Ką tik pasirodęs dešimtasis „Lietuvos muzikologijos“ tomas vainikuoja simbolinę sukaktį, kurią žurnalas pasitinka jau įsikūręs prestižinių Lietuvos mokslinių žurnalų sąraše. Be to, leidinys peržengė lokalaus mokslo ribas ir yra atstovaujamas tarptautinėse mokslinių duomenų bazėse (
Humanities International Index;
Humanities International Complete;
British Humanities Index;
MLA International Bibliography;
RILM Abstracts of Music Literature).
Antrąjį šimtą straipsnių pradėjęs skaičiuoti žurnalo archyvas (I–X tomuose paskelbta 120 mokslinių straipsnių) ir rimtos lietuvių tyrinėtojų mokslinės ambicijos įtikino ir patraukė kolegas muzikologus iš Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Anglijos, Slovėnijos, Prancūzijos. Pakviesti bendradarbiauti, „Lietuvos muzikologijai“ jie patikėjo naujausius savo darbus.
Beveik simboliška, kad žurnalo jubiliejaus proga visus dešimt išėjusių tomų pavyko apgaubti tam tikra prasmine arka: pirmąjį tomą atvėrusiam Algirdo Ambrazo opusui „M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ analitinės interpretacijos“ tarsi atliepia specialiai šiam leidiniui parengta Stephano Keymo studija „Peizažų tapyba versus sonatos forma: M. K. Čiurlionio simfoninės poemos Miške ir Jūra“. Tokia slinktis ir bendrų analitinių objektų sąskambis vaizdžiai atspindi tarptautinę visos lietuvių muzikologijos bei kompozitorių kūrybos sklaidos, analizės ir recepcijos kryptį.
X tome savo naujas temas bei jų gvildenimo diskursus pateikia trys jaunosios kartos muzikologės. Indra Karklytė gilinasi į XX a. pirmojoje pusėje susiformavusią estetinę-stilistinę mašinizmo idiomą, arba muzikos kryptį, kuriai būdingi technologijų paskatinti įvaizdžiai. Straipsnyje analizuojama vadinamojo mašinistinio komplekso – muzikos kalbos elementų, būdingų embleminių kompozicijų stilistikai, sistema. Nagrinėdama „nedvylikos sistemų“ sklaidą, XX a. mikrointervalinės ir spektrinės kompozicijos bruožus, Vitalija Mockutė aiškina istorines ir teorines šių procesų prielaidas, įvardija spektralizmo ypatumus. Alto tembro semantikos atodangas (nuo Hectoro Berliozo iki Alfredo Schnittke’s) apžvelgia Zita Abramavičiūtė.
Šis „Lietuvos muzikologijos“ tomas supažindina ir su dviem originaliais kompozitoriais – musique concrète ir elektroakustinės muzikos kūrėju Franēois Bayle’iu (O. Messiaeno, P. Schaefferio ir K. Stockhauseno mokiniu) bei dvasinguoju rusų minimalistu Vladimiru Martynovu. Tyrinėjimų aspektai į šiuos portretus įspaudžia savitų charakteringų bruožų. Gaëlis Tissot savo straipsnyje kalba apie elektroakustinius Franēois Bayle’io ciklus, garso ir spalvos santykius jo kūriniuose. Margarita Katunyan straipsnyje „Vladimiro Martynovo „Naktis Galicijoje“: naujosios kultūrinės paradigmos link“ byloja apie Martynovo deklaruojamą „kompozitoriaus laikų pabaigą“. Šis fenomenas siejamas su naujojo sinkretizmo, susidedančio iš ritų, žaidimų, ritualų ar net instaliacijų, gimimu ir tradicinio kūrinio baigties idėja.
Danutės Kalavinskaitės straipsnyje „Musica sacra šiuolaikinių tyrinėjimų kontekste“ išsamiai nagrinėjama, kaip keitėsi musica sacra („šventosios muzikos“) samprata muzikos kūrybos raidai koreliuojant su visuomenės tikėjimo ir religinės raiškos kaita. Keldama moksliškai pagrįstą klausimą, ar apskritai įmanoma moderni, daugumai suprantama ir priimtina muzikos kalba, skirta Dievui garbinti, autorė svarsto šiuolaikinei Katalikų Bažnyčiai deramos muzikos kūrybos perspektyvą. Ši tema siejasi su 1894–1949 m. gyvavusios lietuviškos vargonų mokyklos sampratos ieškojimais ir raida. Straipsnio autorė Eglė Šeduikytė-Korienė siekia apibūdinti lietuviškos vargonų mokyklos ištakas, meninį pobūdį, struktūrą, apibrėžti disciplinų lauką, vargonavimo formas, be to, įvertinti kūrybinį vargonininkų palikimą bei vargondirbystės tradicijas.
Etnomuzikologinę „kertę“ šįkart formuoja trys straipsniai. Lietuvoje dar neatsakyta į klausimą, koks ritminis modelis atskleistų ryškiausius lietuviškos ritmikos požymius. Ewa Dahlig-Turek, taikydama kompiuterinės analizės metodus, atskleidė „lenkiškojo“ ritmo elemento struktūrinę bei morfologinę plėtotę. Laura Lukenskienė analizuoja lietuviškas žvejų dainas. Gvildendama jų žanro specifiškumo ir paplitimo arealo problemas, autorė nurodo būdingiausius melodinius tipus, jų funkcionalumą, ryšius su kitų žanrų poetiniais bei melodiniais tipais. Irena Višnevska, pasitelkusi kompiuterinės akustinės analizės metodą, tyrinėja Lietuvos lenkakalbių-baltarusakalbių ir baltų–slavų paribio dainininkų įrašus. Komparatyvistinė analizė padeda atskleisti ir apibūdinti Vilniaus krašto tuteišių vokalinės technikos savitumus.
Recenzijų skiltyje Judita Žukienė ir Gražina Daunoravičienė aptaria dvi 2008 metais išėjusias monografijas – Laimos Kiauleikytės „XVIII a. II pusės–XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose“ ir Danos Palionytės „Julius Gaidelis: namų ilgesio dainius“, apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos įsteigtomis muzikologijos premijomis. Žurnalo priedas informuoja ir apie lituanistikos studijoms svarbią Vytauto Strolios muzikinę kolekciją, iš JAV atgabentą į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Naujasis archyvas yra didelė paskata būsimiems Lietuvos muzikologų darbams.
„Lietuvos muzikologijos“ inf.
