ŠIMTAS VYTAUTO BACEVIČIAUS METŲ
(1905.09.09 - 1970.01.15)
Vytauto Bacevičiaus 100-metis - unikali proga įvertinti kompozitoriaus kūrybinį palikimą bei jį aktualizuoti. Pastangos integruoti Vytauto Bacevičiaus (kaip ir kitų dėl sovietinės okupacijos emigravusių prieškario kompozitorių) kūrybą į mūsų muzikos terpę, koncertinį gyvenimą, nebuvo vaisingos. Trumpalaikis ir galbūt pernelyg intensyvus susidomėjimas Bacevičiaus muzika pirmaisiais laisvės metais netrukus pastebimai atslūgo, jo muzikos atlikimai taip ir liko fragmentiški, o kūrybos komentarai - lokalūs ir vienpusiški.
2005-ieji bus skiriami Vytauto Bacevičiaus "sugrįžimui": netrukus bus išleistas
dvitomis, skirtas kūrėjo gyvenimui, darbams bei unikaliam epistoliniam palikimui (sudarytojai Ona Narbutienė ir Edmundas Gedgaudas), pasirodys keli Bacevičiaus fortepijoninės muzikos
leidiniai, bus išleistos simfoninės bei fortepijoninės muzikos
kompaktinės plokštelės.
Tarptautiniam Vytauto Bacevičiaus kūrybos aktualizavimui, kompozitoriaus dalyvavimui Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) veikloje, Bacevičiaus ryšiams su Lenkijos muzikine kultūra bei Vidurio Europos muzikus jungusia Paryžiaus mokykla, Vidurio Europos muzikų adaptacijai emigracijoje (daugiausia JAV) bus skiriama
tarptautinė muzikologų konferencija "In and Beyond the Mainstream: Vytautas Bacevičius and His Contemporaries", organizuojama 2005 metų rugsėjo 16-17 dienomis.
Rugsėjį
koncertinis gyvenimas bus pažymėtas Bacevičiaus ženklu: Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro programoje pirmą kartą skambės pirmasis 21-erių metų kompozitoriaus simfoninis opusas - Pirmoji simfonija (1926) bei du vėlyviausi užbaigti kompozitoriaus simfoniniai kūriniai - Koncertas fortepijonui Nr. 4 (1962) ir "Grafika" (1964). Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ketina imtis dar ambicingesnio projekto - rekonstruoti Vytauto Bacevičiaus kūrybinį kontekstą jo studijų Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje bei Paryžiaus Rusų konservatorijoje metais (1927-1930) ir šalia Bacevičiaus pristatyti vadinamosios Paryžiaus mokyklos (École de Paris) kompozitorius - Aleksandrą Tansmaną, Bohuslavą Martinů bei Aleksandrą Čerepniną. Su Paryžiaus mokyklos atstovais bei kitais Baltijos kraštų kompozitoriais, studijavusiais anuometiniame Paryžiuje, Vytautą Bacevičių siejo labai panašūs estetiniai ir muzikiniai idealai.
Vytauto Bacevičiaus
fortepijoninės muzikos rečitaliai skambės rugsėjį ir spalį (šiuolaikinės muzikos festivalyje "Gaida"). Visi Bacevičiaus
kūriniai vargonams bus atlikti Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje - tai bus antrasis toks koncertas, skirtas visai kompozitoriaus vargoninei kūrybai, po šių kūrinių premjeros 1934 metais Kaune.
Vytauto Bacevičiaus idėjos ir muzika į lietuvišką terpę atnešė naujų vėjų, netikėtai kūrybiniai įvykiai Lietuvoje ir kituose Europos kraštuose sinchronizavosi - tiesa, trumpam, naujos idėjos taip ir neprigijo. Gal prabėgus šimtmečiui pavyks grąžinti skolą Vytautui Bacevičiui?
© Daiva Parulskienė
Lietuvos muzikos link Nr. 10
VIENIŠAS IR AMBICINGAS VIZIONIERIUS
Vytautas Bacevičius - kompozitorius, pianistas, pedagogas - viena keisčiausių figūrų Lietuvos muzikos panoramoje. Jo tėvas Vincas Bacevičius buvo lietuvis smuikininkas, vedęs lenkę Lodzėje. Tėvai keturių savo atžalų nacionalines tapatybes perskėlė per pusę - du vaikai turėjo tapti lietuviais, du lenkais. Tačiau iš jų tik Vytautas sutapatino save su Lietuva. Brolis Kęstutis (Kiejstut), ilgametis Lodzės konservatorijos rektorius, sesuo poetė Wanda ir garsi kompozitorė Grażyna Bacewicz susiejo save su Lenkija ir lenkų kultūra.
Gyvenimas
Vytautas Bacevičius po studijų Paryžiuje 1930-ųjų pradžioje persikėlė į Kauną ir tapo aktyviu lietuvių muzikos veikėju. Jo likime susipynė ir viena kitą persmelkė dvi profesijos - pianisto ir kompozitoriaus. Pianisto Bacevičiaus technika ir skoniai susiformavo Lodzės konservatorijoje, juos veikė studijų Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje, Rusų konservatorijoje ir Sorbonoje idėjos. Kompozitorių Bacevičių brandino ne vien studijos pas Nikolajų Čerepniną, bet ir intensyvus europietiško meno centro muzikinis gyvenimas, ryšiai su įvairiais to meto muzikais.
Grįžęs į Lietuvą kompozitorius tapo negausaus lietuviško muzikinio avangardo dalimi, entuziastingai gynė modernios Lietuvos idėją. Savo kūryba, pianistine bei publicistine veikla Vytautas Bacevičius tapo vienu svarbiausių šiuolaikinės muzikos propaguotojų, buvo vienas iniciatorių Lietuvai, vienintelei iš Baltijos valstybių, 1936 metais stojant į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją (ISCM). 1939 metų vasarą išvyko koncertuoti į Argentiną. Prasidėjus karui į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą nebesugrįžo ir tapo emigrantu, o 1940-aisiais persikėlė į JAV.
Bacevičius nepadarė didelės pianistinės karjeros Jungtinėse Valstijose, nors koncertavo visoje Amerikoje, surengė aštuonis rečitalius Carnegie Hall, apie jį rašė didieji JAV dienraščiai. Versdamasis tik iš fortepijono dėstymo, jis gyveno vos sudurdamas galą su galu ir visą laisvalaikį skyrė kūrybai. Deja, jis buvo kone vienintelis savo fortepijoninės kūrybos atlikėjas, o didžioji dalis jo simfoninių kūrinių apskritai nebuvo atlikta jam gyvam esant. Daugelis jų pirmą kartą suskambėjo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po jo mirties, Lietuvoje.
Kelis Bacevičiaus fortepijoninius kūrinius prieš karą išleido "Universal Edition" Vienoje, Niujorke jo fortepijoninę muziką leido "Mercury Music Corporation" bei "Paragon Music Publishers". Kompozitorius buvo kviečiamas į WNYC radijo stotį, į programą "Master Hour", ten skambino savo kūrinius, komentavo juos, dėstė savo "kosminės muzikos" idėjas. Tapo ASCAP (American Society of Composers, Authors and Publishers) nariu ir 1969-aisiais gavo jos premiją už kūrybą.
Estetika
Bacevičiaus pianizmas buvo išaugęs iš romantinio programizmo ir interpretacinių idealų pasaulėvaizdžio. Neatsitiktinai jis itin vertino savo Lodzės pažįstamo Artūro Rubinšteino skambinimo manierą, pasižyminčią formos užbaigtumu, logišku frazių dėstymu iki pat baigiamosios kulminacijos, ir kartu išlaikiusią geriausius romantinio stiliaus elementus be polinkio juos hipertrofuoti. Ryšys su šia tradicija Bacevičiaus pianistinėje karjeroje niekad nenutrūko, juolab kad nuo 1940 metų gyvendamas Niujorke ir verždamasis į didžiąją Amerikos sceną, jis turėjo taikytis prie to meto romantizuoto publikos skonio. Ryšys su romantine muzikos tradicija, kurioje svarbiausia buvo išankstinės kūrybinės idėjos, programa, bet ne autonominių struktūrų galimybių ieškojimas, inspiravo ir pirmąsias jo kompozicijas.
Antra vertus, Bacevičius buvo guvaus, smalsaus proto, modernus žmogus. Kompozitorius tvirtai tikėjo muzikos atsinaujinimu ir būtinybe kurti modernią muziką, kuri jam visų pirma siejosi su atonalia raiška. Daug dalykų, kuriuos jis pradėjo propaguoti, sutapo su bendrosiomis muzikos modernėjimo tendencijomis. Kompozitorius labai greitai apsiskelbė absoliutinės muzikos kūrėju, kalbėjo ir rašė apie absoliutų virtuoziškumą, absoliutų muzikalumą. Iš šios nuostatos natūraliai išaugo ir kitas jo iššūkis - muzikos formos atnaujinimas, noras, kad kiekvienas kūrinys turėtų savitą, tik jam būdingą tobulą formą. Šie siekiai vedė prie muzikos abstrahavimo, kai Bacevičius ėmė kalbėti apie kosminę muziką ir patį abstrakčiausią - grafinį muzikinių minčių fiksavimą.
Kūryba
Bacevičius buvo produktyvus kompozitorius. Jis parašė operą, baletą, šešias simfonijas, keturis koncertus fortepijonui, vieną smuikui, kūrinių simfoniniam orkestrui, keturis styginių kvartetus, pluoštą muzikos fortepijonui, taip pat vargonams.
Bacevičiaus kūryba ir šiandien kelia kontroversiškus klausimus. Daugelis komentatorių dažniausiai remiasi paties Bacevičiaus pateikta savo stilistinės raidos periodizacija, kur jis kalba apie Skriabino muzikos įtakas ankstyvuoju studijų laikotarpiu, vėlesnį posūkį į atonalumą gyvenant Lietuvoje, kompromisinės muzikos periodą Amerikoje ir galiausiai vėlyvąją abstrakčią kosminę muziką. Tačiau klausantis ir atliekant Bacevičiaus muziką apima dvejonė: ar šios kūrybos periodizacijos, subjektyvių savos muzikos charakteristikų, idealų ir siekių deklaracijų pakanka apibrėžti Bacevičiaus muzikos stilių ir jo raidą? Ar iš tiesų jos dera prie parašytos ir skambančios muzikos realybės?
Žiūrint iš šalies, Bacevičiaus muzika skyla žanriniu aspektu: fortepijoninė kūryba atrodo priklausanti visai kitam pasauliui nei simfoninė. Stilistiniu požiūriu palyginę jo ankstyvąją "Astralinę poemą" fortepijonui, parašytą 1927 metais Kaune, ir "Šeštąjį žodį", 1963 metais sukurtą Niujorke, įsitikinsime, kad šių kūrinių muzikinė kalba ne itin skiriasi. Visa jo muzika fortepijonui, fiksuojanti individualią Bacevičiaus skambinimo techniką ir stilių, atrodo vientisa, homogeniška. Šalia tradicinių sonatų, etiudų, preliudų, svarbus poemos žanras ("Astralinė poema", "Kontempliacinė poema", "Mistinė poema" ir kt.) - tiesioginis ryšys su Skriabinu. Labiausiai neįprasti - jo septyni "Žodžiai", rodantys naujų formų paieškas.
Tuo tarpu simfoninėje muzikoje atsekamos kiek kitokios inspiracijos. Jo garsiausias simfoninis kūrinys - "Elektrinė poema", 1934 metais Kaune nuskambėjusi kaip įžūlus iššūkis, dėl kompozitoriaus pateiktos programos ("pagrindinis šio kūrinio bruožas [...] - gyvenimo impulsas ir mašinizmas, kuris charakterizuoja mūsų elektros amžių") buvo gretinamas su kitais "mašinistiniais" to meto opusais (Honeggerio, Martinů, Čerepnino) ir net futurizmu. Jo kosminės muzikos idėjose ir jų realizavime vėlyvuosiuose opusuose - Simfonijoje Nr. 6 ir "Grafikoje" - buvo bandoma įžvelgti Bartóko, Jolivet ar Varèse'o įtaką.
Tačiau Bacevičiaus "Elektrinės poemos" modernumas labiau susijęs su programos įgyvendinimo būtinybe, bet mažiau - su kūrinio medžiagos "elektriškumu". Jo kosminės muzikos idėjos taip pat gimė ne Niujorke ir ne Varèse'o įtakoje. Jų šaltinis visai kitoks - Skriabinas ir jo ekstatinė muzika. Vidinio žmogaus dvasinio universumo ir išorinio kosmoso ryšio idėjos mene buvo susijusios su XX amžiaus pradžios Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos simbolizmu, su ezoterikos mada, su Jelenos Blavatskajos teosofija (apie tai rašė ir Bacevičiaus tyrinėtoja Małgorzata Janicka-Słysz knygoje "Vytautas Bacevičius ir jo kosminės muzikos idėjos"). Visai netoli Bacevičiaus yra ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simbolistinė dailė. Ką mes sakytume apie šią muziką, jeigu nebūtų jos programinių pavadinimų? Absoliutinė muzika, kosmosas? Ar skriabiniškas ekstazės motyvas kaip teosofinė idėja?
Savo muzikoje Bacevičius tęsia naratyvaus romantinio programizmo tradicijas. Sunku būtų jį pavadinti atonalistu tikrąja, istorine šio žodžio prasme. Visos jo muzikos struktūros vienokiu ar kitokiu pavidalu tėra vaizdinės idėjos, programos realizacijos. Jo kūrinių forma, variaciškumas, nuolatinė tempų ir metrų kaita išplaukia ne iš muzikinės medžiagos, bet iš vidinio programinio nusiteikimo, muzikalumo, išraiškos. Būtent šiame kontekste galima vertinti Vytauto Bacevičiaus orkestrinius kūrinius - simfonijas, koncertus - kuriuose matyti gerokai didesni stilistiniai kompozitoriaus šuoliai nei kūriniuose fortepijonui. Jie ryškiau paliudija ir tradicinio mąstymo egzistavimą jo kūryboje. Tai akivaizdu lietuviškojo periodo kūryboje bei karo meto simfonijose, kurios yra tikra autoriaus pateikiamų programų iliustracija. Įdomu, kad paskutiniai simfoniniai kūriniai - minėtoji Simfonija Nr. 6 bei "Grafika", neretai apibūdinami kaip abstrakčios kompozicijos, - taip pat išlaiko tą iliustracinę nuostatą, tik pagrindinėmis temomis čia tampa abstraktumas, grafika, kosmosas.
Tad ar buvo šios didžios idėjos - Universumas, Absoliutas, Kosmosas - realizuotos Bacevičiaus kūryboje? Sunku pasakyti. Kokiomis briaunomis Bacevičius įsirėžia į lietuviškojo modernizmo panoramą? Pirmiausia muzikinės kalbos originalumu ir programiniais įvaizdžiais, plėtojančiais, modernizuojančiais Skriabino idėjas. Bacevičiaus pasaulis, persmelktas ekspresionistinės pasaulėjautos, kartu įsiterpia ir į konstrukcinių muzikos galimybių ieškotojų gretas. Jo harmoninė kalba labai išraiškinga, muzikinės formos gerai apgalvotos, preciziškos. Ši muzika kvėpuoja savo šaknimis, stebina vaizduote ir nepaprastu muzikalumu, raiškiu psichologizmu. Bacevičius - vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, nurodžiusių moderniosios, ieškančiosios muzikos kryptį. Jo maksimalistinis profesionalumo siekis to meto muzikoje paliko ypatingą, su niekuo nesupainiojamą pėdsaką.
© Donatas Katkus
Lietuvos muzikos link Nr. 10
LEIDINIAI VYTAUTO BACEVIČIAUS 100-MEČIUI
Vytautas Bacevičius. Kūriniai vargonams. Pirmasis pilnas leidimas. Lietuvių klasikos serija. - Muzikos informacijos ir leidybos centras, Vilnius, 2004, 122 p. (leidinį parengė Jūratė Landsbergytė)
Turinys: Antras žodis, op.21; Lietuviškos dainos Nr.1 ir Nr.2, op.22; Legierezza, op.23; Gedulingas maršas, op.24; Miniatiūra, op.25; Jūros poema, op.26; Kosmoso spinduliai, op.71
Smalsus ir imlus pasaulio žmogus, veržlus novatorius, nebijantis eksperimentuoti kompozitorius, Vytautas Bacevičius savo kūryboje atsivėrė ir kaip savitas vargonų muzikos autorius. 1934 metų rugpjūtį jis vieną po kito sukūrė septynis kūrinius vargonams (op.21-26), kuriuos tų pačių metų gruodį atliko autoriniame koncerte Kauno konservatorijoje. Ši kūryba tarsi išreiškia stipriausias jo dvasios bangas ir idėjas - meilę lietuviškoms tradicijoms ("Lietuviškos dainos" Nr.1 ir Nr.2), drąsias skriabiniškų formų ir išraiškos galimybių paieškas ("Antras žodis") ir beribės gamtos stichijas ("Jūros poema") - vėlesnėje kūryboje virtusias "kosmine muzika" ("Kosmoso spinduliai"). Visi šie kūriniai, kurie anuomet Lietuvoje pirmąkart leido pajusti modernizmo dvasią vargonų muzikoje, yra išleisti pirmą kartą.
Visi kūriniai, išskyrus Niujorko "Mercury Music Corporation" leidykloje 1967 metais išleistus "Kosmoso spindulius", buvo iššifruoti ir atkurti iš rankraščių specialiai šiam leidimui. Leidinyje spausdinamuose kūriniuose siekiama kuo tiksliau perteikti autorinio 1934 metų gruodžio 2 dienos koncerto dvasią Kauno konservatorijos salėje, kur stovėjo Max Goebel Söhne dviejų manualų vargonai. Todėl natose palikti visi Vytauto Bacevičiaus daryti įrašai (registruotės, tempai, dinamika), suteikiantys ano laikmečio ir vietos inspiracijų.
Vytautas Bacevičius. Septintas žodis (Septième mot), op.73. Lietuvių klasikos serija. - Muzikos informacijos ir leidybos centras, Vilnius, 2004, 40 p. (leidinį parengė Rūta and Zbignevas Ibelhauptai)
"Septintas žodis" (Septième mot), op.73 (1966) dviem fortepijonams Bacevičiaus fortepijoninėje kūryboje išsiskiria ypatinga išraiškos priemonių vienove ir minties koncentracija. Muzika kupina filosofinės rimties, tačiau muzikinė kalba moderni, kai kur primenanti Aleksandro Skriabino vėlyvąjį fortepijoninį stilių ar Arnoldo Schönbergo atonalųjį laikotarpį. Plati psichologinių būsenų skalė - nuo paslaptingų, mistinių, meditacinių epizodų iki dramatiškų kulminacijų.
