Vytauto Germanavičiaus muzikos šaltiniai – gamta, vaizduotė ir poezija, jo kūrinuose melodijos laša lietaus lašais ir plonomis srovelėmis teka per stiklą, o sąskambiai žydi medžių šakose ir byra nuo jų baltais žiedlapiais. Jo muzikos vaizdai pavasariški, vasariški ir rudeniški, čia nėra šalto žiemos spindesio ir stingdančios elegancijos. Visi vaizdai gyvi: žaliuojantys, kvepiantys, čiulbantys. Muzikos frazės tai liejasi laisvosiomis eilėmis, tai netikėtai pasikartoja. Šios netikėtos reminiscencijos stipriai paveikia klausytojus, atgaivindamos ir sugrąžindamos kažkada patirtus įspūdžius. Klausantis akimirkos blyksi kaip kibirkštys, o praėjusio laiko atkarpos slenka pro šalį kaip šešėliai.
Mažųjų formų grožį atskleidžiantys Vytauto Germanavičiaus kūriniai parašyti lietuvių tradiciniams instrumentams, nors kompozitorius nėra kaip nors ypatingai susijęs su tradicijomis. Kaip ir visi XXI amžiaus menininkai, jis atviras įvairių pasaulio kultūrų įtakoms. Jo vaizduotėje nauji įspūdžiai dera su įprastais dalykais, „nauja“ taip pat brangu kaip ir „sena“. Šiuolaikiniai meniniai įvaizdžiai ir praeities simboliai kompozitoriui reikalingi kalbant apie universalius dalykus, kartais svarbesnius už pačią muziką.
Tradiciniai lietuvių instrumentai susiję su įvairiais tikėjimais. Senovėje manyta, kad styginį instrumentą kankles reikia dirbti tada, kai numiršta kas nors iš artimųjų. Reikia nueiti į mišką ir klausyti, kuris medis svyruodamas skamba. Iš jo padirbtos kanklės kalbės mirusio tėvo ar motinos balsu... Pučiamąjį instrumentą birbynę dirbdavo prieš piemenų šventę – Sekmines. Šventės rytą piemenys stengdavosi kuo anksčiau išginti gyvulius ir užraliuoti. Kuris pirmas ims pūsti birbynę, tą visus metus lydės sėkmė... Tradicinę kultūrą išmanančiam žmogui šie tikėjimai labai svarbūs, jie suteikia senovinių instrumentų garsams gilesnę prasmę. Tačiau kultūrinių gelmių neieškantys klausytojai gali jų nežinoti ir klausytis kanklėmis ir birbyne atliekamos muzikos kaip šiuolaikinio reiškinio.
Garso magija stipriausiai juntama trijų skirtingų aukščių birbynėms ir lumzdeliui parašytame kūrinyje „Gervių šokiai“, kurį atlieka birbynės virtuozas Irmantas Andriūnas. Atlikėjas išgauna gervių girgsėjimą primenančius garsus ir taip pavirsta paukščiu tarsi totemą pamėgdžiojantis senovės medžiotojas. Šis ritualas nėra savitikslis, gamtos garsų pamėgdžiojimas tampa neįprastų ir netikėtų tembrų paieška, kūrybiškumo proveržiu, tradicijos atnaujinimu. Birbynė suskamba taip, kaip dar nėra skambėjusi, kūrinys atveria visai naujas muzikavimo šiuo instrumentu perspektyvas.
Vytauto Germanavičiaus kūriniuose tradicinių instrumentų garsai skamba ne vien virš lietuviškų miškų bei pievų, bet nuvingiuoja ir virš kalnų bei dangoraižių. Kompozitoriui neabejotinai svarbūs vaizdiniams menams būdingi komponavimo principai. Jis keliautojas, stebėtojas, todėl kai kurie jo kūriniai gali būti suvokiami kaip kelionių dienoraščiai ar fotografinėje atmintyje išsaugoti kraštovaizdžiai. Tokių kūrinių pavyzdžiai – šioje kompaktinėje plokštelėje įrašyti „Kalifornijos eskizai“ birbynei solo ir „Skambančios kalnų viršūnės“ dviems birbynėms ir kanklėms. Jiems būdinga linijų, judesių, spalvų ir nuotaikų kaita, lyg pro keliautojo akis lėktų įvairios ritmikos peizažai, o jį patį apimtų skirtingos būsenos.
Kompozitoriui ypač artima Rytų estetika, jo muzika atspindi metų laikų grožį, vos pastebimus gamtos pokyčius ir sielos virpesius. Kanklėms parašytos kompozicijos „Sningant magnolijų žiedais“ įvaizdis – pavasario stebuklas, baltų ir rausvų atspalvių žiedlapių byrėjimas. Atliekant šią kompoziciją, lietuvių kanklės skamba tarsi tradicinis japonų instrumentas koto. Talentingos kanklininkės Aistės Bružaitės skambinimas – taip pat naujų šio instrumento galimybių atvėrimas.
Kūriniams balsui kompozitorius yra rinkęsis japonų trieilius haiku, o šįkart pasirenka fragmentiškus Vyt Bakaičio eilėraščius. Poeto tekstuose žodžių sąsajos nužymėtos punktyrais, jas reikia įminti kaip mįsles. Muzikos garsais bandoma atskleisti žodžių prasmes ir dviprasmybes. Poetės Marie Étienne eilėmis parašytame kūrinyje neriama į jausmų gelmes, stengiamasi išryškinti skausmingų potyrių dramatizmą.
Tradicinių instrumentų skambesį kompaktinėje plokštelėje papildo ne tik švelnus soprano tembras, bet ir akordeono, fortepijono, smuiko tembrai. Vytauto Germanavičiaus kūriniuose tradicinių ir klasikinių instrumentų derinys nėra kontrastiškas, instrumentų tembrai nesimbolizuoja tradicijos ir modernybės ar kitų skirtingų pasaulėjautų susidūrimo. Vieni ir kiti instrumentai subtiliai dera tarpusavyje, netgi susilieja akvarelę primenančiame trio „Krintantys lietaus lašai“ smuikui, fortepijonui ir kontrabosinei birbynei.
Šiame albume kompozitorius siekia išreikšti vidinio gyvenimo pilnatvę, jo muzikoje ramybę netikėtai pakeičia polėkis ir susijaudinimas, o emocinį atsivėrimą – kalbėjimas tik užuominomis.
Austė Nakienė