Į jubiliejinio 50-ojo festivalio "Varšuvos ruduo" programą įtraukti pianistai Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, kurie skambins
Osvaldo Balakausko "Movimenti II" (2007) bei
Broniaus Kutavičiaus "Disputas su nepažįstamuoju" (Debate with a Stranger, 1982), abu kūriniai dviem fortepijonams su fonograma. Tačiau bene svariausias lietuviškas akcentas šių metų programoje tenka naujam pagal festivalio užsakymą sukomponuotam
Onutės Narbutaitės simfoniniam kūriniui "krantas upė simfonija" (riva fiume sinfonia), kurį rugsėjo 25 d. atliks Sinfonia Varsovia, vadovaujama Christopherio Lyndono-Gee.
Naujasis kūrinys Onutei Narbutaitei jubiliejinio festivalio proga užsakytas neatsitiktinai: lenkų muzikai itin vertina kompozitorės kūrybos individualumą ir tuo pačiu glaudų ryšį tiek su Europos, tiek ir su lokalia Lietuvos kultūros tradicija, nehermetišką jos muzikos kalbą ir spinduliuojantį „natūralų grožį“ (Andrzej Chłopecki).
Onutė Narbutaitė: "Užsakymą gavau 20-čiai minučių muzikos, tačiau norėjosi ne vienadalės kompozicijos, bet labiau simfonijos tipo kūrinio", – sako kompozitorė, nepanorusi kompozicijos vadinti Ketvirtąja simfonija ir parašytai muzikai sugalvojusi labiau metaforišką pavadinimą. "Šiuolaikinėje muzikoje labai jau tipišku tapo įvairių gamtos reiškinių imitavimas, tačiau šiame kūrinyje tiek upė, tiek krantas yra labiau poetinės ir mitinės sąvokos. Turėjau galvoje mitinę Stikso upę ar Letą, taigi tam tikrą metaforišką žmogaus situaciją. Nors muzika iš tikro yra gana taki, skirtingi vaizdiniai lyg neriasi vienas iš kito ir įvairios padalos plaukia viena iš kitos."
Pasak kompozitorės, naujasis kūrinys turi simfonijos bruožų klasikine prasme, kai skirtingos padalos atsiskiria kaip kontrastingi vaizdiniai. Kaip ir daugelis Onutės Narbutaitės kūrinių, šis taip pat pasižymi aiškia koncepcija ir proporcinga kūrinio forma: kūrinyje aiškiai atsiskiria trys skirtingos nuotaikos ir struktūros padalos, iš kurių kiekviena trunka dvigubai trumpiau nei prieš tai buvusi.
Onutė Narbutaitė: "Didžioji kūrinio dalis (trunkanti ilgiau nei pusę laiko) kaip tik primena simfoniją, ji aktyvesnė, veržlesnė, joje yra tam tikro simfoniškumo. Man ji asocijuojasi su plazdėjimu, intensyvumu, laisvės pojūčiu. Vietomis ji yra lyg lengvas skrydis, vietomis lyg galinga vizija su "vėliavom ir kardais". Antroji padala yra labai kameriška, lyg atskirų instrumentų atsiskyrimas, vienišėjimas, sakyčiau, labai introspekcinė. Čia dominuoja visai kitokia faktūra, delikati, dūži, ir kitoks – lyg kamerinio ansamblio – skambesys. Ši dalis yra išgyventa, rašyta itin susikaupus, kai jau visai nebuvo svarbu naudojama technika. Man ji svarbiausia – tai lyg tyli kulminacija prieš pabaigą. Vienišos sielos kelionė į kitokį krantą. Trečioji padala yra lyg koda, joje daug vario, žemų tonų. Pabaigą, tiesą sakant, planavau abstraktesnę, gal tai būtų ir labiau patikę įvairios abstrakčios šiuolaikinės muzikos fanams (na taip, visuomet rašydamas diskutuoji, yra daug laiko). Tačiau, kaip Jonas Nabažas sakydavo, "prieš kompozitoriaus valią atsirado ispaniški motyvai". Taip ir man savaime išplaukė pustoniais judantis tercijos intervalas, ateinantis dar iš pirmosios kūrinio padalos, ir nevalingai pabaigoje atsirado nedidelė užuomina į Bachą. Leidau sau ją palikti".
Naujasis simfoninis opusas yra ne tik nuolatinė diskusija su įvairiomis nūdienos muzikos "gero tono" taisyklėmis, dialogas su simfoninės muzikos tradicija, bet ir savųjų simfoninio rašymo patirčių papildymas ir patęsimas. Antrojoje simfonijoje (2001) kompozitorė nesibaimino išplėtotų romantinių gestų, prasišviečiančio tonalumo, ryškesnio meloso, tuo tarpu "La Barca" (2005) yra žymiai disonaniškesnė, jos faktūra itin diferencijuota ir trapi, tembrai šalti, melodika lyg pabirusi, nesiformuojanti į aiškesnę retoriką. Kuo skiriasi naujasis kūrinys?
Onutė Narbutaitė: "Palyginti su "La Barca", naujojo kūrinio spalvos yra labai šviesios, daug padidintų trigarsių, šviesios harmonijos, aukštų registrų. Ypač pirmojoje dalyje yra nemažai kontrastų tarp drąsių unisonų ir komplikuotų harmoninių epizodų, sutirštėjimų. "La Barca" konkretaus melodizmo apskritai nėra, o naujajame kūrinyje jis yra, tačiau gerokai abstraktesnis nei Antrojoje simfonijoje, todėl turbūt labiau siejasi su mano ankstesniais kūriniais. Čia taip pat prasišviečia tonalios harmonijos, tačiau yra ir kur kas daugiau chromatinių judėjimų, glissando etc. Žinoma tai šiuolaikinėje muzikoje taip pat yra tam tikra prasme "aptrinta", tačiau bandžiau išgauti naujų harmoninių derinių. Styginiai čia groja daug, bet neturi tokio romantinio, ekspresyvaus vaidmens, o antroji padala remiasi obojaus, fagoto solo. Į orkestrą po ilgo laiko susigrąžinau fortepijoną, kuris labiau panaudojamas kaip spalva ir šliejasi prie mušamųjų grupės. Beje, pačių mušamųjų yra gerokai mažiau".
Ši, kaip ir daugelis kitų Onutės Narbutaitės simfoninių partitūrų primena kruopščiai detalizuotus grafikos darbus – atskirų instrumentų partijos labai diferencijuotos ir niuansuotos, gausiai nusėtos dinaminiais ir kitokiais artikuliacijos ženklais. Šių faktūrų lankstumas ir ritminis kaprizingumas, dinaminis mirgėjimas ir šešėliavimas atgyja tik dėmesingų atlikėjų rankose, sugebančių skaityti ir perteikti šios muzikos nuotaikų niuansus, kartu neprarandant visumos pojūčio.
Daiva Parulskienė
