„Muzika neatspindi gyvenimo, ji pati – gyva. Vos atrandi temą, ji jau tampa tavo savarankiška partnere. Kokia bus kūrinio struktūra, forma, kuo ji baigsis – dažniausiai man pasako pati muzika, o ne aš jai. Jeigu bandau ją sutramdyti, vyksta ilga kova, nes bet kurio svetimo, primesto elemento ji tarytum bando atsikratyti. Ir tuomet pajunti, kad „nesiklijuoja“; vėl ieškai, bandai, ir galiausiai paklūsti jos natūraliai tėkmei“, – tarsi personifikuodamas apie savo darbo vaisius kalba Anatolijus Šenderovas. Iš tiesų lanksti, įnoringa, ekspresyvi muzika atrodo paklūstanti ne individualiai kompozicinei technikai, o tam tikrai universalijai, kuri stumia kiekvieną dramą, kiekvieną naratyvą kulminacijos ir atomazgos link.
|
nuotrauka: Dmitrij Matvejev
|
Kai kurios dramaturginės formulės pasikartoja daugelyje Šenderovo kūrinių: pavyzdžiui, kontrastais grindžiamas vystymas, kulminacija pabaigoje ir skaidrus lyrinis epilogas – tokia dėstymo struktūra pagrįsta nemaža jo kūrybos dalis. Tačiau vienas retorinis modelis gali būti tiek pat talpus, kiek talpios yra praeities epochose naudotos muzikinės formos: ta pati trijų dalių sudėtinė, tas pats sonatinis
allegro atskleisdavo milijonus žmogaus vidinio gyvenimo, filosofijos bei pasaulio matymo aspektų. Taip ir Anatolijaus Šenderovo kūryboje tas griežtai neapibrėžtas, tačiau tam tikrų bendrumų turinčias „formas“ užpildo kaskart naujas, unikalus išgyvenimas.
Emocinė muzikos spalva Šenderovo kūryboje nėra užkoduota vien muzikinio teksto (notacijos) plotmėje. „Gyva“ muzika savo išbaigtą ir tikrą pavidalą įgyja tik paskleista atlikėjo. Kompozitorius labai glaudžiai bendradarbiauja su muzikantais ir dažniausia kuria ne instrumentams, bet asmenybėms: Geirui Draugsvollui dedikuotas Koncertas bajanui ir orkestrui „...ad astra“; „Dovydo giesmė“ ir Concerto in Do inspiruoti Davido Geringo talento; o koncertas gitarai ir kameriniam orkestrui sukurtas Reinbertui Eversui. Kiekvienas atlikėjas suteikia impulsą naujo kūrinio idėjai ir, pažinodamas atlikėją, jo išskirtinius bruožus, kompozitorius siekia suteikti jam progą atsiskleisti, o drauge – kad įtaigus meninis rezultatas išliktų ir kitų asmenybių interpretacijose.
Pavyzdžiui, Koncertas gitarai ir orkestrui, kurį liepos 14 d. girdės Italijos klausytojai, skambinant Reinbertui Eversui ir griežiant Toskanos simfoniniam orkestrui, sukurtas taip, kad atitiktų ir koncertinius, ir pedagoginius profesoriaus Everso tikslus. Kūrinio leitharmonija – laisvų gitaros stygų akordas. Toks sprendimas daro koncertą ne tik techniškai patogų solistui, bet ir pabrėžtinai „gitarišką“.
Tuo tarpu Davidui Geringui skirti kūriniai – tokie, kaip „Dovydo giesmė“, „Concerto in Do“ ar „Sulamitos giesmės“ – pasižymi ekspresyvumu, ryškiu solisto vaidmeniu. Bendradarbiaujant su Geringu kyla daugiausia pagundų piktnaudžiauti atlikėjo virtuoziškumu, kurioms Anatolijus Šenderovas sakosi nepasidavęs. Geringo universalumas, muzikinis jautrumas ir pagarba kūrinio tekstui žavi daugelį kompozitorių. Jų muzikinė partnerystė užsimezgė dar 1972 m. ir nuo to laiko tapo dingstimi keliems itin įkvėptiems Šenderovo opusams.
Su vienu iškiliausių bajano virtuozu, kuriam paskirtas Koncertas „...ad astra“, kompozitorius susipažino palyginti neseniai. Geiro Draugsvollo puikus bajano galimybių bei įvairių grojimo technikų išmanymas suteikė inspiraciją atrasti būdą prakalbinti šį specifinį instrumentą, nevartojant jo buitinio muzikinio žodyno: „Išgirdus žodį „bajanas“, mūsų sąmonėje iš karto pradeda veikti asociatyvinis mąstymas. Kurdamas koncertą, visų pirma stengiausi atsiriboti nuo tų asociatyvinių klišių, kurios lydi jo tembrą“. Deventerio akordeono festivalio (Olandija) užsakymu sukurtas koncertas, kurio premjerą šių metų vasario mėnesį Geiras Draugsvollas sėkmingai pristatė su Vasilijaus Petrenko diriguojamu Nyderlandų simfoniniu orkestru (Orkest van het Oosten) dviejuose Olandijos miestuose, skamba tarytum solinio instrumento monologas, vietomis pertraukiamas orkestro replikų, iš kurių pamažu išauga grėsminga, priešiška jėga.
Kvapą gniaužiantis patyrimas – štai kaip norisi apibūdinti lietuvių kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo „...ad astra“, Koncertą bajanui ir simfoniniam orkestrui. ...tai labai ekspresyvus, vaizdingas ir kone apčiuopiamas kūrinys, kuriame muzikiniai kontrastai užaštrinti lyg peilio ašmenys. ...kerintys, užburiantys dialogai tarp orkestro ir solisto, kurio instrumento tembras derinamas su orkestru ypatingu būdu, pasirenkant specifinę orkestro instrumentuotę. ...Visuma pasirodė superjaudintanti.
De Twentsche Courant Tubantia, 2008 m. vasario 9 d.
Kūrinio pavadinime „...ad astra“ („...į žvaigždes“) praleista pirmoji sentencijos dalis – „per aspera“ („per kančias“). Kompozitorius nenorėjo akcentuoti kančios. Įvardyti tą priešišką jėgą kaip kančią reikštų suteikti kūriniui „libretą“ – pernelyg aiškią programinę kryptį.
Nors muzikoje esama aliuzijų į tam tikrus vaizdinius, Šenderovas sąmoningai vengia programiškumo: siužetas susiaurina galimų interpretacijų lauką, o muzika, pasak kompozitoriaus, nėra „apie kažką“: „Jeigu viską galima būtų pasakyti žodžiais, nereikėtų natų“. Žinomas (nors retai atliekamas) kūrinys „Exodus“ („Išsivadavimas“), neseniai perdirbtas mušamiesiems ir simfoniniam orkestrui, lapkričio 12 d. skambėsiantis Čekijoje, anaiptol nėra atvaizduojantis ar atpasakojantis biblijinius įvykius. Supintas iš aleatorinių linijų opusas gali būti traktuojamas kaip žmogaus kelio, ieškojimų proceso, siekimo emocinis apibendrinimas.
Kuriant šią opuso versiją, viena pagrindinių inspiracijų tapo vėlgi atlikėjas – būgnininkas Vladimiras Tarasovas. Pastarojo improvizuotojo talentas nepakeičiamas, atliekant aleatorinius kūrinius, o aleatorika – viena labiausiai mėgstamų Šenderovo technikų, sudaranti „Exodus“ pagrindą. Žinodamas džiazmeno kūrybiškumą, autorius kruopščiai nustatė kompozicinius rėmus, idant Tarasovo rankose muzika išsaugotų „šenderovišką“ prigimtį. Tačiau niekada nesuskambės dvi vienodos „Exodus“ atlikimo versijos: „gyva“ muzika – permaininga ir kaiti tarytum laužo liepsnos, tai karštai įsiplieskiančios, tai spingsančios po pelenais.
Dirbdamas su atlikėjais, Šenderovas visuomet pabrėžia tą kaitumą ir interpretacijų įvairovę: atkilimo tempui ir pobūdžiui gali daryti įtaką tos dienos oras, vidinė nuotaika, metų laikas... Ir repeticijose muzikantai nusistebi prieštaringomis rekomendacijomis, kol perpranta, kiek laisvės ir erdvės palikta jų kūrybinei valiai. Ypatinga draugystė sieja kompozitorių su Ingrida Rupaite, kovo mėnesį atlikusia Lietuvoje jo Koncertą smuikui su orkestru, kuriam šiais metais lemta nuskambėti dar Lenkijoje ir Kaliningrade, bei kameriniu trio „FortVio“, neseniai papildžiusiu repertuarą Šenderovo Trio Nr.2, dedikuotu Stasiui Vainiūnui. Jie nėra pirmieji šių kūrinių atlikėjai. Ir jų savitose interpretacijose atsiveriančios naujos prasmės bei gaivi energetika liudija, jog ta pati partitūra gali nugyventi kelis skirtingus gyvenimus.
Nevienodumas, štampų ir automatizmo neigimas yra užkoduotas pačiuose Šenderovo kūrinių tekstuose: ametrinių epizodų aleatorinės linijos gali būti atkartotos horizontalėje, tačiau vertikalės niekuomet nesudarys du kartus tų pačių kombinacijų (panašiai kaip kai kuriuose Witoldo Lutosławskio kūriniuose). Muzika gali būti keliskart peraranžuota (pavyzdžiui, „Sulamitos giesmės“ turi keliolika skirtingų versijų), atlikta kito atlikėjo, atlikta tų pačių atlikėjų kitomis sąlygomis kitą dieną – ji keičiasi, kaip keičiasi pasaulyje visa, kas gyva. Ir svarbiausias jos gyvybingumo bruožas – nuolatinis buvimas scenoje. Vien šių metų Šenderovo kūrinių atlikimo geografija aprėpia Lietuvą, Lenkiją, Rusiją, Vokietiją, Čekiją, Italiją, Daniją, Norvegiją. Išsprūdusi iš kompozitoriaus rankų, muzika tęsia savo savarankišką būvį, keliaudama iš vieno atlikėjo pas kitą, lankydamasi festivaliuose ir pasklisdama per įrašus, žavėdama ir jaudindama savo permaininga spontaniška aistra.
© Laima Slepkovaitė
Lietuvos muzikos link Nr. 16
