2004 metų pabaigoje didžiausia pasaulio klasikinės ir šiuolaikinės muzikos įrašų kompanija Naxos išleido Osvaldo Balakausko Requiem, sukomponuotą 1995 metais Stasio Lozoraičio atminimui. Tai pirmasis diskas visoje lietuvių muzikos serijoje, kurią ateityje žada leisti "Naxos", bendradarbiaudama su Muzikos informacijos ir leidybos centru. Kūrinį 2003 metais įrašė pirmieji jo atlikėjai - mecosopranas Judita Leitaitė ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (dirigentas Donatas Katkus) - ir specialiai įrašui pakviestas Vilniaus savivaldybės choras "Jauna muzika" (vadovas Vaclovas Augustinas). Kūrinį įrašė Lietuvos radijas (garso režisierius Vilius Kondrotas).
|
nuotrauka: Dmitrij Matvejev
|
Lietuvių pokarinio modernizmo kontekste Osvaldo Balakausko kūryba išsiskyrė ryškiomis kosmopolitinėmis tendencijomis, kiek nukrypusiomis nuo pagrindinio lietuvių nacionalinės mokyklos kurso - liaudies muzikos elementų ir modernių išraiškos priemonių jungties. Osvaldo Balakausko muzika pirmiausia sietina su stiliaus ir formos precizika. Apie tai byloja kone visi nuo 1964 m. iki šių dienų sukurti Balakausko opusai, lygiai kaip ir kompozitoriaus sukurta bei teoriškai pagrįsta kompozicinė sistema - dodekatonika, suteikianti muzikai nepakartojamą harmoninį atspalvį, dažnai apibūdinamą kaip "Balakausko tonalumas". Rafinuoti ritminiai žaidimai (metroritminės progresijos, adityvinis tęsiamų trukmių auginimas) kelia asociacijų su Olivier Messiaeno neapgręžiamaisiais ritmais, kaip ir dėmesys skambesio spalvai - Balakauskas laikomas vienu iš jautriausių orkestruotės meistrų lietuvių muzikoje.
Keturis dešimtmečius aprėpiančios Balakausko kūrybos stilius keitėsi, tačiau kompozitoriaus braižas liko atpažįstamas nuo pat pirmųjų iki naujausių opusų. Šiuo metu kompozitorius teigia siekiąs muzikos paprastumo (t.y. visų parametrų pavaldumo vienam principui, o ne muzikos supaprastinimo), tvirtina grįžęs prie jaunystėje mėgto džiazo ir kvaziimprovizacinės melodikos. Posūkį paprastumo link žymi jo 1995 metais sukurtas Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis mecosopranui, chorui ir kameriniam orkestrui, išreiškiantis gilią pagarbą diplomatui Stasiui Lozoraičiui, pasak kompozitoriaus, "kovotojui už laisvę, garbės bei kilnumo pavyzdžiui".
Balakausko kūrybos kontekste Requiem yra reikšminga išimtis. Pirmiausia dėl to, kad šalia dominuojančios stambių ir kamerinių instrumentinių kūrinių daugumos, jis priklauso stambių kompozicijų balsams ir instrumentams mažumai (kartu su tokiais etapiniais kūriniais kaip "Tyla. Le silence" (1986) keturiems balsams ir orkestrui ir kamerinė opera "La lointaine" (2002) trims balsams ir kameriniam ansambliui). Antra, tai vienintelis kompozitoriaus religinio žanro opusas, kurį išskiria ir tai, jog čia Balakauskas atvirai deklaruoja tiek savo dvasines, tiek pilietines nuostatas.
Tai nėra monumentalus veikalas - veikiau kameriškas ir intymus, dvelkiantis Dievop nukreiptu viduramžių dvasingumu bei ramia mirties ir gedulo kontempliacija, kupinas konsonansiškos giedros. "Aš nemanau, kad mirtis yra problema - mes jos neišsprendžiame, ji nenumaldoma ir visada išsprendžiama už mus. (...) Ji yra gyvenimo sąlyga", - viename interviu yra sakęs kompozitorius. Šiame kūrinyje kompozitorius kreipiasi į viduramžių liturginės muzikos tradiciją - grigališkąjį choralą, organumą,
Ars nova motetus, nors ir nesilaiko kanoninės gedulingųjų mišių struktūros. "Jis senamadiškesnis net už Palestriną", - taip kartą apibūdino savo Requiem kompozitorius. Requiem muzikos "paprastumas" iš tiesų labai paveikus ir gilus. Galbūt tai lėmė, jog šiuo kūriniu "Naxos" nusprendė pradėti kompozitoriaus autorinių albumų seriją. Kitą numatomą diską sudarys Balakausko Simfonijos Nr. 4 ir Nr. 5, kurias įrašė Prof. Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
© Beata Baublinskienė
Lietuvos muzikos link Nr. 10
Osvaldas Balakauskas. Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis
Judita Leitaitė/mecosopranas, Vilniaus savivaldybės choras "Jauna muzika", Šv. Kristoforo kamerinis orchestras, Donatas Katkus/dirigentas
Naxos 8.557604, 2004
Tai nėra "superdidelis" ir religingumu šarvuotas Requiem. Jo idėjinis turinys suformuojamas ir poveikis pasiekiamas veikiau asketiškumu nei prašmatnumu. (...) Jei jūs nemėgstate perdėtos šio žanro kūrinių patetikos, šis Requiem gali būti skirtas kaip tik jums. (...) Tai paprasta ir vientisa muzika. Neminimalistinė - taigi nesibroliaujanti su Reichu, Nymanu ir Glassu. Nemistiška - taigi neturinti jokių paralelių su Taveneru ar Messiaenu.
Rob Barnett, musicweb-international.com
Balakausko kompozicija, nepaisant emocinio santūrumo, pasižymi didele išraiškos jėga. Kartais ji tiesiog griebia už širdies. Tik pasiklausykite nuostabių "Hostias" [8 takelis] ir "Lacrymosa" [11 takelis], šiek tiek primenančių Góreckį, kad pajustumėte šį balakauskišką lyrizmą.
Hubert Culot, Classical Music Web
Pasitelkiant plačią garsų ir instrumentų paletę, sukuriama emocinė kūrinio amplitudė ir dvasinė gelmė, persmelkianti visus dvylika kūrinio segmentų. Įdomu tai, kad bendra kūrinio nuotaika kupina giedros ir optimizmo, o tai ne itin būdinga gedulingoms mišioms.
Duane Harper Grant, Sequenza 21
