|
nuotrauka: Michail Raškovskij
|
"Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų", - tvirtina šiemet septyniasdešimtmetį švenčiantis kompozitorius
Feliksas Bajoras, net ir brandžiame amžiuje nenuspėjamas, stebinantis originaliais tradicinių žanrų, formų rakursais bei savitais etninės ir šiuolaikinės muzikos deriniais. "Sakmių siuita" balsui ir fortepijonui, "Vilniaus kvartetų" diptikas, sonata smuikui ir fortepijonui "Prabėgę metai", oratorija "Varpo kėlimas", opera "Dievo avinėlis", "Missa in musica", "Exodus" I ir II simfoniniam orkestrui - šiuose ir daugelyje kitų ryškių autoriaus darbų matyti nuoseklus ėjimas pirmyn savuoju muzikos taku, nuolatinis stilistinis atsinaujinimas.
Nūdienos kontekste Bajoro kūryba, regis, atstovauja požiūriui, kad kiekvienas garsas yra nepakeičiamas, turintis stiprų išraiškos krūvį, su savo ritmo energija, įvairiomis sąsajomis ne tik tarp atskirų kūrinio elementų, bet ir su kitais kūriniais - pagaliau su pačia tradicija. Gal dėl to, vos pagalvojus apie vieną ar kitą jo kūrinį, atminty iš karto suskamba kokia charakteringa frazė-raktas ar specifinis tembras, būseną ir atmosferą charakteringai apibrėžiantis derinys. Kompozitorius garsą suvokia ne per estetinių kategorijų prizmę, bet intuityviai jaučia jo pirmapradį impulsą, gyvą ryšį su kalba.
Nuo pat savo kūrybinio debiuto 7-ojo dešimtmečio viduryje Feliksas Bajoras išsiskyrė iš savo bendraamžių, o juo labiau jaunesnių kolegų, giluminiu etninės muzikos pažinimu ir ypatingu gebėjimu derinti liaudišką atlikimo manierą su modernių komponavimo technikų formuojama kalbėsena. Autentišką liaudies dainų grožį jam perteikė motina - garsi Šiaurės Lietuvos dainininkė. Ši patirtis, vėliau papildyta profesionalaus smuikininko ir kompozitoriaus išsilavinimu, iki šiol padeda autoriui sublimuoti tradiciją ir labai natūraliai, atpažįstamai, nesterilizuojant perkelti ją iš kaimo trobos į miesto koncertinio gyvenimo aplinką. Perkelti ne tik kaip elementą, bet ir kaip savitą požiūrį, muzikinės tarmės savitumą - specifinę tartį, intonacijas, tempą, kalbos ritmiką, net žodžių sudėstymo sakinyje būdą.
Matyt todėl kompozitorius daug rašo vokalui ir iki šiol tebėra vienas šios srities lyderių lietuvių muzikoje. Naujausias kompozitoriaus vokalinis opusas - šių metų Vilniaus festivaliui numatyta Penktosios simfonijos premjera, kurią birželio 11 d. atliks Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Tai simfonija su balsu (sopranas), pamėgto poeto Kahlilio Gibrano tekstu (paskutinis darbas šio poeto tekstu buvo vokalinė kompozicija "Aš buvau tarsi migla", gvildenanti mirties temą). Šįkart autorius pasirinko mintis apie meilę, įrėmindamas jas keliomis frazėmis iš Apreiškimo šv. Jonui. Kaip ir dauguma kompozitoriaus partitūrų, ši keturdalė simfonija labai polifoniška, ne tik balsą, bet ir instrumentų partijas įsivaizduojant kaip asmenybes. Jų polilogas perpintas motyvinėmis sąsajomis tarp dalių, tam tikromis leittemomis, parašytomis individualiai modifikuota serijine technika.
Būdamas tipiška neprisitaikančio, nepripažįstančio kompromisų, vienišo kūrėjo figūra, Bajoras maksimalias užduotis kelia tiek sau, tiek savo muzikos atlikėjams. Todėl dažnam jo kūriniui perprasti ir suvokti reikia laiko. "Mano muzikoje viena frazė tarytum baigiasi, bet jai dar nepasibaigus, iš jos jau kalasi kita, - teigia Bajoras. - Pagauti šitą momentą, tą "lyg ir pabaigą", ir laiku pradėti kitą gali tik autoriaus mintį intuityviai jaučiantis, rutinos nesukaustytas atlikėjas". Pats buvęs smuikininkas, Bajoras itin gerai jaučia styginių prigimtį, todėl nemaža jo kūrybos dalis skirta šiems instrumentams. Jo Koncertas smuikui ir orkestrui (1998-1999) - vienas sudėtingiausių šio žanro pavyzdžių lietuvių muzikoje, dedikuotas neseniai mirusiam įžymiam lietuvių smuikininkui Raimundui Katiliui. Keturios koncerto dalys, įsiliedamos viena į kitą, atskleidžia daugybę atspalvių - nuo trumpų, kapotų motyvų iki lyrinių atsivėrimų. Kompozitoriaus jubiliejaus proga šį koncertą 2004 m. spalio mėnesį atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir prancūzų smuikininkas Philippe Graffin.
© Rūta Gaidamavičiūtė
Lietuvos muzikos link Nr. 8
