Vlado Jakubėno (1904-1976) nuopelnai lietuvių muzikos kultūrai niekada nebuvo kanonizuoti. Sunku nuspręsti, kurią jo palikimo sritį - kompozitoriaus ar muzikos kritiko - laikyti pagrindine, ar bent svarbesne. Sunkumas kyla dėl to, kad muzikologinis Jakubėno palikimas yra pastebimai didesnis nei jo muzikinė kūryba.
 |
Žvelgiant į visą Jakubėno muzikos kūrybą, atrodo, kad kompozitoriaus stilius keitėsi priklausomai nuo jo gyvenimo aplinkos (plačiausia prasme). Bene reikšmingiausiu kompozitoriaus kūrybinėje biografijoje tapo Berlyno laikotarpis (1928-1932). Komponavimo meno pamatus gavęs Rygos konservatorijoje pas Jāzepą Vitolą, jaunas perspektyvus kompozitorius, gavęs Lietuvos Švietimo ministerijos stipendiją, 1928 metais išvyko mokytis į Berlyno Staatliche Akademische Hochschule für Musik, kur pakliuvo į intensyvų Europos moderniosios muzikos sūkurį. Berlyne patirtą Paulio Hindemitho įtaką pripažįsta tiek pats Jakubėnas, tiek jo muzikos tyrinėtojai. Nors neliko jokių kompozitoriaus komentarų apie specialybės pamokas pas Franzą Schrekerį - garsų vokiečių kompozitorių ir atlikėją, "Berlyno įtakos" aiškiausiai girdimos keliose studijų metais parašytose neoklasicistinėse kompozicijose: Simfonijoje Nr.1, Preliude ir triguboje fugoje styginiams, dvidaliame Styginių kvartete a-moll, iki pat šių dienų laikomose įdomiausia kompozitoriaus kūrybinio palikimo dalimi. Pirmąją simfoniją, dar kompozitoriui studijuojant Berlyne, viešai atliko Berlyno radijo simfoninis orkestras, diriguojamas paties Franzo Schrekerio (1932), tų pačių metų ISCM koncerte buvo pagriežtas Jakubėno Styginių kvartetas.
Įdomu, kad Berlyno opusai labai skiriasi nuo vėliau sukurtų Lietuvoje - lietuviški kur kas romantiškesni. Pasak kompozitoriaus amžininkų, Jakubėnas juose sąmoningai laikęsis nuosaikesnės muzikos kalbos ir to meto Lietuvą švelniai apibūdindavęs kaip "nuošalų lyrišką kraštą". Gal toks Jakubėno "konformizmas" buvo susijęs su valingomis pastangomis prisitaikyti prie esamos aplinkos? Kad ir kaip būtų, Lietuvoje parašytos solinės ir chorinės dainos artimesnės vėlyvajam romantizmui, o Simfonijos Nr.2 ir Nr.3, Rapsodija e-moll simfoniniam orkestrui, Melodija-legenda smuikui ir fortepijonui, Rapsodija-serenada violončelei ir fortepijonui pateikia gana įprasto to meto lietuvių muzikai romantizmo ir impresionizmo lydinio pavyzdžių. Jakubėnas rašė tradicišką muziką. Galbūt tai lėmė, jog Jakubėno kūriniai buvo mėgstami atlikėjų ir gan dažnai atliekami: Vokietijoje ne kartą skambėjo Rapsodija ir Simfonija Nr.2, Čikagoje dar 1933 metais Čikagos simfoninis orkestras pagriežė jo Simfoniją Nr.1 ir Simfonijos Nr.2 antrąją dalį, Menuetas tapo vienu populiariausių simfoninio repertuaro kūrinių, kurį ne kartą dirigavo visi tuometiniai lietuvių dirigentai Lietuvoje ir JAV.
Priverstinė 1944 metų emigracija į Vokietiją, o iš ten 1949 metais - į JAV, Jakubėno kūrybinę karjerą, galima pasakyti, sužlugdė. Emigracijoje kompozitorius teužsiėmė Lietuvoje parašytų kūrinių versijomis įvairioms atlikėjų sudėtims. Pvz., per karą dingus baleto pagal lietuvių liaudies padavimą "Vaivos juosta" klavyrui, Jakubėnas iš išlikusių fragmentų sudarė siuitą simfoniniam orkestrui "Miško šventė", o penkis fragmentus atkūrė pjesių fortepijonui pavidalu. 1962 metais ISCM Čikagos skyriaus koncerte buvo atlikta nauja Jakubėno pjesė styginiams "Intermezzo rustico", dar kartą priminusi kompozitorių esant "lietuvių Hindemithu".
Nepaprastai reikšminga Vlado Jakubėno kritinė veikla. Vien periodikoje Jakubėnas yra paskelbęs per 1000 straipsnių. Nemaža jų dalis skirta įvairių Europos kraštų muzikiniam gyvenimui, moderniosios muzikos tendencijoms aptarti, pavyzdžiui "Vokiečių moderninės muzikos padangėje" (1933), "Moderninės muzikos krizė" (1933), "Iš kelionės po Europą" (1935), "Vokietijos muzika nacionalinio posūkio angoje" (1942) ir kt. Nepaisant Jakubėno kūrybos "susiliejimo" su "švelniu, šiaudinių stogų bakūžių kraštu", jo muzikologinės įžvalgos apie Europos naująją muziką buvo vienos taikliausių ir įtakingiausių tarp jo amžininkų. Jakubėnas bendradarbiavo su pačiais solidžiausiais, prestižiniais lietuvių periodiniais leidiniais, o daugelis jo teiginių tapo kertiniais šiandieninėje lietuvių muzikos istoriografijoje.
© Rita Nomicaitė
Lietuvos muzikos link Nr. 8
