|
Laptopų kvartetas "Twentytwentyone" (Arturas Bumšteinas, Antanas Dombrovskis, Lina Lapelytė ir Vilius Lys) birželio 15 d. Bimhuis, Amsterdame, 60-tajame, jubiliejiniame Holland Festival atliks valandos trukmės programą. Atlikėjai pateiks savas Jameso Tenney, Vikingo Eggelingo, Corneliuso Cardew, Herberto Brüno, Arturo Bumšteino ir Roberto Smithsono grafinių partitūrų interpretacijas.
Paprasta ir taikli naujoviško kvarteto idėja (aliuzija į styginių kvartetą?) idėja 2006 metų festivalyje "Jauna muzika" sužavėjo Holland Festival programų sudarytoją Lieveną Bertelsą. Po kvarteto pasirodymo "Jaunoje muzikoje" kvartetas ir buvo pakviestas į Holland Festival.
Siūlome pokalbį su laptopų kvarteto idėjos autoriumi jaunosios kartos kompozitoriumi, garso menininku, aktyviu vizualiųjų menų scenos dalyviu Arturu Bumšteinu. Pokalbis publikuotas "Lietuvos muzikos link" Nr. 14, jis suteikia galimybę "iš pirmų lūpų" išgirsti apie Arturo menines strategijas bei pagrindinius kūrybinius principus.
***
- Esi žinomas dėl daugelio bendradarbiavimo (collaboration) projektų – renginių “Audio Shrift”, “Chaos?”, “No Video – No Noise”, “MassOn”, “mixthemixthemix”. Tinklalapis www.mixthemixthemix.com tapo ir internetinės leidybos platforma. Paskutiniu metu itin sėkmingai ir intriguojamai elektroninės muzikos scenoje pasirodė tavo įkurtas laptopų kvartetas “20/21”. Suprantama, kad kiekvienas šių projektų yra gana unikalus, ir visgi prašyčiau apibendrinti, ką tau reiškia kolaboracija / bendradarbiavimas?
- Kažkuria proga esu naudojęs ŠMC TV devizo parafrazę: „kiekvienas bendradarbiavimas – bandomasis (pilot), kiekvienas - paskutinis“. Pilotavimą suprantu kaip eksperimentavimo sinonimą, o eksperimentą – kaip žodžio bandymas (pastanga) sinonimą. Turiu galvoje bandymą suformuluoti nuosavą žodyną, kuriuo vėliau būtų galima naudotis formuluojant sakinius bei dar ilgesnius kūrybinės sintaksės darinius. Kalbant apie kūrybinį bendradarbiavimą, bet kuris tavo veiksmas gali lemti tolesnę bendradarbiavimo eigą, o taip pat ir pabaigą. Bet tai nėra svarbu. Svarbi yra ta patirtis, kurią pilotas įgyja sudaužęs savo lėktuvą. Kartais katastrofa viskas tik prasideda (kaip liudija, pvz. Josepho Beuys’o atvejis).
- Atrodo, tau nėra svetimos labai įvairios elektroninės, elektroakustinės ir akustinės muzikos stilistikos. Viename ankstyviausių darbų, "Antiradical Opera", taip pat ir keliuose vėlesniuose – "This Uniform", "Boards of Imagination", "Second Sequentina" – nesunku pastebėti įvairių muzikos stilių, taip pat ir klasikinio minimalizmo, įtakų. Kiek tau svarbus jų rekontekstualizavimas ieškant savosios stilistikos?
- Sakyčiau, kad "Antiradical Opera" ir yra tokių rekontekstualizavimo praktikų katalogas. Bet tai nereiškia, kad šis darbas yra stilių kratinys, taip pat nevartočiau žodžio eklektika. Svarbu tai, kad kūrinį sudaro keli muzikiniai numeriai, kurie buvo įrašyti nuo 2001 iki 2005 metų. Tas pirmapradžių įtakų fatališkumas, apie kurį užsiminsiu atsakydamas į vėlesnį tavo klausimą, lemia, kad tam tikrą ilgą laiką atliekamas darbas tampa lyg stilistiniu metraščiu. Savito stiliaus paieškos vyksta rekontekstualizuojant nesąmoningai, po truputį bandant išsiaiškinti, kas yra tavo identiteto dalis ir kas nėra. Jei rekontekstualizuojama sąmoningai – siūlyčiau tai vadinti didžėjavimu (kaip pavyzdį paminėsiu Paulo D. Millerio kūrybą). Kiti tavo paminėti kūriniai dažnai klaidingai įvardijami kaip minimalistiniai, nes stereotipinėmis kategorijomis grįstame mąstyme nėra skirtumo tarp repetityvumo kaip signifikanto ir tarp to paties repetityvumo kaip signifikato. Dar viena minimalizmo iliuzija susidaro dėl to, ką Solas Lewitt‘as apibūdina savo sentencija "Svarbu tai, kas akivaizdu"; tas akivaizdumas atsiranda tada, kai kuris nors formos ar skambesio aspektas tampa dominuojančiu ir subordinuoja likusius aspektus. Teoriškai tai iš dalies panašu į minimalizmą, bet vis dėlto nėra minimalizmas, tuo labiau klasikinis.
 |
Arturas Bumšteinas. „Klavierkonzert. Bumšteinas groja
Die Schottische Symphonie by Joseph Beuys“
Palais de Wittgenstein, Düsseldorf, 2006/05/15
Vaizduojamuose menuose vis ryškėja neokonceptualizmo tendencija, po truputį tampanti ir tavo meninės tapatybės ženklu. Konceptualios vizualinių bei muzikinių motyvų sąsajos svarbios darbe "Bumšteinas Plays Baldessari Sings Lewitt", "20/21" kvarteto koncertuose-performansuose, elektroninės muzikos kalba reinterpretuojančiuose XX a. klasikų grafines partitūras, darbe "Klavierkonzert" esi interpretavęs Josepho Beuys‘o performanso "Die Schottische Symphonie" garso takelį. Kokie yra vizualinės ir muzikinės kalbos refleksijos bei dekonstrukcijos motyvai?
- Vienintelis motyvas yra neatidėliotinas tiesioginio kontakto su medžiaga siekis. Tai įgyvendinama keliais būdais:
1. Paverčiant save gyvuoju fakelu (angl. human torch) – turiu galvoje autoriaus kaip į save įtraukiamų muzikinių/vizualinių įtakų ar konkrečios darbinės medžiagos sulydytojo poziciją. Pavyzdžiui, tokiam autoriui prisiliečiant prie svetimo teksto, siekiant jį reflektuoti ar dekonstruoti, tekstas bemat virsta pelenais, kuriuos autorius "sukvėpuoja". Būti gyvuoju fakelu reiškia būti nejudriu atsitiktinumuose arba daugia-ėdžiu, niekad neapsistojančiu ties vieno tipo medžiaga.
2. Paverčiant save gyvuoju tranzistoriumi (angl. human transistor) – ši pozicija puikiausiai apibūdintų Rytį Mažulį, vieną iš įdomiausių šių dienų kompozitorių. Jo kūrybinį portfolio sudaro vienu dažniu nustatytos estetinės bangos priėmimas, kuri ištransliuojamas kaip muzika, įgavusi transcendentinio pamokslo pavidalą. Toks "radijas" yra geresnis už bet kokią televiziją.
3. Paverčiant save gyvuoju filtru (angl. human filter) – tai, matyt, tiksliausias mano paties kūrybinės strategijos apibūdinimas. Pradėti reiktų nuo to, jog nėra universalių filtrų, sugebančių perleisti per save bet kokias substancijas. Tavo minėtieji "Bumšteinas Plays..." bei "Klavierkonzert" yra tam tikra vieno tipo medžiaga, paimta iš sąlyginai vizualaus meno konteksto ir perkelta į sąlyginai muzikinį-koncertinį kontekstą. Patį perkėlimo procesą galėčiau palyginti nebent su įspūdžio bei prisiminimo apie patirtą įspūdį santykiu: tai, ką aš girdžiu per ausines, yra mano asmeninė įspūdžių erdvė, o tuo pat metu fortepijonu scenoje išgaunamas garsas yra mano momentinio įspūdžio materializacija, išeinanti iš mano apsibrėžtos teritorijos ir net, drįsčiau teigti, tampanti akustinio salės interjero dalimi. Laptopų kvarteto atveju filtruojama pasikliaujant tendencingo atsitiktinumo logika: didžioji dalis repeticijų vyksta kiekvienam kvarteto nariui parengiant individualią akustinę grafinės medžiagos interpretaciją, kuri vėliau yra koordinuojama su kitomis interpretacijomis. Taigi, kiekvieno nario individuali filtravimo strategija nulemia galutinio rezultato nenuspėjamumą bei išfiltruotos medžiagos daugialypiškumą.
- Esi diplomuotas kompozitorius. Elektroninės muzikos scenoje tai jau seniai nėra privalomas elementas ar dominuojanti tendencija. Juozas Milašius yra sakęs, kad ieškodamas savitos grojimo manieros ilgai kovojo su įsišaknijusiais formalaus išsilavinimo šablonais. Tačiau kiekviena patirtis yra individuali, tad būtų labai įdomu tavo požiūris.
- Ačiū už įdomų klausimą. Visi išsilavinimo tipai – akademinis, anarchistinis, intuityvusis ir t. t. – yra vienodai svarbūs. Tačiau žymiai svarbesnis yra tinkamas (dažniausiai ankstyvas) laikas, kai tas išsilavinimas yra įgyjamas. Manau, kad teisingiausiu laiku įgytą išsiląvinimą išrauti su šaknimis menininkui yra tolygu savižudybei. Taip sunaikinami itin svarbūs klodai, kurie sugula dar per pirmuosius menininko ir meno pasimatymus. Aš pripažįstu, kad viskas, ką savo vizualioje ir garsinėje kūryboje bandau atkurti / sukurti, yra ypatingai susiję su įspūdžiu, kurį patyriau būdamas trylikos. Tada apsilankiau ŠMC parodoje “Fluxus Vokietijoje 1964-1994” ir pirmą kartą mačiau meną bei atpažinau, kad prieš save matau meną. Vėliau visai atsitiktinai ir tuo pačiu labai natūraliai sekė metus trukęs susirašinėjimas su vienu iš Fluxus įkūrėjų bei vienu žymiausių tarpdisciplininio meno teoretiku Dicku Higginsu (1938-1998), kuris į šiuolaikinio meno diskursą įvedė terminą intermedia. Paradoksalu, tačiau net jei bandyčiau tam priešintis, intermedia vis tiek taptų mano kūrybos idealu, vidine siekiamybe. Net jei griežtai save skaldyčiau į dvi asmenybes, dailininką ir kompozitorių, kurie neva tarpusavyje visiškai nėra susiję, vis tiek kada nors neišvengčiau to, kam mane pasmerkė Dėsningasis Atsitiktinumas. Taigi, kaip mes toliau ruošiamės kovoti su šizofrenija (gr. schisma fren – suskilęs protas), jeigu žadame naikinti savo šaknis?
- Ačiū už atsakymus, Arturai.
Kalbėjosi Tautvydas Bajarkevičius
Lietuvos muzikos link Nr. 14 |
