Baltijos kultūrinė erdvė – tikrovė ar fikcija, savaiminga kultūrinė tradicija ar dirbtinė geopolitinė konstrukcija? Šie klausimai tapo anaiptol ne retoriniai jubiliejinės XL Baltijos muzikologų konferencijos išvakarėse. Turbūt nedaug tėra tokių ilgamečių regioninio muzikologų bendradarbiavimo tradicijų. Natūralu, kad tradicijos tvarumas verčia puoselėti jai pagarbą, bet tuo pačiu metu ir skatina ją nuolatos kritiškai įvertinti bei iš naujo įprasminti. Neabejotina, kad tokias įvairuojančias prieitis lemia politinis ir kultūrinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikologų konferencijų kontekstas. Nuo pat 1967 metų, kai įvyko I konferencija, šių kraštų muzikologų kasmetiniai susitikimai puoselėjo ne vien profesinius tikslus. Prieš keturis dešimtmečius, steigiant konferenciją, pasinaudota sovietiniu ritualinių dedikacijų metodu: Spalio revoliucijos 50-mečiui formaliai paskirtas trijų Baltijos valstybių muzikologų sambūris tokiu būdu padėjo pamatus sovietinei centralizacijai nepaklūstančiai tradicijai.
|
Pirmoji Baltijos muzikų konferencija Kaune 1939 m.
|
Jau anuomet dalis muzikologų neabejojo pratęsiantys prieškarinį Baltijos muzikų bendradarbiavimą. Tarpukario metais Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūrinius ryšius skatino įvairūs veiksniai. Viena vertus, po ilgų politinės priespaudos metų atgavus nepriklausomybę, Baltijos valstybėse suklestėjo ir modernizavimo keliu pasuko nacionalinės kultūros, suaktyvėjo tarptautiniai mainai kultūros srityje. Kita vertus, naujų politinių grėsmių akivaizdoje jaunos respublikos tvirtino geografinės kaimynystės, panašaus istorinio likimo ir kultūrinio bendrumo nulemtą solidarumą. Pirmosios prieškarinės Baltijos muzikų konferencijos įvyko Baltijos vienybės kongresų metu 1939 ir 1940 metais. Antrojo susitikimo metu skambant paskutiniesiems kompozitorių muzikos taktams ir pranešėjų mintims, valstybių teritorijomis jau riedėjo sovietiniai tankai – buvo 1940 metų birželio 17 diena.
Prisimindamas 1967 metų konferencijos atmosferą, vienas aktyviausių baltiškųjų susitikimų dalyvių latvių muzikologas Arnoldas Kluotinis rašo: „Steigiamojoje konferencijoje niekas neminėjo 1940 metų įvykių – mažai kas apie juos apskritai žinojo. Tačiau formalus reveransas sovietų valdžiai jos metinių proga užtikrino, kad mūsų konferencijų nebeapkaltins tuo, kam sovietų valdžia jautė tiesiog organišką neapykantą – Baltijos valstybių vienybės kultivavimui. Flirtuodami su šėtonu, mes tarsi vėl pasikvietėme Belzebubą į savo namus, tik šįkart – mūsų pačių labui. Paradoksas.“
Politinės pertvarkos ir kultūriniai lūžiai dar ne vieną kartą paliko žymes Baltijos muzikologų konferencijų istorijoje. Ši tradicija unikali ne vien savo ilgaamžiškumu, bet ir kaip istorinis dokumentas apie regiono kultūrinę savivoką. Baltiškųjų susitikimų temas lėmė trijų muzikologų bendruomenių bandymas aptikti aktualias nacionalinių muzikos kultūrų raidos problemas, kryptis, dalintis naujausia informacija apie muzikos įvykius bei kultūrinius atradimus. Kasmet vis kitoje sostinėje – Taline, Rygoje ar Vilniuje (ilgainiui ir kituose miestuose) – vykusias konferencijas papildydavo naujausios muzikos koncertai, lietuvių, latvių ir estų muzikos klasikai skirti renginiai. Aktualios muzikos ir kritinių interpretacijų sąveika formavo kelias Baltijos muzikologų kartas, įgijusias platesnės kultūrinės savivokos ir asmeninio bendradarbiavimo patirtis.
Baltijos konferencijos steigė vyriausioji karta – pokario metais iškilę autoritetai Juozas Gaudrimas (Lietuva), Jekabas Vytuolinis (Latvija) ir Avo Hirvesoo (Estija). Tačiau netrukus jos tapo 7-o dešimtmečio muzikologinio jaunimo profesinės saviraiškos reikšminga terpė. Būtent šios kartos atstovai labiausiai nusipelnė įteisinant Baltijos muzikologiją kaip instituciją XX a. 2 pusėje, tyrinėjant muzikinį paveldą ir šiuolaikinę muziką. Ilgam įsitvirtinę nacionalinės klasikos ir modernios muzikos kanonai bei pačios muzikologijos modernizavimas – visa tai neabejotini šios kartos atstovų nuopelnai. Dėsninga, kad po kelių dešimtmečių tarp aktyviausių Baltijos konferencijų dalyvių dažniausiai buvo minimos Arnoldo Kluotinio, Jono Bruverio, Marto Humalo, Onos Narbutienės, Vytauto Landsbergio, Algirdo Ambrazo ir kt. pavardės. 1986 metais, konferencijoms tik įpusėjus, o politinių ir kultūrinių permainų nuojautoms tik formuojantis, Vytautas Landsbergis dalijosi: „Apčiuopiami ir akivaizdūs rezultatai – kaimyninių respublikų skirtingų muzikinių ir muzikologinių idėjų ir pačios muzikos pažinimas, [...] profesinio solidarumo jausmas, bendro muzikologų likimo duotose vietose ir duotuoju laiku suvokimas. Dabar mus labiau negu pirma džiugina ne tik savo, bet ir latvių, ir estų laimėjimai.Taip pat liūdina – ne tik mūsų pačių nesėkmės, sunkumai. Tačiau net ir savikritiškai žvelgiant į praėjusį dvidešimtmetį ir egzistuojant gausybei neišspręstų reikalų, apima nuosaikus džiaugsmas. Vis dėlto mes buvom ir kai ką veikėm.“
Ypatingą pakilimą Baltijos konferencijų dalyviai išgyveno politinio ir kultūrinio Atgimimo metais, inspiravusiais diskusijas apie bendresnes baltiškojo kultūrinio identiteto paieškas ir jo institucinio įtvirtinimo galimybes. Kai kurie konferencijų senbuviai ir aktyvistai – kaip estų muzikologas Martas Humalas – ragino steigti Baltijos muzikologų asociaciją ir regioninių kultūros studijų centrą. Vis dėlto šioms iniciatyvoms nebuvo lemta išsipildyti. Baltijos vienybės idėja tarsi neteko ankstesnio patrauklumo, o pačių konferencijų atsinaujinimo ir tolesnės raidos svarbiausia paskata tapo tarptautinė Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikos kultūrų ir muzikologijos integracija. Žinoma, šių kraštų muzika, o ir muzikologinė savirefleksija neišnyko iš tarptautinėmis tapusių Baltijos muzikologų koneferencijų dienotvarkių. Tačiau paskutiniaisiais dešimtmečiais nacionalinei muzikos kultūrai apmąstyti pasitelkiami vis nauji teoriniai ir kultūriniai kontekstai. Nuo 1990 m. ženkliai išsiplėtė konferencijų dalyvių ratas – per tą laiką jose dalyvavo daugumos Europos valstybių ir JAV muzikologai. Visa tai skatina ieškoti ne vien kultūrinių bendrumų, bet ir skirtumų – net ir tarp trijų ilgą laiką kultūrinę vienybę deklaravusių Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikos kultūrų.
Jubiliejinė XL konferencija organizuojama 2007 m. spalio 17–20 d. Vilniuje. Pirmą kartą bendradarbiaujant su Tarptautine muzikologų draugija rengiamas Baltijos muzikologų forumas reprezentuoja ir organizatorių puoselėjamas tradicijas, ir naujų perspektyvų paieškas. Praeities refleksijų ir ateities įžvalgų sankirtas savaip atspindi ir konferencijos tema – „Muzika ir genius loci: poetika ir politika“. 15 Europos valstybių ir Izraelio muzikologai konferencijoje diskutuos apie muzikos ir muzikavimo praktikų ryšius su socialiniais ir kultūriniais kontekstais, muzikos kultūrines tapatybes ir muzikinius garsovaizdžius, nacionalumo, lokalumo, globalumo ir kt. reprezentacijas muzikoje, taip pat naujus technologinės ekspansijos, globalinių migracijų bei kultūrinio maišymosi iššūkius ir jų poveikį šiuolaikinei muzikos kultūrai. Konferencijos programoje – žymiam lietuvių muzikologui ir politikui Vytautui Landsbergiui (g. 1932) skirta specialioji sesija „Hommage à Vytautas Landsbergis: muzika, kultūra, politika“. Užmirštus lietuvių muzikinio modernizmo puslapius atvers tarpukario lietuvių muzikos avangardo atstovo, tautinės ketvirtonių muzikos pradininko Jeronimo Kačinsko (1907–2005) ir lietuvių modernizmo atstovo kompozitoriaus Jono Nabažo (1907–2002) – jubiliejams pažymėti organizuojamas renginys. Iškilios lietuvių muzikos kultūros tyrinėtojos ir populiarintojos muzikologės Onos Narbutienės (1930–2007) atminimui skirtoje popietėje pirmą kartą Lietuvoje bus atlikti šių kompozitorių kamerinės muzikos kūriniai, pristatyti nepublikuoti Jono Nabažo „Dienoraščių“ fragmentai.
Kokios Baltijos muzikologų konferencijų tolesnės perspektyvos? Neabejotina, kad jų ateitį lems šiandieninės viduriniosios ir jaunesnės lietuvių, latvių ir estų muzikologų kartos profesinės ambicijos ir kultūrinės misijos suvokimas. Vienas patraukliausių kelių – kokybiškai atgaivinti Baltijos regioninių muzikos studijų idėją. Platesniems regiono muzikos tyrinėjimų projektams jau padėti pamatai – tą paliudija ne vien Baltijos muzikologų konferencijų tradicija, kitos ilgametės bendradarbiavimo su kaimyninių kraštų muzikologais inciatyvos. XXI a. tarptautinį rezonansą pelnė bei įvairių kraštų muzikologus subūrė ir specialiosios Baltijos muzikai ir muzikologijai skirtos sesijos pasauliniuose muzikologų kongresuose (IMS 2002, 2007; ICTM 2007). Tačiau svarbiausia – būtent šių kraštų muzikologai per kelis dešimtmečius įgijo unikalią politikos pervartų grūdintą patirtį: kultūrinė muzikologijos misija įmanoma tik tuomet, kai profesinė bendruomenė įsitraukia į vis naujus iššūkius skatinantį dialogą.
© Rūta Stanevičiūtė
Lietuvos muzikos link Nr. 15
