|
nuotrauka: Dmitrij Matvejev
|
Gruodžio 8 d. išgirsime naujausią
Osvaldo Balakausko opusą – simfoninę poemą „Tetra“, kurią kompozitoriaus jubiliejiniam vakarui užsakė Lietuvos nacionalinė filharmonija.
Komponuodamas „Tetra“ kompozitorius išliko muzikos grynumo šalininkas, vadovaudamasis tik objektyviais parametrais ir tvirtai tikėdamas, kad muzika prasideda ne nuo partitūros viršelio ir titulinio lapo, o su pirmu kūrinio garsu ir pasibaigia sulig paskutiniu sąskambiu, bet ne kokiais nors komentarais ar vertinimais. „Nuplėškime visų partitūrų viršelius ir grokime nežinodami nei pavadinimų, nei autorių, – muzika nuo to nei kiek nepakis. Rodos, tai turėtų būti savaime aišku, o kiek prirašyta apie „viršelius“, – dar prieš 23 metus Osvaldas Balakauskas kalbėjo muzikologei Rūtai Gaidamavičiūtei. Tad ir šį kartą pavadinimas „Tetra“ lieka vien technologinio pobūdžio komentaru.
Simfoninės poemos nuoroda, anot Osvaldo Balakausko, pasirinkta dėl jos formos ir žanro neapibrėžtumo, kuriuo autorius naudojasi kaip tam tikru kamufliažu. O antraštė „Tetra“ (graikiškai – keturi) „apibendrina šiame kūrinyje naudojamą keturgarsį kontrapunktą (du tonai prieš du tonus), kuris laisvai papildomas (papuošiamas) kitomis faktūromis“, – komentuoja kompozitorius.
Pasiteiravus apie pagrindinį kompozicijos akcentą, Osvaldas Balakauskas nedvejodamas atsako, jog tai harmonija, kaip visada formuojanti ypatingą garsinį klimatą, pripildytą dominantinių kompleksų, sodrių ir stambių akordų, konsonansinių bei paratonalių sąskambių. Ji kuriama vadovaujantis „tonalinio serialumo“ (kompozitoriaus terminas) strategija, atmetančia dodekafoniškąjį nepasikartojamumo dėsnį. Autorius kristalizuoja harmonines sekas iš kurių konstruoja viso kūrinio kūną, o vėliau, orkestruojant, slepia ar pabrėžia įvairius niuansus. Jis užsimena, kad improvizacijos principu pasirinktos harmoninės sekos ir jų kombinacijos artimos Aleksandro Skriabino harmonijai.
Manydamas, kad eklektika yra silpnumo požymis, Osvaldas Balakauskas kuria vientisą ir neskaidomą simfoninį monolitą. Savo „Tetra“ jis pavadina „savotiškomis variacijomis“ ir priduria, kad kurdamas vengė daug įvairios medžiagos, vietoj to pasirinkdamas kelis pagrindinius motyvus.
Toliau siekdamas ardyti binarinę ritmo sistemą ir modeliuoti kitokį apčiuopiamos struktūros pakaitalą, Osvaldas Balakauskas čia kuria „kaprizingas“ ritmines progresijas, nelygių trukmių sekas ir motorišką judėjimą. Nekvadratiškai savo ritmo sampratai jis priešpriešina Šostakovičiaus homoritmiką, o paklausas apie džiazo įtakas aiškina, kad tai veikiau nesusikalbėjimo ir interpretacijų avantiūros problema: „Mėgstu ritmines progresijas, kurios kilusios iš akademinės muzikos idėjų, tačiau muzikologai tai iš karto sutapatina su džiazu. Žinoma, jos sukelia stiprias asociacijas su šia muzika, bet tiesioginio ryšio neturi.“
Osvaldas Balakauskas teigia, kad Ketvirtosios ir Penktosios simfonijų kontekste simfoninė poema „Tetra“ ypatingai neišsiskirs, nes pastarosios struktūra, stilius ir harmonija turi vienokių ar kitokių sąsajų. Lyg apibendrindamas technologinius komentarus ir norėdamas dar kartą paskelbti savo kūrybines nuostatas kompozitorius taria: „Aš neatsisakau melodijos, ritmo ir harmonijos, kuriuos atkakliai naikina avangardas. Nebenoriu būti avangardistu, tai man nebeaktualu.“
Simfoninės poemos „Tetra“ premjerą filharmonijos scenoje atliks Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko. Be šio kūrinio autoriniame Osvaldo Balakausko vakare gruodžio 8 d. skambės Ketvirtoji simfonija ir „Kalnų sonata“, kurios fortepijono partiją skambins Petras Geniušas.
© Asta Pakarklytė
Lietuvos muzikos link Nr. 15
