Žibuoklė Martinaitytė į lietuvių muziką atėjo kartu su Ramintos Šerkšnytės, Dianos Čemerytės, Vytauto V. Jurgučio, Ramūno Motiekaičio karta. Ir kartu, ir atskirai. Iš aktyvių, dinamiškų savo bendraamžių ji išsyk išsiskyrė, gal net atsiribojo vienišės, kosmopolitės kauke, po kuria galėjai justi aukštą vidinę įtampą, jau vėliau, 2001 metais išsprogusia tarytum viešas prisipažinimas skausminga, spengiančia ir šėliojančia kompozicija "Attention! High Tension!" (Atsargiai! Aukšta įtampa!, 2001) tūbai ir fortepijonui. Ta įtampa tapo jos asmenybės ir kūrybos varomoji jėga. Ir tūba, kurią kaip ir tromboną bei fagotą kompozitorė ištraukusi iš tolimiausių simfoninio orkestro eilių priverčia tapti vieninteliu, nepakeičiamu individu, virtuozišku solistu, nebodama tradiciškai nepaslankiais laikomų instrumentų specifikos.
|
nuotrauka: Dmitrij Matvejev |
Nuo vaikystės kompozitorė įsivaizdavo, kad muzika egzistuoja pati savaime, atsiranda iš niekur arba nežinia iš kur, bet tas „iš kur“ niekaip nesusijęs su žmogaus veikla. Gal dėl to patyrė šoką, pirmą kartą apsilankiusi šiuolaikinės muzikos koncerte ir suvokusi, kad muziką kuria žmonės. 13-kos ji pirmąsyk spontaniškai užrašė mintyse atsiradusią muziką, tą būseną prisimindama kaip stebuklą, realybės užribį, į kurį norėjosi pasprukti vėl ir vėl. Šiai kūrybos erdvei priklausė ir sapuose skambėjusi muzika, kurią kompozitorė vis nesėkmingai mėgino „pagauti“, tikėdama, kad galbūt šią
idée fixe pavyks įgyvendinti po 10, 20 ar 40 metų.... Žibuoklė Martinaitytė įsitikinusi, kad muzika turi ypatingų galių. „Kiekvienu kūriniu noriu užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį. Kūrinys - tarsi būsena, kuri keičia, transformuoja ir patį autorių, ir klausytojus", - sako menininkė.
Martinaitytės estetikai svetima kūrybos kaip žaidimo samprata. Nors iš pirmo žvilgsnio jos kūriniai gali pasirodyti spalvingi ir efektingi, tačiau jie kupini egzistencinio patoso. Jos akustiniai ir elektroakustiniai kūriniai neakina technologijomis, jie kviečia į kelionę būties takais, kartais skaidriais ir viltingais, kartais truputį ironiškais, kartais ekstremaliais, slystelint pačiais emocijų ašmenimis. Tarytum iliuzionistė kompozitorė sukuria tarpinę erdvę, kurioje veikia tik jos vienos tevaldomas high tension. Tuomet tampi autorės įkaitu, kartais jėga priverstu suktis toje tarpinėje erdvėje tarp realybės ir transcendentinės būties. Viena iš jos žymesnių kompozicijų taip ir vadinasi „Between“ („Tarp“), sukurta 2000 m. Nouvel Ensemble Moderne de Montreal užsakymu. Maksimalus instrumentų techninių galimybių, intensyvus kraštutinių registrų išnaudojimas, tai meditaciška, tai ekspresyvi perkusija kuria netikėtą akustinį efektą ir rituališkumo pojūtį. Šios savybės būdingos daugeliui kompozitorės opusų.
Martinaitytė yra tikra varinių pučiamųjų meistrė. Jos partitūrose šiems instrumentams iškeliamos beveik neįmanomos užduotys, kurios dėka jos mėgstamų atlikėjų, tokių kaip tūbininkas Sergijus Kirsenka ar fagotininkas Šarūnas Kačionas, tampa ne tik įmanomos, bet ir užburia teatrališku koncertiškumu, žėrinčiu virtuoziškumu. Ir visgi, užuot pasimėgavęs ekspresyvia motorika, pašėlusiais ritmais, žaižaruojančiais pasažais, pajunti autorės skirtą įtampos ištvermės bemaž budistinį išbandymą tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Martinaitytė dalijasi savo emociniais išgyvenimais tarytum provokuodama klausantįjį - išlaikys jis ar ne jos high tension!
Pastarieji metai Žibuoklės gyvenime stulbinamai produktyvūs. Prieš metus netekusi tėčio (ypatingo jos kūrybos adoratoriaus) kompozitorė stačia galva pasinėrė į kūrybą, tarytum tiesdama tiltus tarp šiapus ir Anapus, tarp realybės ir iliuzijos. 2006-ųjų balandį festivalyje Jauna muzika jos elektroakustinę kompoziciją "Laikos ir erdvės iliuzijos" griežė britų Smith Quartet. Rugsėjį Toronte, Kanados CBC radijo Gleno Gouldo studijoje nuskambėjo jos "Completely Embraced by the Beauty of Emptiness" (Visiškai apglėbtas tuštumos grožio), kurį užsakė ir atliko ansamblis Ergo. Šįkart Martinaitytės egzistencinė retorika įgavo ypač subtilų, švelniai lyrinį atspalvį, kurį nusako vienos iš kompozicijos dalių pavadinimas "Unending Variations of Longing" (Begalinės ilgesio variacijos), ir susitaikymo nuskaidrėjimą (finalinė "Letting Go" dalis).
Spalį Vilniuje akordeonininkas Raimondas Sviackevičius ir Lietuvos kamerinis orkestras (dir. Robertas Šervenikas), pateikė naują kompozitorės opusą "Proveržis". Akordeoną ji pavertė dar vienu high tension reiškėju šalia tūbos, trombono ir fagoto. Toks akordeono kaip avangardinio instrumento įteisinimas lėmė, kad belgų dirigentas Danielis Gazonas kompozitorei užsakė kūrinį... 6 akordeonams (!) ir ansambliui. 2007-ųjų kovą Monse ir Briuselyje (Belgija) naująją kompoziciją "Perpetual Pulsing Transience" (Amžinai pulsuojantis laikinumas) atliko Monso karališkosios konservatorijos studentų orkestras. „Būna momentų, kai itin aštriai pajuntame laikinumą ir stebime, kaip jis veikia mus prieš mūsų pačių norą... kai jis nuolat pulsuoja ritmų įvairove ir niekad nesibaigia... pasijaučiame jo užvaldyti, o kartais net paralyžuoti. Šis kūrinys mane įtraukė lyg kūrybinė kova prieš būsenas ir reakcijas, sukeltas nelauktų įvykių, į kuriuos pasijutau įkliuvusi kaip į voratinklį “, – sakė autorė.
Martinaitytė rašo savo emocijų ir patirčių dienoraštį garsais. Įsiklausykite: jūsų laukia geliančio skausmo, nerimastingos įtampos ir, pagaliau, ramios išminties kupinos išpažintys. Gal neatsargu taip atsiverti? Bet argi įmanoma išdaužti atvirą langą?
© Jūratė Katinaitė
Lietuvos muzikos link Nr. 14
