"Čia buvo muzika" - skelbė vienas pirmųjų Ramūno Motiekaičio (g. 1976) kūrybinių manifestų, vos įstojus studijuoti kompozicijos pas prof. Osvaldą Balakauską Lietuvos muzikos akademijoje. Nedviprasmiškas užrašas ant juodo popieriaus kvadrato, pateiktas apstulbusiai egzaminuotojų komisijai vietoj stropiai atliktos mokyklinės užduoties - tarsi konceptualus Malevičiaus akibrokštas, primenantis publikai, kad meno objektas gali būti tik rėmai, "laiko skliaustai", atviri anapus jų esantiems garsams, spalvoms, nuotaikoms. Arba tylai: "žaviuosi labai tylia muzika, - yra ne kartą prasitaręs kompozitorius, - tokia tylia, kad gatvės triukšmas ir pašaliniai garsai ją užgožia. Ji skamba, nenorinti parodyti kokią nors kryptį, kažką teigti ar užvaldyti viską aplinkui. Tuo man patinka Mortono Feldmano kūriniai, kuriuose daug tylėjimo ir koncentracijų į vieną tašką, vieną akordą. Jie įsilieja į tave be jokių valios pastangų tarsi miško šlamėjimas ar jūros ošimas".
|
nuotrauka: Raivydas Rūkštelė
|
Nors Ramūno Motiekaičio muzikoje galima įžvelgti gan ryškių stilistinių metamorfozių, visa jo kūryba pagrįsta "tylių judesių estetika". Ir nebūtinai vien dinamikos lygmenyje: jo partitūrose kiekvienas, net mikroskopiškiausias procesas kuria vis naujas prasmes (arba valingo veiksmo beprasmiškumą…). Tartum japoniško no teatro kaukė, kuri truputį paversta reiškia jau visai ką kita. Tai ypač ryšku jo ankstyvojoje kūryboje, kurios didžiąją dalį sudaro elektroninių kūrinių, vienodu pavadinimu
Mobile, seka. Pats autorius šį ciklą sieja su ieškojimų, įvairių ekscentriškų "invencijų" periodu. Muzika, vengianti bet kokio koncertiškumo, prie kurio yra įpratusi filharmoninė publika, čia dažnai tampa sudėtine audiovizualinio organizmo dalimi. Keli tarp performanso, hepeningo ir instaliacijos žanrų svyruojantys opusai, sukurti bendradarbiaujant su skulptoriumi Eimantu Ludavičiumi (
Mobilis inter signa, 1997;
Phat, 1998), tapo debiutiniais kompozitoriaus pasirodymais tarptautinėje scenoje - forume "Musica ficta" Vilniuje ir bienalėje "ArtGenda" Stokholme. Šių kūrinių garso takeliai niekur neveda ir nieko nevaizduoja: "Jei naudoju elektroniką, labai minimalizuoju jos teikiamas galimybes. Noriu išvengti akademiniu popsu tapusių elektroninių priemonių - įvairių gaudžiančių kosmosų ar garsų
à la trileris - tai tie patys siaubingi beethovenai ar holivudai..."
"Postmobiluoju" laikotarpiu - pradedant
Tylinčių daiktų muzika (1999) styginių orkestrui,
Antrininkai ir aš (2000) chorui,
Soliloquy (2003) kameriniam ansambliui,
Woods-Winds--Waters-Winters----Windows 7 fleitoms (2003) ir kt. - itin lėtas, asketiškas, geometrines elektroninių garsų trajektorijas keičia šiek tiek aktyvesni akustinių skambesių judesiai. Tačiau kompozitorius pažymi, kad "tai ne stilistikos pokytis, o tik laikinas instrumentacijos pasikeitimas, t.y. perėjimas nuo elektronikos prie akustinių instrumentų - muzikinė intuicija išliko ta pati". Kaip kad išliko ir visada tvirtai renčiamos Ramūno Motiekaičio kūrinių koncepcijos, kartais konkuruojančios net su pačia muzika. Besikeičiančią kūrybos kryptį - nuo
Mobile 6 (1996) versijos fortepijonui iki
Soliloquy ir
Woods-Winds--Waters-Winters----Windows premjerų - buvo galima pajusti 2003 metų kovo 25 d. paties kompozitoriaus iniciatyva surengtame autoriniame koncerte
Norvegijos muzikos akademijoje, "Levinsalen" (nuo 2001 m. Motiekaitis čia tęsia savo kompozicijos studijas).
Impulsu jo naujausiam kūriniui
Alba (2003) altiniam saksofonui solo, kurio premjera toje pačioje salėje įvyks spalio 7 d. festivalio
Ultima programoje, tapo noras sukurti spektristinį kūrinį. Iš pažiūros
Albos (tai aliuzija į trubadūrų ryto dainos žanrą) su ankstesne Motiekaičio kūryba beveik niekas nesieja. Tai tradicine prasme dinamiškas, koncertiškas kūrinys, kuriame galima aptikti įvairių efektų, dinaminių ar faktūrinių kontrastų tiek mikrostruktūrų, tiek makroformos lygmenyse. Atsisakius darbo kompiuteriu, saksofono spektro tyrinėjimo ar kūrinio formos išvedimo iš spektro analizės duomenų, čia vis dar išsaugoma subtilių niuansų kalba, o minėti efektai negožia tylių gestų poetikos. Autorius opuso skambesį palygino su vaizduotėje kylančiu keistu spektrinio ar išderinto grigališkojo choralo įspūdžiu, kurį sukelia įvairiausios į tris zonas padalytos 25 obertonų serijos rotacijos. Kūrinio atlikėjas jaunas norvegų saksofonininkas, trio
Poing įkūrėjas ir muzikantas Rolfas-Erikas Nystrømas teigia anaiptol ne "pro sukąstus dantis" grojąs tai, kas klasikinio repertuaro atlikėjams atrodytų apskritai sunkiai įkandama.
© Eglė Grigaliūnaitė & Veronika Janatjeva
Lietuvos muzikos link Nr. 7
