„Žmogus, kuris linksmina Kauną“ – taip laikraštis „Diena“ apibūdino Danielių Dolskį (1891-1931). Šio talentingo artisto įvaizdis asocijuojasi su visu Lietuvos tarpukario laikotarpiu. Iki mūsų dienų kyla klausimas, kaip Vilniuje gimęs žydas, vėliau Kaune praleidęs vos dvejus metus, iš pradžių net nemokėjęs lietuviškai, galėjo tapti lietuviškosios estrados pradininku? Legendinis artistas scenoje debiutavo su įžymiuoju Aleksandru Vertinskiu, buvo Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtinis. Po bolševikinio perversmo apsigyvenęs Rygoje, koncertavo su „tango karaliaus“ Oskaro Stroko orkestru. Į Lietuvą dainininkas atvažiavo apie 1929 m. Iš Peterburgo ir Berlyno į laikinąją sostinę Dolskis atnešė elegantiško ir išsilavinusio artisto įvaizdžio pavyzdį. Dainavo „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranų programose, netrukus labai išpopuliarėjo. Savo repertuarui rinkosi tuo metu pasaulyje madingus kūrinius ir stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poetui Ričardui Mironui padedant, rašė jiems tekstus, puikiai perpratęs naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas, suteikė populiariems šlageriams lietuvišką turinį, savo eilėmis išaukštino lietuvaitės grožį. Artistas nepasižymėjo ypatingu balsu, tačiau jo dikcija buvo nepriekaištinga. Dolskio dainavimas kartais pereidavo į išraiškingą deklamaciją – jis buvo kompiliacijos meistras. Publiką traukė jo pasakojimo būdas, mimika, veido deformacija, išmonės. Paliko 16 Berlyno „Homocord“ ir Londono „Columbia“ studijose įdainuotų plokštelių, kurios populiarios iki mūsų dienų.
Rūta Skudienė
