"Esu kompozitorius visaėdis ir darau muziką, kuri minta esančia muzika, parazituoja jos sąskaita, kol galų gale visai ją sunaikina, kaip koks auglys", - šis gerokai provokatyvus kompozitoriaus Antano Kučinsko pasisakymas ne tik nurodo vieną iš pagrindinių jo pastarojo laikotarpio komponavimo principų, bet ir apskritai atskleidžia šio kūrėjo laikyseną, ypač kalbant apie savo kūrybinės virtuvės paslaptis - jis iškart atverčia visas savo kortas. Ir savo kūriniuose Kučinskas yra tiesus ir atviras - jų klausantis dažnai galima iš karto suprasti, kaip ta muzika padaryta. Užuot slėpęsis už komplikuotų struktūrų ar mokslingų komentarų, kompozitorius tiesiog eksponuoja vieną ar kitą paprastą idėją - tačiau daro tai išradingai ir elegantiškai.
|
nuotrauka: Gintaras Mačiulis
|
Dalykai yra tokie, kokie yra. Jeigu yra kvintų ratas - ką su juo daryti? Judėti ratu, pagal ar prieš laikrodžio rodyklę. Taip ir daro atlikėjai, grodami Kučinsko
Kvintų ratą: trys smuikininkai juda koncentriškais ratais skirtingu greičiu, grodami kvintų rato tonus (irgi skirtingu greičiu), kol šis keistas kanonas sugrįžta į savo pradžią - C toną (be abejo). O ką daryti su fortepijonu? Tai muzikos instrumentas (be abejo), tačiau tai ir prašmatnus baldas, ant kurio galima padėti gėlių, prie kurio galima sėdėti, ir šiaip - puiki interjero puošmena. Tad kompozicijoje
Grand Piano fortepijonui keturioms rankoms Kučinskas dekonstruoja šį instrumentą į baldą, be kita ko, liepdamas atlikėjams, baigus groti, kruopščiai nušluostyti dulkes nuo fortepijono paviršiaus. Arba štai įsivaizduokime orkestro pasirodymą (būtent styginių orkestro) - kas pirmiausia iškyla prieš akis? Turbūt strykų šokis, jų darnūs judesiai aukštyn ir žemyn... Kompozicijoje
Dvylika vienoje linijoje Kučinskas hiperbolizuoja šį momentą išrikiuodamas visus dvylika smuikininkų vienoje linijoje (kaip sako pavadinimas) priešais publiką. Muzikinė medžiaga organizuojama taip, kad išryškintų regimąjį efektą - iš smuikininkų mostų susiklosto banga, keliaujanti (lyg stadione) iš kairės į dešinę ir atgal. Galiausiai garsas visai dingsta - telieka grakštus strykų, griežiančių įsivaizduojamą muziką, bangavimas.
Visa tai galėtų sietis su "naujojo daiktiškumo", konceptualiojo meno ar "Fluxus" idėjomis - tačiau svarbu ir tai, kad Kučinsko kūryboje visuomet buvo juntamas teatrinis pradas. Jau dešimtį metų dirbantis teatro muzikos srityje, penkerius metus einantis Lietuvos nacionalinio dramos teatro muzikinės dalies vadovo pareigas, kompozitorius išskiria operą-dramą
Karalius Ūbas, pastatytą su Jono Vaitkaus studentų kursu, kaip vieną sėkmingiausių savo darbų dramos teatro scenai. Anarchiška Alfredo Jarry, absurdo teatro pradininko, kūryba neblogai atitinka kompozitoriaus kūrybinį mąstymą ir intencijas - jis prisipažįsta negalįs susilaikyti neįliejęs dozės "sveiko absurdiško marazmo" į savo kūrinius: "Man absurdas - viltingas santykis su aplinka, būdas sugriauti iliuziją, kad būtų sukurta nauja iliuzija".
Vis dėlto pastaruoju metu Kučinskui kiek mažiau rūpi teatriniai ir vizualieji muzikos aspektai - dabar kaip pagrindinius savo komponavimo principus jis nurodo "dekonstrukciją-rekonstrukciją" ir "kilpų muziką" (
loop music). "Kilpinės muzikos gausa ir populiarumas ženklina tam tikrą dabarties muzikos situaciją, kai, regis, atėjo laikas "užkilpinti" pačius kilpinius kūrinius..." - svarsto kompozitorius, naująją savo kūrybos kryptį dar apibūdinantis kaip tam tikrą minimalizmo, didžėjavimo ir didžiųjų ("tikrųjų") istorinių tradicijų samplaiką. Pirmasis jo šios srities bandymas buvo didelė elektroninė siuita
Kilpų katalogas - čia jis sukarpo, sumaišo ir užkilpina labai trumpas (dažniausiai sekundės dalies) Roberto Schumanno, Broniaus Kutavičiaus ir kitų autorių (taip pat ir savo paties) muzikos atkarpas. Kaleidoskopas būtų gera analogija tam, kas vyksta šioje muzikoje - daugybė įvairiausių besimainančių krislelių, atspindimų iki begalybės. Kompozitorius prisipažįsta, kad dažnai ir jam pačiam neaišku, kas išeis užkilpinus tą ar kitą muzikinę medžiagą - tai rezultatyvus stilius, galbūt kažkas panašaus į tai, kaip Renesanso muzikoje atsiranda rezultatyvi harmoninė vertikalė. Antra vertus, "dekonstruojant" ir "naujai sukonstruojant" opusus, jam patinka tos naujos, absurdiškai juokingos sutrupėjusios loginės grandinės jungtys. Anksčiau minėtos didžiosios istorinės tradicijos - tai klasikinė, taip pat ir etninė muzika: kompozicija
Lietuvoje dviems armonikoms ir fonogramai yra pagrįsta lietuviška polka, kurios segmentai kilpinami ir klojami vienas ant kito, kol viskas pradeda skambėti kaip Terry Riley'o
In C; užkilpinus kelis Mendelssohno taktus gaunama kažkas panašaus į Michaelą Newmaną (
Loop in D minor fortepijoniniam trio). Galbūt pats keisčiausias tokios rekompozijos pavyzdys - audiovizualinė instaliacija
Miške. Šį kartą jokių karpymų ir kilpų - tik vienas ant kito klojami skirtingų Čiurlionio
Miške atlikimų įrašai. Pasiklydęs tarp daugybės patefonų ir garsiakalbių, liūliuojamas išsisinchronizavusių įrašų ošimo, šios instaliacijos lankytojas gali pasijusti kaip tikrame miške.
Antanui Kučinskui atiteko stambiausias šiemetinio "Gaidos" festivalio užsakymas -
Grimo opera, kurią kompozitorius sukūrė kartu su libretiste, režisiere ir aktore Birute Mar. Pastarasis kūrinys, regis, apibendrina ir sujungia anksčiau minėtas jo kūrybos tendencijas - "objektyvizuotą meną", muzikinį teatrą ir rekompoziciją. Pasitelkdamas minimalistinę atlikėjų sudėtį (tris aktorius ir semplerį), Kučinskas žaidžia su įvairiomis operos kaip idėjos traktuotėmis: à la opera, muilo opera, antiopera ir pan. Dainininkas, Aktorius ir Balerina pasakoja savo gyvenimo istorijų nuotrupas, tarsi dalyvaudami televizijos pokalbių šou. Ekrane išdidinami jų besimainantys, vis kitaip nugrimuoti veidai (kokiais jau buvo ar kada nors bus), vis kiti vaidmenys... Aktorių balsai irgi mainosi kartu su ekrane besikeičiančiais personažais, kurdami savitą žodžių, intonacijų muziką. Paskutinė scena - "grimo nuėmimas": personažai lieka tokie, kokie jie yra. Kuriant libretą pasitelkta daug autentiškų dabarties "žvaigždžių" interviu iš populiarių žurnalų, kurie buvo anonimizuoti ir perkelti į kitą kontekstą, taip pat tekstai iš reklamų ir grimo pamokų. Muzikoje grimo idėja perteikiama skirtingais charakteriniais balsais, "balso kaukėmis" ir transformacijomis. Kompozitoriui grimo sąvoka turi platesnę simbolinę prasmę, ženklina visą teatro vyksmą: "Užsidedu grimą, žengiu į sceną, prasideda spektaklis..."
Grimo opera - sykiu ir scenoje reflektuojamo gyvenimo egzistencinė kelionė grimo nuėmimo link.
© Linas Paulauskis
Lietuvos muzikos link Nr. 9
