko neatrasta, nes arba nėra įrašo, arba nėra natų, yra legendos arba detektyvo tipo. Ir regis, kad mes ganėtinai ramiai susitaikom su tokia situacija. Neturim suvokimo, kad pagaliau reiktų padaryti kažkokią tvarką, nors šie leidiniai kartu su kompaktiniais diskais ta linkme žengia labai didelį žingsnį.  

Turbūt arčiausiai Vakarų pasaulio tendencijų, žengdama koja kojon, Lietuvos muzika buvo Baroko epochoje, nes tuo metu į Lietuvą atvykdavo daug muzikantų, kurie penkis metus gyveno vienoje valstybėje, paskui kitoje karalystėje, ir visa, kas tuo metu vyko čia, tuo pat metu vyko ir kitur. O vėliau istorija mus pasmerkė amžinam vijimuisi, todėl po to ir nebesuskaičiuojam, ar čia „pirmasis“, ar jau „antrasis avangardas“. Bet ne tiek svarbu įvardyti, ar įvyko „antrasis avangardas“, ar ne, kiek svarbu tai patikrinti. Beklausydama „Lietuvos muzikos kontekstų“ kompaktinių plokštelių ir skaitydama tekstus, visą laiką galvojau apie tai, kad turbūt trečdalis, o gal net pusę kūrinių nesutaptų, jeigu kiekvienas susidarytų vertingiausių muzikos kūrinių rinktinę. Tad lygiai taip pat, kaip atsiranda autoriniai festivaliai, reiktų nebijoti leisti ir daugiau tokių autorinių kuratorių rinktinių, kurios, kartu su jas palydinčiais tekstais, atskleistų visiškai naują rakursą į lietuvių muziką, ją persijotų, atvertų daugybę pjūvių. 

Šis leidinys, pavadintas [„Lietuvos muzikos“ – red. past.] „kontekstais“, yra išties kontekstualus, nes faktiškai iki šiol lietuvių muzikos įrašai buvo leidžiami vadovaujantis daugiau horizontaliu kontekstualizavimu, apimant nedidelį laikotarpį, pavyzdžiui, kasmet leidžiamoje „Zoom In“ serijoje, o šie „kontekstai“ pasiūlė vertikalų kontekstualizavimą. Kartais viename kompaktiniame diske pateikiami kūriniai, kuriuos skiria 20 ar net daugiau metų, o tai leidžia į juos pažvelgti tarsi į atskirą srovę ir jos eigą. Vis dėlto, šiuose „kontekstuose“ pajutau didelį simfoninių drobių trūkumą, nors pripažįstu, kad dauguma atradimų vyksta kamerinėje terpėje.

Netgi teigčiau, kad aptariamas leidinys pasirodė panašus į kažkada Šarūno Nako surengtą festivalį „Musica ficta“, kuris taip pat pateikė labai daug kontekstinės medžiagos. Juk tekstų ypatingai reikia šiuolaikinės muzikos suvokimui. Beje, mūsų muzikologija „skysčiausiai“ atrodo pažvelgus į trečią, ploniausią serijos leidinį, skirtą eksperimentinei muzikai.

Asta Pakarklytė: Gal taip atsiskleidžia muzikologų kartų tendencijos? 

Rūta Gaidamavičiūtė: Ne tik kartų. Man regis, kad muzikos reiškiniai Lietuvoje sunkiai įžodinami, čia mažai galinčių tai daryti. Matyt nedaug yra muzikologų, kurie išties „sirgtų“ ta muzika, bet yra, kaip yra... 

Asta Pakarklytė: Klausimą, adresuotą kompozitoriui Mindaugui Urbaičiui norėčiau pakreipti kiek kitaip ir imti kalbėti ne apie „antrąjį avangardą“, bet apie minimalizmą, nekeičiant klausimo intencijos, kuri vis tiek lieka susijusi su etiketėmis, ar tai būtų avangardas, ar minimalizmas, ar postminimalizmas. Ar Jums neatrodo, kad ir minimalizmo atveju vėl įsismelkia kažkoks dirbtinis bandymas Vakarų sukurtą sąvoką adaptuoti vietiniame kontekste, tarsi „atsilikusiai periferijai“ perimant „civilizuoto centro“ sukurtas muzikos diskurso inovacijas? Pavyzdžiui, minimalizmo rinktinėje pateikiami Juliaus Juzeliūno arba Osvaldo Balakausko kūriniai, nors autoriai minimalistais niekada nebuvo. Juodraštinėse versijose svarstyta įtraukti net Onutės Narbutaitės kūrinį, tačiau po to šios idėjos buvo atsisakyta. 

Mindaugas Urbaitis: ...suveikė sveikas protas. 

Asta Pakarklytė: XX a. 9-ojo deš. pradž. Jūs buvote bene vienintelis sąmoningas minimalistas, kai likę autoriai veikiau kūrė pasąmoningai minimalistines kompozicijas. Tad ar galima teigti, kad Lietuvoje minimalizmas ar greičiau postminimalizmas buvo? 

Mindaugas Urbaitis: Manyčiau, kad visi „post-“ ar „neo-“ egzistuoja visada ir tokių negrynų reiškinių pas mus daugiausia. Galbūt klausytojams tokie mišrūnai atrodo patrauklesni, tačiau specialistams įdomiau panarstyti grynuolius, o tokių čia taip pat esama, pavyzdžiui, Rytis Mažulis arba Antanas Kučinskas, kurie išplėtoję savo minimalizmo atmainas. O, pavyzdžiui, aš arba Bronius Kutavičius, šiame leidinyje minimi kaip lietuvių minimalizmo pradininkai, dabar esame stipriai pasikeitę ir atitolę nuo tokių reiškinių, į kuriuos žvelgiame kaip į tam tikrą praeitą etapą.


Bet norėčiau pratęsti mintį apie lietuvių kompozitorių kaitą arba transformaciją ir pastebėti, kad ji buvo būdinga ne tik lietuviams. Pavyzdžiui, koks Arvo Pärtas arba Alfredas Schnittke, gyvenę įvairiose vietose, tačiau niekada nesusitikę ir nediskutavę, vienu metu pajuto poreikį atmesti avangardą. Aš gerai atsimenu, kad būdamas kokių dvidešimties jau supratau, kad serijinė muzika „neveža“, nors po to ją rašiau dar kelis metus dėl visiškai praktinių sumetimų: juk reikėjo kažkaip baigti konservatoriją, o rašyti labai „retrogradiškai“ tarsi nebūtų tikę, tad serijinis kūrinys tapo tokiu nekaltu tarpiniu variantu. Tačiau 1976-aisiais serializmo atsikračiau ir pradėjau sąmoningai judėti link minimalizmo.  

Nereiktų įsivaizduoti, kad jau mano karta augo intensyviai klausydamasi užsienio muzikos, priešingai – kai kurie kolegos klausėsi daugiausia arba vien tik lietuvių muzikos. Muzika iš Vakarų buvo sunkiai prieinama, iš viso, tuo metu buvo sunku gauti bet ką, skirtingai nei dabar, kai viskas atsiveria paspaudus klavišą, jeigu tik žinai, ko ieškoti. Kaip didelę vertybę iki šiol saugau kažkada Felikso Bajoro iš Niujorko siųstą medžiagą. Kadangi laiškų rašinėti nebuvo laiko, vietoje jų Feliksas siųsdavo laikraščio iškarpas su kokiu nors Johno Cage’o jubiliejaus tekstu arba minimalizmo koncerto recenzija. Bet tuo pačiu, vietinės muzikos poveikis buvo didelis. Pamenu stiprų įspūdį, kai būdamas paauglys išgirdau pirmą serijinį Algimanto Kubiliūno, kuris tuo metu gyveno Šiauliuose, kūrinį, kuris buvo tiesiog puikus. Aš net nekalbu apie Vytautą Montvilą, kurio vardas tada buvo avangardo sinonimas. Visa mano karta dalyvavo minėtame proveržio etape, įsiliedama į jo bangą, iš pradžių perimdama artimos aplinkos muziką, o jau po to pradėdama formuoti savo idėjas. Ir regis, kad kiekvienas jas suformavo labai skirtingai. Iš tiesų mes, kalbu apie Algirdą Martinaitį, Vidmantą Bartulį, Onutę Narbutaitę ir save patį, esame visiškai nepanašūs: einame skirtingais keliais, mūsų estetinės pažiūros kardinaliai nesutampa, tačiau niekas niekada apie tai nekalbėjo. 

Tačiau būkime atviri, lietuvių muzikoje iš tiesų buvo čia taikliai paminėto „indėniškumo“. Žmonės nieko nežinojo, daug ką buvo nugirdę tik „viena ausimi“, pavyzdžiui, mano pirmasis mokytojas Antanas Rekašius nuolat klausdavo atėjus į pamoką „na, ką sužinojai, ką turi parodyti, ką įdomaus išgirdai?“, o tai reiškia, kad jis vos ką „pasigavęs“ puls kažką daryti, gal dar gerai nesupratęs, kaip viskas iš tikrųjų veikia. Tad avangardo priemonės iš tiesų buvo lyg tam tikras egzotizmas. Žinoma, visi kompozitoriai buvo tikrai nuoširdūs ir neapsimestinai to siekiantys. Iš viso esu labai ramus dėl menininkų nuoširdumo, nes menas yra pernelyg komplikuotas dalykas, kad liktų laiko ir sveikatos būti nenuoširdiems, turint dar ir kitokių sumetimų.  

Pagaliau man atrodo, kad čia [„Lietuvos muzikos kontekstuose“ – red. past.] lietuvių muzika atspindėta labai gerai ir tikiuosi, kad šie „kontekstai“ netruks atsidurti kituose kontekstuose, kur bus pastebėta dar kažkas, ko mes nematom. Juk nuo to, kur tu gyveni ir dirbi, nuo sociumo kuris tave supa, esi labai priklausomas ir todėl rezultatai yra tokie, kokie yra. Galiu suprasti dvejones dėl, pavyzdžiui, Juzeliūno pozicijos minimalizmo rinktinėje, tačiau tokią koncepciją priimti galiu. Iš viso, Lietuvoje nebuvo daug grynų minimalizmo reiškinių. 

Rūta Stanevičiūtė: Norėčiau trumpai papildyti Mindaugą ir pasakyti, kad pritaikius to meto amžininkų vertinimus muzikos minimalėjimo ir paprastėjimo aspektais, į minimalizmo rinktinę buvo galima įtraukti dar labiau kontraversišką minimalizmo pradininką Balį Dvarioną. Tada ši rinktinė taptų dar provokatyvesnė. Bet net ir be to, šis leidinių ciklas taip pat provokuos ir kvies ginčytis bei mąstyti (o tai yra labai pozityvus dalykas), kadangi mes iki šiol neturime aiškaus kanono ar korpuso ir nežinome kokie yra tipiški, pavyzdžiui, aleatorikos, serializmo arba minimalizmo kūriniai Lietuvoje. O koks vis dėlto yra pokario išeivijos statusas, ar mes esame viena tauta ir viena kultūra su emigracijos autoriais ir kūryba? Kas vis dėlto buvo Vytautas Bacevičius ir į kokią nišą patalpinti jo kūrinius, kokią etiketę jam prilipdyti? 

Rūta Gaidamavičiūtė: Bet juk nebūna taip, kad kompozitorius išlieka koks nors minimalistas nuo palučių iki kapo; jis juk pereina daugybę skirtingų stadijų. Čia buvo užsiminta apie Onutės Narbutaitės kūrinį [„1981-ųjų birželio muzika“ – red. past.], kuris vis dėlto nebuvo įtrauktas į minimalizmo rinktinę, nepaisant to, jis yra pats minimalistiškiausias Onutės kūrinys, o tai taip pat būtų buvę įdomu, nes tokiu atveju prasiplėstų reiškinio ribos ir kiltų diskusijos. Ateityje tikrai būtų įdomu sulaukti ryškiai besikeitusių autorių muzikos rinkinių, kurie parodytų jų atskirų laikotarpių viršūnes.

Asta Pakarklytė: Norėčiau grįžti prie atlikimo aspekto, kurį Rūta Stanevičiūtė palietė pristatymo pradžioje, ir diskusiją kreipti į tai, kad visi muzikologiniai diskursai, kanonų konstravimai, kompozitorių įsivaizdavimai ir pan. nėra tokie svarbūs, kaip kad atlikimo istorija ir repertuarai, kitaip tariant gyvos viešosios koncertinės kultūros procesai. Tokiame kontekste svarstymai, „ar Lietuvoje įvyko avangardo revoliucija“ arba „ar Lietuvoje buvo minimalizmas“ tampa neesminiais, kai pradedama žvelgti į scenos ir auditorijos realybę, kurioje ir fiksuojama „gyvoji kultūra“. Net ir šių leidinių anotacijose buvo prierašas apie tai, kad čia pristatomos embleminės kompozicijos, kadaise kėlusios nuostabą ir sėjusios naujoves vietinėje muzikos kūrybos terpėje, dabar nebegirdimos koncertų scenose, nebeaptarinėjamos kritiniuose diskursuose ir, svarbiausia, nebegirdimos viešame koncertiniame gyvenime. Tad visą ši srautą norėčiau nukreipti į smuikininkę Rusnę Mataitytę ir teirautis jos požiūrio į modernizmo repertuarą ir jo aktualizavimą.

Rusnė Mataitytė: Pradėčiau nuo to, kad XX ir XXI amžiuose muzikai stipriai pasidalijo į du luomus: kompozitoriaus ir atlikėjo, nors Baroko, Klasicizmo ir net dar Romantizmo epochose jie dažnai buvo vienas ir tas pats asmuo. O vėliau atlikėjai tapo komunikatoriais, tiesiančiais tiltus į publiką, neriančiais jungiamąsias grandis tarp epochų ir stilistikų, kompozitorių ir auditorijų.  

Asmeniškai aš labai džiaugiuosi šiuo leidiniu ir jį skaitydama turbūt pirmą kartą tokią informaciją susidėliojau į „lentynėles“, nes iki tol daug kas tvyrojo tarsi nediferencijuotame chaose. Kita vertus, nors ši muzika ir suskirstyta po „lentynėles“, ji vis tiek visa persipina ir saistosi. Atlikėjai dažnai linkę į intuityvizmą ir galbūt todėl mąsto ne tiek apie originalumą, stiliaus švarumą ar kažkokią nepaprastai stilistiškai išpuoselėtą kompozitoriaus mintį, o apie tai, kaip gyvai ir įdomiai muziką perteikti auditorijai.  


Lietuvoje daugelis atlikėjų yra „visavalgiai“, nes dalyvauja beveik visų stilių muzikos atlikimuose. Tiesa, dažnai tenka išgirsti, kad atlikėjai buvo labai akademiški ir nelinkę į eksperimentus, tačiau Lietuvoje tuo metu egzistavo labai svarbių atlikimo meno profesionalų, kurie padėjo įgyvendinti kompozitorių idėjas, jas praplėsti arba sukonkretinti. Pavyzdžiui, dirigentas Juozas Domarkas ilgus metus buvo pagrindiniu simfoninių kūrinių interpretatoriumi ir aktyviai dalyvavo net ir kūrinių pertvarkymuose, juos kupiūruojant. Beje, jo kupiūros dažnai būdavo itin vykusios, nes atlikėjas matyt turi aštresnį laiko ir praktiškumo pojūtį, o kompozitorius gali užsižaisti su smulkiausiom detalėm, kurios jam atrodys labai svarbios, tačiau publika nepajėgs jų pajusti ir priimti. 
 
Mindaugas Urbaitis: Įsiterpsiu ir priminsiu, kad mano kūrinį [Trio 3 melodiniams instrumentams – red. past.] atlikėjai grojo visą valandą vien tik savo iniciatyva, prieš koncertą nieko man apie tai neprasitarę ir tyčia „išdūrę“. Tad būna, kad atlikėjai kūrinį ir prailgina, ne tik kupiūruoja.  

Rusnė Mataitytė: Būna. Arba dar galima prisiminti smuikininką Raimundą Katilių, kuris buvo neįtikėtinai aukšto profesinio lygio atlikėjas. Kiek daug jis inspiravo kompozicijų ir kaip stipriai jis ginčydavosi su kompozitoriais, kažko nepriimdamas, dėl kažko nesutikdamas. Galima sakyti jis aktyviai dalyvavo kūrybiniame procese. O Aleksandras Livontas, Donatas Katkus ir Vilniaus kvartetas arba Šv. Kristoforo kamerinis orkestras... 

Rūta Gaidamavičiūtė: Rusne, norėčiau įsiterpti ir pateikti vieną klausimą, adresuotą ne tau asmeniškai, o nukreiptą į bendrą atlikėjų terpę: kaip smarkiai lietuvių atlikėjai romantizuoja šiuolaikinę muziką? Nes regis, kad ir kokio stiliaus muziką jie atliktų, tendencija romantizuoti visada išlieka.

Rusnė Mataitytė: Nors turiu tvirtą asmeninę nuomonę šiuo aspektu, norėčiau klausti, kas yra „romantizuotas atlikimas“? Jeigu muzika atliekama emocionaliai, ar tai jau ir yra romantizuota interpretacija?  

Mindaugas Urbaitis: Atsimenu čia minėto Raimundo Katiliaus reakciją į mano „Bachvariationen“, kai po kiekvienos, beje labai intensyvios, repeticijos jis klausdavo: „bet ką tu tuo norėjai pasakyti?“. Vadinasi jam buvo visiškai neaišku apie ką ta muzika kalba ir kodėl aš ją tokią parašiau. Taigi kyla klausimas, ar atlikėjas yra stiprioje pozicijoje? Kas apskritai yra stipriojoje pozicijoje – kompozitorius ar atlikėjas?  

Rusnė Mataitytė: Manau atlikėjas turi būti kaip aktorius. Jis turi sugebėti persikūnyti.  

Mindaugas Urbaitis: Bet ne visi gali viską suvaidint. 

Rusnė Mataitytė: Taip, jeigu muzika yra tau svetima. Tačiau juk kompozitoriai gali pasirinkti atlikėjus, nes dabar pasiūla didelė. 

Auditorijos dalyvis Viktoras Januškevičius: O iš ko pasirinkti, jeigu akademijoje ugdomi atlikėjai dažniausiai groja obligatinį repertuarą. Jie tiesiog pripranta, o bendras rezultatas – atlikėjiška esperanto stilistika, kai visiškai skirtingiems stiliams pritaikoma ta pati atlikimo maniera. Pagaliau labai gerai suprantu Raimundą Katilių, kuris buvo išugdytas tam tikro repertuaro rėmuose. Įtariu, kad užsienyje atlikėjai specializuojasi. 

Rusnė Mataitytė: Taip, žinoma, ir specializuojasi labai stipriai, pavyzdžiui, egzistuoja vien kokio nors Iannio Xenakio muzikos atlikimo ekspertai. Užsienio rinkos paprastai žymiai didesnės, tad galima pasinerti į specializaciją ir gyventi atliekant vien modernizmo muziką. 

Auditorijos dalyvis Viktoras Januškevičius: Bet atrodytų, kad dabar jaunųjų atlikėjų ir kompozitorių veikloje randasi vis daugiau glaudesnio santykio, susikalbėjimo ir vienas kito pojūčio. Šiuo požiūriu jaunoji karta daug mobilesnė.

Mindaugas Urbaitis: Galbūt tai lemia studijų užsienyje aktyvumas?

Rūta Stanevičiūtė: Bet tokie procesai vyko ir tada, ypač nuo XX a. 7-ojo deš. pab., kai egzistavo Ganelino trio, Imino Kučinsko ansamblis, šviežia „Musica Humana“ ir pan. Būtų nuostabu, jeigu Muzikos informacijos centras išleistų ir tokių archyvinių senųjų lietuvių atlikėjų interpretuojamų kūrinių, kad galėtumėm išgirsti, kaip jie skambėjo. 

Rūta Gaidamavičiūtė: O šalia įtraukti ir naujesnę arba artimesnę interpretaciją, kad galėtumėm palyginti. 

Auditorijos dalyvis Viktoras Januškevičius: Bet artimesnių interpretacijų juk beveik nebūna. Kaip tik nesenai klausiau Eduardo Balsio „Dramatines freskas“. O siaube! Klausiau atlikimo žiūrėdamas į partitūrą ir supratau, kad partitūros potencialas daug šiuolaikiškesnis nei jos interpretacija, kuri, kaip Jūs sakėte, romantizuota arba atlikta pagal mano minėtąjį esperanto stilių. Deja, tačiau šiuolaikiniai kūriniai antrą kartą beveik neatliekami. Po pirmojo atlikimo muzika retai eksploatuojama. Matyt labai daug muzikos yra Lietuvoje... 

Asta Pakarklytė: Finalinis mano klausimas būtų susijęs su asmeniškais Jūsų įspūdžiais. Jūs visi esate nemenkos aptartų procesų dalies liudininkai, tad smalsu sužinoti subjektyvų Jūsų požiūrį į Lietuvos muzikos modernybę. Ar šiandien Jus kamuoja nostalgija, o gal kaip tik, apmaudas? Ar jaučiate stiprų šiuolaikybės atotrūkį, nuotolį, posūkį nuo ano meto tendencijų, ar tai visiškai praėję, sena, tiesiog istorija, kurios vieta atmintyje ir knygose? 

Rusnė Mataitytė: Man tuo metu daugelio kompozitorių kūrinių premjeros, pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio, Vidmanto Bartulio, Mindaugo Urbaičio ir kitų, tapo nepaprastais, vos ne politinės reikšmės įvykiais, simbolizuojančiais  gyvybingą tautinę savimonę ir jaudinančiais iki ašarų. O dabar, kadangi viskas tapo laisvai pasiekiama ir kūrinių gausa nepaprastai išaugo, naujo kūrinio pasirodymas arba kūrybinis atradimas, deja, nebeturi tokios didelės vertės. Todėl ši antologija atrodo lyg kokia atsiminimų knyga ir mano kartos žmonėms sukelia labai ypatingus jausmus, krypstančius į nostalgijos pusę.  

Mindaugas Urbaitis: Viena vertus, tai tikrai jau istorija, tačiau joje dar labai daug gyvybės, todėl ši muzika nusipelno skambėti ir būti neatskiriama dabarties gyvenimo dalimi. Matau daug galimybių ir potencialo šių kūrinių reinterpretacijoms ir naujiems atlikimams. Svajoju išgirsti tokius lietuvių muzikos šedevrus, kaip, pavyzdžiui, Vytauto Montvilos „Gotiškoji poema“, kurią atliktų koks nors Berlyno filharmonijos arba Londono simfoninis orkestras su ryškiu užsienio dirigentu, kuris šią partitūrą paimtų kaip Rytų Europos modernaus meno artefaktą ir pagal aukščiausius atlikimo standartus pagrotų muziką tokią, kokia ji yra. Tada galbūt ir mes išgirstumėm tai, ko patys dar nesuprantam. 

Rūta Gaidamavičiūtė: Šis klausimas primena per radiją dažnai svarstomą nostalgiją sovietmečiui, kai visi buvo jauni ir gražūs. Kalbant rimtai, muzikos įvykių ir patyrimų gausa tada buvo didesnė. Nežinau, galbūt tai tikrai priklauso nuo amžiaus ir imlumo kaitos, bet šiandieną regis, kad tuometiniai įvykiai buvo ryškesni. Dabar trūksta stiprių naujų meninių pareiškimų, tiesiog tokių įspūdžių, kokie buvo patiriami, tarkime, Broniaus Kutavičiaus arba naujųjų romantikų kartos koncertuose. Tokių „afektų“ dabar tiek daug nebepatiriu. Arba kalbant apie festivalį „Gaida“ ir geriausias jo premjeras tenka pripažinti, kad pasitaiko vis mažiau kūrinių, kuriuos galėtum prisiminti dar dešimt metų. O tuo metu radosi labai daug tokių embleminių darbų. Regis, kad kiekvienas kūrinys tapdavo tarsi atskira epocha. O tau, Rūta? 

Rūta Stanevičiūtė: Sakyčiau, kad pasaulis po 1990-ųjų pasikeitė tiek Lietuvoje, tiek, kokioje nors, Kanadoje. Technologijos, globalizacija, internetas ir panašūs dalykai situaciją pakeitė visame pasaulyje, kuris tapo tiesiog kitu pasauliu, transformuodamasis į kitą tikrovę. Tad nostalgijos nejaučiu ir tų reiškinių nenoriu traktuoti kaip kažkokio egzotizmo. 

Lietuvos visuomenė buvo uždara ir panirusi į Šaltojo karo kontekstą, tačiau kai kurie reiškiniai, pavyzdžiui, minimalizmas vyko abiejose geležinės sienos pusėse. Tuo metu buvo tiesiog daugiau kultūrinio bendrumo, bendros kultūrinės patirties, todėl viskas tapo išgyvenama kitaip. Iš tikrųjų labiausiai turėtų rūpėti diskusijos pradžioje iškeltas klausimas, kas ta muzika buvo, tad stipriai tikiuosi, kad ši serija atvers kelią link to, kad mes tai suprastume.

 

© Muzikos informacijos ir leidybos centras, A. Mickevičiaus 29, 08117 Vilnius, tel: (8 5) 272 69 86. Siųskite klausimus / komentarus adresu [email protected]
Visos tekstų, nuotraukų, logotipų, muzikos, iliustracijų teisės yra saugomos įstatymų. Medžiagą galima naudoti autorių ir atlikėjų reklamos tikslais, tačiau būtina minėti autorių ir šaltinį, jei jie yra žinomi. Jei tokių nuorodų nėra, šaltinis yra Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC).