Tarp penkių 2004 m. Toru Takemitsu kompozicijos konkurso finalistų - Marius Baranauskas, vienas jauniausių lietuvių kompozitorių, kurio orkestrinį kūrinį "Kalbėjimas" iš 129 konkursui anonimiškai atsiųstų partitūrų atrinko šiemetinio konkurso teisėjas, žymus suomių kompozitorius Magnusas Lindbergas. Jo galutinis sprendimas bus paskelbtas gegužės 30-ąją Tokijo Opera City koncertų salėje, kur visus penkis kūrinius atliks Tokijo filharmonijos orkestras, diriguojamas Norichika Iimori.
|
nuotr.: Michail Raškovskij
|
Pirmąkart klausantis 2002 metais parašyto "Kalbėjimo", sunku net įtarti, kad tai kompozicijos magistro diplominis darbas, o jo autorius - pats tarsi
work-in-progress, savo muzikinę "kalbėseną" dar tik pradedantis formuoti kūrėjas. Išbaigta sferinė kūrinio forma, užgimstanti iš pradinio unisono, išsiskleidžianti į daugiamatę garsų judėjimo erdvę, pulsuojanti, išsiskaidanti, susiliejanti ir išnykstanti išeities taške (mikrolygmenyje ją atkartoja daugybė dinaminių ir struktūrinių "pūslelių"), tikslus muzikinio laiko tėkmės pojūtis, turtinga orkestro koloristika, visa persmelkianti muzikinių procesų tikslingumo nuojauta, subtilios nuorodos į anapus muzikos atsiveriančias transcendentines prasmes - visa tai bylotų apie įgudusio meistro braižą ir ilgametės patirties nugludintą stilių. Tačiau šiuo atveju - tai klaidingas įspūdis. Kartais, matyt, jam sukelti pakanka "švarios" klausos ir sveiko užsispyrimo pradėti komponuoti nuo elementariausios abėcėlės. "Muzika nebuvo pirmoji mano kūrybos sritis, - pasakoja Marius Baranauskas. - Pradėjau nuo įvairiausių kūrybinių bandymų literatūros, fotografijos srityse - vaikystėje ir paauglystėje jų siūlomos raiškos priemonės atrodė prieinamesnės. Tuo tarpu muzika sklandžiai reikšti mintis dar buvo sunkoka. Pomėgį literatūrai ir fotografijai išsaugojau iki šiol, o muzikoje ėmiau ieškoti galimybių praplėsti vaizduotės ribas, versdamas žodžius į muzikinius garsus ir tembrus".
Ne itin lengvai prakalbinamas kompozitorius "Kalbėjime" pirmąkart pritaikė savo sugalvotą komponavimo būdą, kiekvienam kalbos garsui subjektyviai pritaikydamas kokį nors akustinį atitikmenį. Šioje "vertimo" technikoje galima įžvelgti netgi tam tikrų sistemos užuomazgų: balsiai verčiami tęsiamais garsais, priebalsiai - tęsiamais toniniais, netoniniais garsais arba akcentuotais štrichais. Kartu ši sistema nėra stabili ir teikia daug varijavimo galimybių, priklausančių nuo įvairios prigimties kintamų dydžių - tembro, ritmo, aukščio, dinamikos, instrumentuotės, prasminio ryšio su "verčiamu" tekstu, balsu dainuojamo teksto derinimo su "išverstu" ir pan., - leidžiančių tikėtis vis kitokio garsinio rezultato. Pavyzdžiui, "Kalbėjimą" ypatingo emocinio turinio pripildo Rabindranatho Tagorės eilėraštis. Jo tekstas, išrašytas partitūros apačioje tarsi "tylus pasveikinimas Kūrėjui", paraidžiui perkeliamas į savotišką muzikinių gestų kalbą - gestų, persiliejančių vienas į kitą nelyginant raidės žodyje ir išraiškingai brėžiančių prasminį teksto kontūrą.
Pasak kompozitoriaus, pačioje pirmoje šiuo principu sukurtoje kompozicijoje muzikinis raidynas pademonstruotas išsamiausiai - tarsi pirmiausia būtų reikėję išmokti jį nuo "a" iki "z", kad vėliau būtų galima gilintis į atskirų garsų ir jų sąskambių prasmes. Viena iš tokių atskirų garsų studijų buvo realizuota elektroniname kūrinyje "NUNC", kuris 2003 metų lietuvių kompozitorių kūrinių rinkimuose pelnė Geriausio elektroakustinio kūrinio vardą. Tai tembrinių miniatiūrų ciklas, kuriame autorius elektronikos pagalba išradingai simuliuoja nepaprastai ryškias, ilgai besitęsiančias akustines "haliucinacijas", sukeliamas keturių į vieną prasmingą žodį susiliejančių garsų.
Bandymas "išversti" ir "aranžuoti" kur kas didesnį garsų bei vaizdinių konglomeratą nedidelės trukmės kūrinyje buvo realizuotas 2002 m. Kompozitorių kursams Apeldorne (Olandija) parašytoje kompozicijoje "Road with Cypress and Star" baritonui ir 15 instrumentų, kurią inspiravo to paties pavadinimo Vincento van Gogho paveikslas. Baritonas čia vokalizuoja paties van Gogho parašytą tekstą, poetiškai apibūdinantį kontrastingą tamsių, sodrių linijų (kelias, kiparisai, dangus, kalvų kontūras) ir ryškiaspalvių taškų, dėmių (iš žvaigždės, pro langus sklindanti šviesa, geltonos viksvos, baltas arklys, geltona karieta) derinį, čia pat atsispindintį instrumentinėje faktūroje. Nors čia, pasak kompozitoriaus, "verčiamas" tik paveikslo pavadinimas, banguotomis pučiamųjų instrumentų linijomis, akcentuotomis mušamųjų ir fortepijono replikomis bei nerimastinga dinamika gana tiksliai perteikiamas specifinis van Gogho potėpis, spalvos ir nakties nuotaika, kai viskas atrodo labiau užaštrinta ir padidinta. Van Gogho paveikslas - ne vienintelė šio kūrinio sąsaja su Olandija. Niekada neatliktas Lietuvoje, šis kūrinys gyvuoja garsiojo olandų ansamblio "de ereprijs" dėka, kuris po kūrinio premjeros Apeldorne 2003 m. nusprendė jį įtraukti į dar dviejų jaunų kompozitorių kūrybai skirtų renginių - "Gelderse Muziekzomer" Aspene ir "Gaudeamus Music Week" Amsterdame - programas.
Toliau tyrinėdamas savo kalbinio-muzikinio žaidimo galimybes, naujausiame kūrinyje "Tegu" sopranui ir elektronikai (jo premjerą girdėjome "Jaunos muzikos" festivalyje balandžio mėnesį) Marius Baranauskas garsinių impulsų vėl semiasi iš savo mėgstamo poeto Rabindranatho Tagorės eilių. Tik šįkart pats vokalas traktuojamas kaip tembrinė linija, nuspalvinta skirtingomis teksto balsėmis ir priebalsėmis ir organiškai susiliejanti su elektronine faktūra, audžiama iš įvairių balso tembrų. "Stengiausi, kad muzika kuo įvairiapusiškiau perteiktų eilėraščio turinį, mistiškai bylojantį apie visišką susitaikymą su Dievo valia", - teigia Baranauskas, savo naujausiuose kūriniuose pats kukliai atsiduodantis jį užvaldančių garsų valiai.
© Veronika Janatjeva
Lietuvos muzikos link Nr. 8
