Muzikologė Rūta Stanevičiūtė kalbina kompozitorius Šarūną Naką, Loretą Narvilaitę ir Mindaugą Urbaitį
Rūta Stanevičiūtė: Permąstant lietuvių muzikos situaciją atkurtos Nepriklausomybės metais, vienas svarbiausių dalykų yra šiuolaikinės muzikos scenos susiformavimas, labai pakeitęs lietuvių muzikos kūrybą ir jos sklaidą. Nors pirmuosius tarptautinius šiuolaikinės muzikos festivalius mūsų krašte pradėta organizuoti tik nuo 1991 metų, tačiau jų ištakos yra įvairiose ankstesnėse muzikos praktikose – nuo lietuvių kompozitorių modernistų tarpukariu įsteigtos „Muzikininkų progresistų draugijos“ iki Jaunimo kamerinės muzikos dienų Druskininkuose, jaunųjų kompozitorių nepriklausomų festivalių ir akcijų sovietmečio pabaigoje, nuo lietuvių muzikos kritikos (Vytautas Landsbergis, Donatas Katkus, Osvaldas Balakauskas ir kt.) 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais, įteisinusios ilgam įsitvirtinusias lietuvių modernizmo ideologijas, iki nepriklausomų terpių ir ansamblių, tokių kaip 9-ojo dešimtmečio pradžioje įkurtas Naujosios muzikos ansamblis. Kokius muzikos reiškinius ir iniciatyvas laikytumėte pamatiniais iki 1990 m.?
Šarūnas Nakas: Man paprasčiau kalbėti apie laikus, kuriuos pats gerai atsimenu. Buvo keletas svarbių, tiesa, muzikai kone išoriškų aplinkybių: pirma, ne vien dėl politinės sovietizacijos lietuvių kultūra per visą okupacijos laikotarpį laikėsi labai stiprių izoliacionistinių pozicijų ir menkai kontaktavo su užsieniu, net su Rusija ir kitomis sovietinėmis respublikomis, gal kiek daugiau tik su Latvija ar Estija.
Rūta Stanevičiūtė: Turi galvoje vadinamąjį komunistinį bloką?
Šarūnas Nakas: Netgi vidinį sovietinį bloką. O kadangi jokių realių kontaktų anapus SSRS nebuvo galima turėti, išoriniai ryšiai su Vakarais apsiribojo pavienėmis pažintimis. Prieš keletą dešimtmečių buvo keli lenkai, simpatizuojantys lietuvių muzikai ir Lietuvai apskritai, keli į Rytų pusę besižvalgantys vokiečiai, vienas kitas „pakvaišęs“ prancūzas ar italas. Ir viskas. Iš esmės būtent toks uždarumas veikė kaip savotiškas kultūros savigynos būdas, kad neprarastume tapatumo. O jis buvo sumontuotas labai sudėtingai – ir iš 7-uoju–9-uoju dešimtmečiais madingiausių aktualių dalykų, ir iš to, kas suvokta kaip tam tikra kone sakrali ideologija, – iš XX a. pradžioje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio skelbtų romantiškų manifestų, iš vėliau susiformavusios Juozo Gruodžio platformos, artimos Bartókui ir Janačekui, iš bendresnių Nepriklausomybės laikų menui būdingų tautiškumo ir nuosaikaus modernumo idealų. Visa tai skatino tam tikrą uždarumą, kad neprapūstų sovietinis skersvėjis. Tokia orientacija, akivaizdi visose srityse, buvo gana provinciali, bet veikė kaip saugiklis, kaip būdas atsispirti prosovietinių meno modelių diegimui, – žinoma, tiek, kiek režimas tą toleravo.
Aš turėjau progos stebėti tris vadinamuosius Tarybinės lietuvių muzikos festivalius – pirmą 1975-aisiais, antrą 1982-aisiais ir trečią, paskutinį, 1987-aisiais. Juose stengtasi pateikti geriausius kūrinius ir deklaruoti tarsi naujovišką lietuvišką meno ideologiją: ne mažiau už kompozitorius tuo rūpinosi ir kritikai, įtvirtinę naująsias estetikas. Tie trys festivaliai sudarė prielaidas atsirasti „Gaidos“ festivaliui 1991-aisiais. Iš jo išsirutuliojo lietuviškų festivaliukų industrija, – na, beveik industrija, jei taip galima vadinti tuos keliolika metų egzistuojančius naujosios muzikos forumus. Šiuo požiūriu dabartinė lietuvių muzika remiasi ne keliolikos, o keliasdešimties metų nenutrūkstama evoliucija.
Čiurlionio laikų ir tarpukario ideologija anuo metu veikė procesus gerokai labiau negu dabar. Šiandien tai labiau teoriniai ir istoriniai dalykai, širdžiai mieli praeities reliktai, bet turbūt jau ne minties ir kūrybos stimulas. Manyčiau, dabar mus daugiau veikia – jei apskritai dar kas nors veikia – tie reiškiniai, kurie formavosi apie 1975-uosius. Kaip tik tuo metu krizę patyrė tuometinis lietuvių avangardas – jis išsisėmė, tapo nebeaktualus ir neįdomus. Panašu, kad Lietuva tada pasuko kiek kita kryptimi negu daugelis Vakarų ir Rytų Europos šalių, bent jau neįstrigo 7-ojo dešimtmečio estetinių klišių metastazėse. Na, gal ir neturėjo galimybių ilgiau tame užsibūti, nors modernių dalykų ilgesys anuomet apėmė šviečiant kaip tik avangardo šviesuliui – „Varšuvos rudens“ festivaliui, kuris buvo milžiniška edukacinė platforma, iš jo semtasi įvairiausios informacijos. Bet vis tiek norėta kalbėti savaip, baltiškai, gal kiek panašiau į latvius ir estus. Baltų solidarumas visuomet buvo svarbus. Dabar jis prarado savo „laukinę“ esmę, aistringumą, bet konceptualiai vis tiek lieka gana reikšmingas faktorius.
Rūta Stanevičiūtė: Pritarčiau dėl 8-ojo dešimtmečio pamatinės svarbos visai šiuolaikinės lietuvių muzikos raidai. Šis tarpsnis daugelyje Rytų Europos kraštų vadinamas sėkmingiausiu muzikinei kūrybai XX amžiuje. Tam tikras paradoksas, kad politinės stagnacijos laikotarpis buvo toks palankus kultūrai, ypač sovietinėje erdvėje. Nepaisant ideologinių suvaržymų, tuo dešimtmečiu čia prasidėjo kultūrinis pakilimas. Kartu formavosi lokaliniai šiuolaikiškumo etalonai. Lietuvoje tai pirmiausia susiję su kompozitorių karta, atmetusia antrojo avangardo siūlomas estetikas ir technologijas. Individualios poetikos paieškų ėmėsi Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras ir kiek jaunesni vadinamieji neoromantikai – Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė. Būtent šis kontekstas buvo labai svarbus atramos taškas, kai Nepriklausomybės laikais imta rengti festivalius. Juos neabejotinai veikė pirmiausia to dešimtmečio suformuota lietuvių muzikos ir jos kūrėjų hierarchija, siekis įteisinti nonkonformistinę lietuvių kultūros sovietmečiu dalį, o kiek vėliau – poreikis visa tai įveikti siūlant alternatyvius vaizdinius.
Loreta Narvilaitė: Norėčiau sugrįžti prie istorinio lietuvių muzikos raidos aspekto. Labai skaudu, kad tik maždaug apie 8-ąjį dešimtmetį lietuvių muzika pavijo europinį muzikos traukinį, nes iki to laiko buvome šiuolaikinės muzikos autsaideriai.
Rūta Stanevičiūtė: Išskyrus keletą asmenybių...
Loreta Narvilaitė: Taip, išskyrus Čiurlionį, Vytautą Bacevičių, Jeronimą Kačinską. Pavyzdžiui, 4-ajame dešimtmetyje Kačinskas savo ketvirtatoniais kūriniais jau buvo priartėjęs prie modernios ekspresijos. O vėlesniam idėjų susikoncentravimui 8-ajame dešimtmetyje gal turėjo įtakos net politinė laisvėjimo situacija, Nepriklausomybės atkūrimo priešaušris. Tai buvo trečiasis ar ketvirtasis toks nacionalinis sąjūdis Lietuvos istorijoje.
Rūta Stanevičiūtė: Parodaksalu, bet nonkonformistinės kultūros suklestėjimui 8-ajame dešimtmečiu turėjo įtakos ir politinės valdžios ideologinis cinizmas – imta toleruoti daugelį dalykų, nes labiau rūpėjo, kad nebūtų atvirų gestų viešojoje erdvėje.
Loreta Narvilaitė: Bet meno sferoje buvo galima laisviau reikštis, ir šis viešas išsisakymo būdas ilgainiui buvo institucionalizuotas.
Šarūnas Nakas: Lietuvių nacija yra dar visai jaunas fenomenas. Jos poreikiai rimtesnei kultūrai brendo lėtai...
Loreta Narvilaitė: Ir ėmė bręsti vėlai.
Šarūnas Nakas: Normalu, kad vėlai, nes politinės sąlygos buvo nenormalios. Lietuvai būdingi panašūs reiškiniai kaip daugeliui kaimyninių kraštų. Modernėjimas vyko labai lėtai, bet turbūt būtent tokiu greičiu, kokiu buvo įmanoma ir kokio reikėjo. Sovietinė okupacija 1940-aisiais sumaišė visas kortas, tačiau jau nuo 1956-ųjų pajudėta nauja modernėjimo trajektorija. Bent taip atrodė čia gyvenantiems žmonėms.
|
Steve’as Reichas festivalyje „Gaida“, 2006
|
Rūta Stanevičiūtė: Norint įvertinti tokių kraštų kaip Lietuva šiuolaikinės muzikos raidą, ypač kalbant apie praeitą amžių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti santykius, viena vertus, tarp modernizmo ir nacionalizmo, antra vertus, tarp modernizmo ir įvairių totalitarinių ideologijų. Šie santykiai nėra tokie vienareikšmiški, kaip buvo interpretuojama anksčiau. Tokiuose kraštuose kaip Lietuva nacionalizmas vis dėlto buvo savotiškas modernizmo subprojektas, todėl takoskyra tarp modernizmo ir nacionalizmo labai miglota.
Šarūnas Nakas: Lietuvoje kultūra visuomet, turbūt net Stalino laikais, siejosi su aštria nacionalumo pajauta. Pokarinė lietuvių muzika buvo labiau orientuota į skandinaviškus romantizmo standartus, į Griegą, į Sibeliusą negu į atvirai prorusiškus idealus, kuriuos protegavo socrealizmo dogmų pagrindiniai sargybiniai Maskvoje.
Rūta Stanevičiūtė: Ar nesusidaro įspūdis, kad lietuvių muzikos tradicijos tapatinimas su nacionalumu vis dar turi įtakos vertinant mūsų krašto naujausią muziką, nors jai nacionalinės aspiracijos jau nėra būdingos?
Loreta Narvilaitė: Manyčiau, turi. Ir šiuo atveju galbūt esame teisūs. Vienas kolega iš Prancūzijos labai kritiškai atsiliepė apie tai, kaip šiuolaikinė muzika vertinama jo šalyje. Ji dažniausiai skamba vien šiai muzikai skirtuose renginiuose, todėl sunku ją įtraukti į bendrųjų festivalių programas. O mūsų atlikėjai lietuvių kompozitorių kūrinius į koncertines programas įtraukia iš vidinio poreikio, supratimo, kad tai darydami jie bus originalesni negu grodami vien Vivaldi arba Bachą.
Rūta Stanevičiūtė: XX a. 8-asis dešimtmetis suformavo ilgalaikes estetines ir technologines lietuvių muzikos orientacijas, bet 9-asis dešimtmetis politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo gerokai radikalesnis, nes bandyta įgyvendinti daugelį dalykų, kurie anksčiau skleidėsi tik kūryboje ar meninėmis deklaracijomis. Tą dešimtmetį įvyko nepaprastai daug politinių permainų – vėlyvuoju sovietinės stagnacijos laikotarpiu suvaržymai kultūros srityje sustiprėjo, vėliau prasidėjo perestroika (1985), po jos – Atgimimo sąjūdis (1988) ir buvo atkurta Nepriklausomybė (1990). Būdinga, kad kaip tik 9-uoju dešimtmečiu pradėta organizuoti pirmus nepriklausomus renginius, kūrėsi režimui atvirai opozicinė, nepriklausoma šiuolaikinės lietuvių muzikos terpė. Šarūnai, 1982-aisiais tu įkūrei nepriklausomą Vilniaus naujosios muzikos ansamblį – kiek tada tau buvo metų? Ir kas paskatino tokiam žingsniui?
Šarūnas Nakas: Neturėjau nė dvidešimties. Inspiracija buvo labai juokinga – vienas sakinys iš Juozo Gaudrimo knygos apie Broniaus Kutavičiaus „Panteistinę oratoriją“ (1970), sovietinių ideologų pasmerktą kūrinį. Taigi tai buvo lengvas iššūkis to meto kultūros ideologams. Prieš Kutavičiaus oratorijos premjerą įvyko skandalas – po specialiai surengtos perklausos buvome išvyti iš tuometinių Menininkų rūmų Baltosios salės į mažesnę. Tai buvo pati geriausia reklama – publikos susirinko dešimt kartų daugiau, negu į tą kambarį tilpo. Viskas taip ir prasidėjo – nuo nekalto pokšto. Paskui pajutome tam tikrą kultūrinę reikšmę, juolab kad tuo metu visiškai nebuvo kolektyvų, kurie specializuotųsi atlikti šiuolaikinę muziką. Mūsų ansamblis gyvavo 18 metų, iki 2000-ųjų, bet po to, kad ir kaip graudu tą pripažinti, Lietuvoje taip ir neatsirado kolektyvo, kuris specializuotųsi atlikti šiuolaikinę muziką ir kad tai nebūtų vienkartiniai projektai, pasivadinantys ansambliais, kaip dabar būdinga ne vienam kraštui.
|
Arne Deforce’as ir Latvijos radijo choro solistai
festivalyje „Jauna muzika“, 2006 |
Loreta Narvilaitė: Kita vertus, kadangi nėra nuolatinio ansamblio, kuris specializuotųsi šiuolaikinės muzikos srityje, tai skatina radikaliau mąstančius atlikėjus ieškoti savo nišos, daryti įdomias programas, į jas įtraukiant lietuvių kompozitorių kūrinius.
Rūta Stanevičiūtė: Vis dėlto tai yra viena didžiausių mūsų kultūrinės terpės spragų, nepaisant įvairių festivalių ir pavienių žmonių pastangų keisti situaciją. Šią spragą užpildyti bandyta ir sovietmečiu. Prisiminkime vaisingą ansamblio „Musica humana“ veiklą, Imino Kučinsko ansamblį, vėlesniais metais – „Ex tempore“ ansamblį ir daugybę kitų akcijų. Kodėl taip sunkiai sekasi tą daryti?
Loreta Narvilaitė: Man atrodo, svarbiau ne tai, kad atsirastų vienas ar keli šiuolaikinės muzikos srityje besispecializuojantys kolektyvai, svarbiau, kad įvairūs ansambliai grotų šiuolaikinę muziką šalia tradicinio koncertinio repertuaro.
Šarūnas Nakas: Bet čia yra esminis skirtumas. Pavyzdžiui, Ensemble InterContemporaine, Ensemble Modern ar ensemble recherche specializacija duoda tą efektą, kad jie vieninteliai pasaulyje gali sugroti tokį didelį kiekį ir labai neprastos šiuolaikinės muzikos. Lietuvoje kai kurių kūrinių, deja, niekas nesugeba pagroti – ne vien dėl raštingumo ar įgūdžių stokos, bet ir dėl organizacinių dalykų. Tokia muzika reikalauja ilgų repeticijų, sudėtingos atlikėjų sudėties. Neturint jokio institucinio pagrindo, nors kitos sritys yra stropiai institucionalizuotos, viskas pakimba norų lygmenyje, ši muzika normaliai nefunkcionuoja. Jeigu Beethoveno sonatą nors ir genialiausias pianistas sugrotų vienintelį kartą ir ji būtų įrašyta į vienintelį CD, abejoju, ar Beethovenas būtų kultinis kompozitorius. Jį groja dešimtys tūkstančių atlikėjų šimtus tūkstančių kartų – tada įsiklausoma į tą muziką, suvokiama jos estetika, jos laikas, ženklai, jos retorika, esmė, dvasia. Tai tampa sava, pažįstama ir lengvai atpažįstama. Kai kūrinys šmėkšteli kaip kažkokia sudėtingų kodų sistema, dažniausiai jis suvokiamas neteisingai, iš inercijos taikant visai kitus, jam netinkamus kodus, ir galiausiai prapuola tarp kitų kūrinių, kurie taip pat tik šmėkšteli ir dingsta.
|
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras festivalyje
„Gaida“ atlieka Edgard’o Varèse’o „Dykumas“, 2006 |
Rūta Stanevičiūtė: Tai, kad neturime nė vieno kolektyvo, kuris specializuotųsi šiuolaikinės muzikos srityje, ypač varžo lietuvių muzikos sklaidą. Neabejotina, kad kitų Rytų Europos kompozitorių populiarumas yra susijęs su tų kraštų atlikėjų tarptautine veikla ir pripažinimu. Čia galima prisiminti kad ir rusų, estų, lenkų...
Šarūnas Nakas: ...vengrų...
Rūta Stanevičiūtė: ...ir kitų kraštų iškilius muzikus, kurie labai suaktyvina tą procesą.
Loreta Narvilaitė: Lietuvių muzikos kūrinius panagrinėję žanriniu požiūriu, įsitikinsime, kad dažniausiai atliekami tie kūriniai, kurie parašyti vadinamosioms įprastinėms sudėtims. Jeigu kūriniui atlikti reikia netradicinės sudėties, jis tiesiog automatiškai pasmerktas tam, kad bus retai atliekamas. Tai būdinga tiek Lietuvos, tiek užsienio rinkoms.
Šarūnas Nakas: Jeigu kalbame apie originalumą, pamirškime komercinius kriterijus. Jeigu kalbame apie meną, tai jis neprivalo tenkinti pirmos pasitaikiusios rinkos poreikių. Kai į lietuvių muziką žvelgiama inertiškai, atlikėjų akimis, sunku suvokti, kokia yra pagrindinė tos kūrybos intencija, ką tuo norima pasakyti, kuo ji yra unikali ar neunikali, kokį paveikį ji daro čia gyvenantiems žmonėms, kiek ji yra jiems reikšminga. Jeigu lietuvių kompozitoriai apie šalia jų gyvenančius žmones negalvoja kaip apie potencialius klausytojus, o bando įtikti įvairiausių festivalių vadybininkams Lietuvoje ar užsienyje, – tai neperspektyvus kelias. Kompozitorius turi kur kas didesnę laisvę formuoti dalykus, apie kuriuos koncertų organizatoriai susimąstys galbūt tik po šimto metų.
Rūta Stanevičiūtė: Vis dėlto reikia pripažinti, kad Nepriklausomybės metais kuriantis šiuolaikinės muzikos scenai ir steigiant festivalius, kompozitoriai susidūrė su rimtais muzikos industrijos ir rinkos iššūkiais. Nemažai jų šias naujas kūrybos funkcionavimo aplinkybes vertina kritiškai ar net jas atmeta. Kaip, jūsų nuomone, šiuolaikinės muzikos festivaliai paveikė lietuvių muziką ir kompozitorius konkrečiai?
Šarūnas Nakas: Festivalių organizatoriai turi galią formuoti patį muzikos veiksmą, nes tie kompozitoriai, kurie negauna festivalių užsakymų, atsiduria užribyje. Šiuo atžvilgiu administratorius imasi stratego vaidmens, dažnai neturėdamas tam jokių gabumų. Festivalius dažniausiai valdo administratoriai, kurie neturi meninės vizijos. Gaunantys užsakymų kompozitoriai tampa lojalūs tam administratoriui, negaunantys – nelojalūs, bet šie kartu pranyksta ir kaip kompozitoriai. Šiais laikais neįmanoma rašyti simfonijų į stalčių, jos turi būti atliktos – antraip jų tiesiog nėra, jos neegzistuoja. Festivaliai yra tam tikra prievolė, tam tikra kompromisinė forma, moderniška, nauja, bet – turiu vilties – ne amžina.
|
Lietuvių menininkai atlieka Johną Cage’ą
festivalyje „Permainų muzika“, 2007
nuotrauka: Darija Vasiliauskienė |
Festivalis yra kaip Trojos arklys, jis atneša daug blogybių. Tai jau minėtas vienkartiškumas – daugelis kūrinių atliekama vieną vienintelį kartą. Festivaliai smarkiai veikia pačios muzikos formatą ir pobūdį. Tai yra koncertų serijos, ir muzika turi įtilpti į koncerto sampratą, kad ir kokia plati ji būtų. Taip pat visada tai susiję su labai glaustais terminais, skubotumas yra didžioji kompozitorių rykštė. Antra vertus, atsiranda konjunktūra, viską imama dėlioti pagal iš svetur atsineštus virusus, standartus, viskas kraunama į vieną puodą. Festivaliai – visi be išimties – siekia ir tam tikros įvairovės, ir tam tikro homogeniškumo. Todėl manyčiau, kad festivaliai yra netikusi forma muzikai gyvuoti. Anksčiau jų nebūdavo, matyt, ir nereikėjo. Muzikai palankesni yra salonai, neskubūs sezonai ir įvairiausios įrašų formos. Beje, taip egzistuoja didžioji pasaulio muzikos dalis – su visa popmuzika, džiazu ir daugybe kitų reiškinių klausytojai pirmiausia susipažįsta iš įrašų. Šiuolaikinė akademinė muzika šiuo požiūriu gerokai atsilieka. Manau, festivaliai vieniems kompozitoriams yra truputėlį naudingi, o kitiems – labai kenksmingi. Bendrą jų poveikį sunku nustatyti, tačiau nesu optimistas. Manau, iš festivalių košės prarandame daugiau, nei prarastume turėdami visišką ramybę.
Rūta Stanevičiūtė: Tavo žodžius vertinčiau kaip tam tikrą tavo paties festivalinės veiklos post scriptum.
Šarūnas Nakas: Tai buvo labai seniai...
Rūta Stanevičiūtė: Ir nenorėčiau sutikti su festivalių poveikio šiuolaikinei muzikai vertinimu. Pirmiausia, daugelis šiuolaikinės muzikos festivalių direktorių, ypač Vakaruose, yra ideologai, programininkai, o ne vien prėski vadybininkai.
Šarūnas Nakas: Ideologas irgi yra vadybininkas.
Rūta Stanevičiūtė: Bet jis yra ir kultūros produkto kūrėjas, vizionierius, terpių iniciatorius ir t.t. Prisiminkime jūsų pačių kaip festivalių organizatorių paskatas. Loreta, kai pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais pradėjai rengti šiuolaikinės muzikos festivalį „Kopa“, kokios buvo tavo paskatos ir tikslai?
Loreta Narvilaitė: To festivalio paskata buvo labai aiški – pavydas Vilniui, jau turėjusiam savo renginius. Tiesa, Klaipėdoje taip pat buvo rengiamas festivalis „Marių klavyrų“, bet jo struktūra man nepatiko. Kai Šarūnas pasiūlė suorganizuoti jo autorinį koncertą, tai tapo realiu postūmiu. Organizatorius kiekvieną renginį daro visų pirma sau. Organizuoju festivalius, nes man įdomu. Gal tai savanaudiškas požiūris, kaip sakiau, nulemtas pavydo.
Šarūnas Nakas: Tai sutampa su mano teiginiu, kad festivalio rengėjas, nesvarbu, ar jis ideologas, ar vadybininkas, tampa superkompozitoriumi. Jis perima daugybę galių iš tų žmonių, kurie realiai kuria kultūros produktą. Jis pradeda vairuoti kaip ir parodų kuratoriai.
Rūta Stanevičiūtė: Tai neišvengiama – kuratorystė itin svarbi šiuolaikinės muzikos funkcionavimui.
Šarūnas Nakas: Aš tai laikau parazitine veikla.
Rūta Stanevičiūtė: O kokios buvo tavo paskatos ir nuostatos, kai vėlyvuoju sovietmečiu su bendraminčiais organizavai nepriklausomus muzikinių akcijų renginius Anykščiuose, vėliau embleminį „Musica ficta“ renginį (1997), vieną iš „Gaidos“ festivalių (1996)?
Šarūnas Nakas: Tais laikais dar egzistavo tam tikra idioma kaip imperatyvas – reikia daryti ir padaryti kitaip, nes kitu atveju gyvenimas sustotų. Tai buvo eksperimentai, bet patyriau, kad po jų man pačiam nelieka nieko, išskyrus nuovargį ir siaubingą išsiblaškymą. Jeigu esi kompozitorius, privalai atsakingai į tai žiūrėti. Negali žaisti, švaistytis – jei tau pačiam nieko nelieka, tu tampi kaip tuščias indas, tai ir kitam negalėsi nieko duoti.
Loreta Narvilaitė: Aš su tokiu požiūriu nesutikčiau, nors anksčiau irgi pasijusdavau išsisėmusi.
Šarūnas Nakas: Kalbu ne tik apie išsisėmimą, viso to padariniai dar sunkesni – banalėja mąstymas.
Loreta Narvilaitė: Tu tarsi sieji kompozitoriaus kūrybą su organizatoriaus veikla, o aš kalbu kaip organizatorė. Kita vertus, ar teisinga mus visus imti ir nuteisti? Viską lemia organizatoriaus vidinė nuostata, ką jis iškels festivalio programoje, nes jis pasirenka ir kompozitorius, ir atlikėjus, ir formatą, kontekstą ir kt. Aš kaip organizatorė turiu teisę reikalauti, kad vienas ar kitas kolektyvas būtinai sugrotų lietuvišką kūrinį.
Šarūnas Nakas: O kas toliau?
Loreta Narvilaitė: Norėčiau, kad būtent tas lietuviškas kūrinys, atliktas ne specializuotame šiuolaikinės muzikos festivalyje, bet kitame kontekste, taptų tautos savastimi.
Šarūnas Nakas: Tai idėja fix...
Rūta Stanevičiūtė: Loreta, kas pasikeitė nuo tada, kai ankstyvuoju Nepriklausomybės periodu organizavai festivalį „Kopa“, iki dabar tavo rengiamos „Permainų muzikos“? Kalbu tiek apie konteksto, tiek apie tavo pačios orientacijų kaitą.
Loreta Narvilaitė: Aišku, įgijau didelę patirtį. Publikai pirmiausia reikia kokybiškos muzikos – kalbu tiek apie kūrinius, tiek apie atlikimą. Festivaliuose atliekama muzika būtinai turi komunikuoti su klausytojais. Jeigu kūriniui lemta gulėti stalčiuje, ten jis ir gulės. Bet tie kūriniai, kurie parašyti tarsi lietuvių muzikos ženklai, jie turi sulaukti nušvitimo momento, kad taptų tautos savastimi. Organizatorių valioje skatinti tokių kūrinių atlikimą.
Rūta Stanevičiūtė: O kokia Klaipėdos publika? Kokie jos poreikiai ir lūkesčiai? Vilniuje per 18 metų publika labai pasikeitė. Sovietiniais metais šiuolaikinės lietuvių muzikos klausytojai tradiciškai buvo inteligentija, kolegos, kitų sričių menininkai. Šiandien nemažą naujos publikos dalį sudaro labai jauni žmonės, užaugę Nepriklausomybės metais. O kaip yra Klaipėdoje?
Loreta Narvilaitė: Manyčiau, tai yra bendra lietuvių muzikos scenos tendencija. Mūsiškė „Permainų muzika“ skiriasi nuo kitų Lietuvos festivalių, ji pažymėta lokalumo ženklu, nes esame nutolę nuo Vilniaus, neabejotino Lietuvos šiuolaikinės muzikos centro. Stengiamės kompensuoti žinių, labai geros ir geros muzikos trūkumą, sudėlioti akcentus ir prioritetus, kad nauja publika susidomėtų šiuolaikine muzika, nebūtinai pačia naujausia. Daug dėmesio skiriame XX amžiaus šedevrams, rūpinamės edukacija.
Rūta Stanevičiūtė: Šiuolaikinės muzikos festivaliai Lietuvoje ne vien inicijuoja ir reprezentuoja lietuvių muziką, bet užsiima ir užsienio muzikos sklaida, formuoja šiuolaikinės muzikos įvaizdį. Šarūnai, kai organizavai festivalį „Musica ficta“ (1997), kas lėmė kompozitorių ir kolektyvų atranką? Pavyzdžiui, kodėl pakvietei ansamblį „Bang on a Can“ ar Louisą Andriesseną? Norėjai parodyti tau asmeniškai vertingus ir įdomius dalykus, o gal pateikei alternatyvą šiuolaikinės muzikos įvaizdžiams to meto Lietuvoje?
Šarūnas Nakas: Nei viena, nei kita. Kaip ir Loreta norėjau kompensuoti tam tikros rūšies informacijos badą. Ne todėl, kad pasirinktus autorius ar kolektyvus laikyčiau geresniais už kitus, toliau nuėjusiais ar panašiai. Soroso fondas skyrė tam pinigų ir norėjosi parodyti Lietuvoje tai, ko anksčiau padaryti nepavykdavo. Man atrodo, vienam kitam jaunam kompozitoriui tai padarė netgi konkrečią estetinę įtaką, o Vilniui suteikė tam tikro svorio, rengiant kitus festivalius.
Rūta Stanevičiūtė: Per 18 Nepriklausomybės metų Lietuvoje koncertavo daug žymių šiuolaikinės muzikos atlikėjų, ansamblių, buvo pristatyta plati ir įvairi šiuolaikinės pasaulio muzikos panorama. Žinoma, pavyko pakviesti ne visus atlikėjus, apie kuriuos svajota, bet bent jau Europos šiuolaikinės muzikos terpės buvo pakankamai reprezentatyviai atspindėtos. Užsienio muzikos sklaidą skatino ir kiti dalykai – laiko tendencijos, kintančios kultūrinės bei meninės identifikacijos ir panašūs dalykai. Pavyzdžiui, Nepriklausomybės pradžioje, kai vyko pirmieji „Gaidos“ festivaliai ir gausybė kitų nepriklausomų renginių, pats tuometinis šiuolaikinės lietuvių muzikos kontekstas lėmė, kad čia skambėjo daug minimalistinės ir postminimalistinės muzikos. Tam, aišku, turėjo įtakos ir tuometinių muzikos festivalių direktorių meninė orientacija. Kartu tai buvo reikšmingos naujų geokultūrinių identifikacijų paieškos. Lietuviai tada stengėsi atsiriboti nuo sovietinės praeities ir bandė aktyviau ieškoti kontaktų ir ryšių, pavyzdžiui, su Skandinavijos muzikais ir institucijomis. Tai buvo nauja geokultūrinė perspektyva, turėjusi palyginti menką istorinę tradiciją. Skandinavijos kraštų muzikai ir institucijos aktyviai prisidėjo, kad Lietuvoje būtų pirmą kartą taip išsamiai pristatyta šio regiono šiuolaikinės muzikos panorama. Aišku, būtų sudėtinga svarstyti, ar tai padarė įtaką lietuvių kompozitorių kūrybai.
Šarūnas Nakas: Manau, padarė labai pozityvią įtaką. Ši bendradarbiavimo, kultūrinių mainų perspektyva iki šiol nepakankamai išnaudota ir prie to vertėtų iš naujo sugrįžti. Kad ir kaip keista, su šiais kaimynais nesame turėję artimesnių kontaktų. Ilgą laiką gerokai glaudžiau buvome susiję su Lenkija, nors pagal gyvenimo tempą, tamsos valandų kiekį, mažą žmonių tankumą, ramybę ir tam tikrą vienišumą esame arčiausiai Skandinavijos valstybių. Ratas apsisuko ir mes veikiausiai vėl pradėsime mokytis iš tos bendrumo patirties, kuri, pridursiu, anuomet nedarė didelio įspūdžio. Kartais atrodydavo, kas gi čia tokio, ta jų muzika gal net nelabai ambicinga. Tas jos neambicingumas slėpė tam tikrą išmintį, kurios tuo metu neperpratome, nes mums norėjosi spalvingų mandrybių. Tačiau išlieka, sakyčiau, egzistenciškai artimesni, svarbesni dalykai.
Rūta Stanevičiūtė: Iš tikrųjų tai, kad nutolome nuo Lenkijos muzikos kultūros, kuri sovietmečiu buvo pagrindinis įtakų centras, yra būdinga dabarties žymė. Ryšiai su šiais kaimynais, bent jau festivalinėje terpėje, yra visiškai suirę, orientacijos, traukos centrai ženkliai pasikeitę. Aptariamuoju laikotarpiu, tolstant nuo SSRS muzikinės kultūros centrų, taip pat ir nuo Lenkijos, bendradarbiavimas su Skandinavija buvo labai svarbus. Įtakos turėjo ir legendiniai traukos centrai, pavyzdžiui, Niujorko menų scena, tai skatino ir didėjanti lietuvių menininkų emigracija į JAV. Taigi formavosi nauji orientyrai ir saitai, ilgainiui atsivėrė ir kiti mažiau pažįstami dalykai, pavyzdžiui, šiuolaikinė prancūzų muzikos scena, apie kurią sovietmečiu sprendėme gal tik pagal Olivier Messiaeną. XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu Lietuvoje susiformavęs prancūziškojo spektralizmo kultas yra itin būdingas naujos situacijos reiškinys, tam tikrais aspektais aktualus iki šiol, nes šios muzikos įtaka ypač pastebima jaunosios lietuvių kompozitorių kartos kūryboje.
Šarūnas Nakas: Tai yra būtinybė, neišvengiamybė – tam tikri dalykai turi būti „suvartoti“, tai yra labai natūralūs veiksmai. Peržvelgus visą Šiaurės meno istoriją, bet kuri meno epocha ir stilistika čia ateina pavėlavusios, bet tai nereiškia, kad jų kokybė yra prastesnė.
Rūta Stanevičiūtė: Iš ryškų pėdsaką palikusių kultūrinių mainų paminėčiau ir bendradarbiavimą su olandų muzikais, plačią naujosios olandų muzikos reprezentaciją Lietuvoje, ir neabejotinai – bendradarbiavimą su britais, ypač pastaraisiais metais.
Šarūnas Nakas: Taip, Lietuvoje viešėjo gausybė šių kraštų kolektyvų. Tai yra naudinga patirtis, nes tokiu būdu tarsi vyksta migracija niekur neišvažiuojant. Ne vien muzikos profesionalai, bet ir šimtai kitų žmonių tarsi realiai pasėdi Londono ar kitų miestų salėse. Šiuolaikinės muzikos eksportas į Lietuvą, galimybė parodyti tokius didžiulius projektus yra labai pozityvus dalykas. Geriausia festivalių pusė ta, kad jie rodo kryptingas, švarias, konceptualias programas. Deja, taip būna retai. Gali atvažiuoti labai geras ansamblis, bet, jei gros programinį jovalą, kur kūrinys žudo kūrinį, – tada jokio efekto nebus. O gali vidutiniškas kolektyvas pagroti kažką labai konceptualaus, kultūriškai nušviečiančio.
Rūta Stanevičiūtė: Mūsų krašto kultūrinę specifiką savaip atskleidžia ryšiai su Vokietija. Akivaizdu, kad šiandien lietuvių muzikos scenos programininkus, kūrėjus ir net muzikos kritikus labiau domina ne legendiniai, seniai įsteigti ir įsitvirtinusias menines ideologijas ginantys centrai, sakykim, Donaueschingenas, bet naujoms pasaulio meninėms tendencijoms atviros terpės, pavyzdžiui, Berlyno MärzMusik festivalis. Todėl man atrodo, kad dabartinė lietuvių muzikos scena, nepaisant Šarūno čia išsakytos kritikos, yra pakankamai atvira, nesaistoma kažkokių meninių ideologijų ir kultūrinių preferencijų. Dėl tos pačios priežasties užsienio muzikai, kuri yra pristatoma Lietuvoje, keliami gana aukšti reikalavimai kokybės ir inovatyvumo požiūriais. Tiek profesionalai, tiek eiliniai klausytojai su naująja muzika sieja labai didelius lūkesčius.
|
Steve Reich and Musicians festivalyje „Gaida“, 2006
|
Šarūnas Nakas: Taip, tačiau esminė tų procesų savybė ta, kad nesama tęstinumo. Net jei viskas realizuojama idealiai, tai nereiškia, kad po metų, dvejų, trejų ar dešimties renginiai išlaikys pasiektą lygį ir panašiai. Šitas darbas yra baisiai sudėtingas ir komplikuotas tuo atžvilgiu, kad kiekvieną kartą jį reikia daryti iš naujo. Matyt, tai lemia nelogiška ir nesklandi finansavimo sistema beveik visuose kraštuose, kurie nėra užsibrėžę ilgalaikių kultūrinių ir informacinių mainų ciklų. Viskas daroma priešokiais, daug ką lemia atsitiktinumas. Tuomet kultūros produktai nuvilia dažniau, nei norėtųsi.
Toks dialogas, pavyzdžiui, su Vokietija, Lietuvoje net nėra prasidėjęs. Nesvarbu, kad pas mus atvažiuoja ekstra klasės Ensemble Modern, pagroja vokiškus kūrinius ir išvažiuoja. Dialogas su vietine terpe neužsimezga. Tiems muzikantams šie koncertai – pasaulinio turo dalis, kasdieninis grojimas svetimoje šalyje. Šiuo požiūriu toks koncertas niekuo nesiskiria nuo elementariausios radijo transliacijos, nes toliau nieko nedaroma ir tai yra didžiulė problema. Ją būtina spręsti, nes investicijos į tokius projektus yra labai didelės. Gal derėtų skolintis Lietuvoje beveik neįdiegtą masterclass standartą, kad pasirodymai būtinai sietųsi su gyvais kontaktais, nes po jų daug kas ima kitaip atrodyti.
Loreta Narvilaitė: Kaip tik šia tema kalbėjausi su Goethe’s instituto Lietuvoje vadove Irmtraut Hubatsch. Jos manymu, jeigu neįvyksta dialogas, jei vokiečių atlikėjai tik atvažiuoja į Lietuvą, pagroja ir išvažiuoja, bet nieko iš čia nepasiima, nepagroja, sakykim, kokio lietuviško kūrinio, – tai neefektyvu.
Rūta Stanevičiūtė: Įžvelgčiau čia ir tam tikrą ES kultūrinės politikos silpnumą. Sakykim, naujausioji Europos Komisijos Kultūros programa ypač akcentuoja europinę pridėtinę vertę, kuri pirmiausia suvokiama kaip kultūros produktų ir menininkų migracija. Tai tarsi turėtų paskatinti dialogą, sukelti ilgalaikį kultūrinį efektą, bet realiai dominuoja savotiškas kultūrinis turizmas, vienadieniai projektai. Labai menkai investuojama į ilgalaikius kultūrinius ryšius. Tokios kultūrinės strategijos yra netoliaregiškos ir labai nuskurdina. Iš dalies todėl taip sudėtinga, bent jau tokiuose ribotų finansinių galimybių kraštuose kaip Lietuva, reprezentuoti ir kitą, nevakarietišką pasaulį – mūsų scenoje dominuoja europocentrinės ir amerikocentrinės orientacijos.
Mindaugas Urbaitis [vėliau įsitraukęs į pokalbį]: Visur taip yra. Pavyzdžiui, Japonijoje skamba vakarietiška muzika, bet Europoje japonų kūriniai atliekami retai, nebent išimtiniais atvejais.
Rūta Stanevičiūtė: Tačiau peržvelgę Europos festivalius pamatysime kitų kontinentų muzikos gausą – galbūt ši kryptis, tų tolimų kultūrinių terpių palaikymas ir propagavimas galėtų būti viena iš produktyvių europietiškų kultūrinių misijų?
Mindaugas Urbaitis: Vakariečiai jau viską yra pergroję, jiems daug kas atsibodo, o mes dar mėgaujamės tuo, ko nesame girdėję net iš netolimų kraštų muzikos. Mes dar ir Steve’ą Reichą norime išgirsti bei išvysti savo krašte. Esama nemaža baltų dėmių, kurias tik dabar bandome užpildyti.
O dėl misijos – man atrodo, pirmiausia turime dirbti savo kultūrai. Ypač sveikintinas modelis, kai užsienio atlikėjai groja vietinę muziką. Aš turbūt pirmas išbandžiau jį Lietuvoje, kai užsakėme kūrinį Jurgiui Juozapaičiui ir „Gaidos“ festivalyje jį atliko olandų Het Trio ansamblis. Vėliau jie šį kūrinį pagrojo dar keturiuose ar penkiuose koncertuose, nes buvo toks žodinis susitarimas. Rūta minėjo, kad festivalių ir užsienio ansamblių bendradarbiavimas, kai užsakomi kūriniai vietiniams kompozitoriams, ne visuomet vaisingas dėl menkos tolesnės šių kūrinių sklaidos. Manau, nuo to galima apsisaugoti, įtvirtinant kolektyvų įsipareigojimus kontraktais, kad dalyvavimas festivalyje būtų susietas su tam tikros programos ar jos dalies pakartojimu dar keliuose renginiuose.
Šarūnas Nakas: Apie tai visąlaik šnekama, bandyta tą ir daryti, tačiau egzistuoja elitinių ansamblių imperija ir negali būti nė kalbos apie kokius nors jų įsipareigojimus. Jų administratoriai yra tie maršalai, kurie visai Europai nurodinėja, kas, kur ir ką gros. Galima kalbėti apie labai agresyvų kolonializmą, kai jie atvažiuoja ir sugroja didžiulę britų, prancūzų ar vokiečių muzikos programą visiškai ignoruodami vietinę terpę. Kiti ansambliai linkę užmegzti dialogą, tačiau elitas nesileidžia į jokias kalbas. Kyla net klausimas, kam jie priklauso, kokiam žemynui, kokiai kultūrai ir kokiai savimonei.
Rūta Stanevičiūtė: Visi mažieji kraštai, taip pat ir Lietuva, stengiasi įpareigoti užsienio atlikėjus, kad vietiniuose festivaliuose jie grotų ir to krašto kompozitorių muziką. Vis dėlto turime pripažinti, kad bet kuri šiuolaikinės muzikos scena neišvengiamai yra vienu ar kitu mastu tarptautinė, ji negali būti uždara, tarnauti vien vietinei terpei. Galbūt todėl ir nuostata, kad viename festivalyje užsienio atlikėjams užsakyti vietiniai kūriniai būtų pakartoti ir kituose kraštuose, praktiškai neveikia.
Šarūnas Nakas: Neveikia, nes kitiems festivaliams tos muzikos nereikia – jie įperša savo kūrinius. Ir mes tą patį darome. Mes juk nesirūpiname, kad kas nors Lietuvoje grotų lenkų, slovakų ar vengrų kompozitorių kūrybą – duokite mums vokiečius, prancūzus, britus ar amerikiečius!
Rūta Stanevičiūtė: Ar manote, kad tai turėtų ir galėtų keistis?
Šarūnas Nakas: Juk yra buvę meninio blokavimo akcijų! Jurgis Mačiūnas boikotavo Karlheinzo Stockhauseno koncertą Niujorke ir, kaip paaiškėjo, ne be pagrindo. Po trisdešimties metų Stockhausenas lygiai tokias pat visiškai šovinistines deklaracijas tėškė Niujorkui.
Mindaugas Urbaitis: Smalsu pažinti, išgirsti gyvai vieną ar kitą ansamblį, bet tai yra gana siauro poveikio dalykas, nes vykdoma imperialistinė repertuarinė politika. Klausimas ir yra tik toks: ar mes prisidėsime prie kultūrinio imperializmo tolesnės sklaidos? To nereikėtų daryti. Pamenu ankstyvuosius „Gaidos“ festivalius, kai dėl pinigų stokos versdavomės beveik vien vietinėmis atlikėjų pajėgomis. Anuomet atvažiuodavo visai kito kalibro, negu atvyksta dabar, užsienio atlikėjai. Paradoksalu, bet naudos vietinei tradicijai iš jų buvo lyg ir daugiau. Draugiškumas tarp daugmaž apylygių partnerių yra neapsimestinis. Tad čia atvažiuojantys atlikėjai daug ką realizuodavo – nestokota geros valios, naujų idėjų, nors buvo pati nepriklausomų tarptautinių kultūrinių mainų užuomazga. Vėliau įsivyravo kitokios tendencijos, ir lietuvių muzikos dalis užsieniečių programose sumenko, nors išimčių, žinoma, būna.
Rūta Stanevičiūtė: Pagrindinis mūsų krašte šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“ taps platforma šiemet spalio mėnesį organizuojamam ISCM festivaliui – Pasaulio muzikos dienos. Kaip jums atrodo, kokią politiką – imperinę ar eksperimentinę, elitinę ar nišinę ir panašiai – šiandien vykdo „Gaida“? Mindaugai, tu buvai šio festivalio direktorius pirmaisiais jo rengimo metais, visai kitomis sąlygomis – kas tau atrodo jame pasikeitę ir kokia linkme?
Mindaugas Urbaitis: Man labai patiko antrosios ir trečiosios „Gaidos“ idėja, kad tai yra Baltijos kraštų muzikos festivalis – kultūriškai fiksuotas, regioninis. Tuo požiūriu jis buvo unikalus. Dabar to unikalumo „Gaidoje“ nebelikę – festivalis toks, kaip ir daugelis kitų, kur groja Ensemble Modern, Steve’as Reichas ar Michaelis Nymanas. Labai gerai, kad jie čia atvažiuoja, bet „Gaidos“ veidas turėtų būti individualus.
Programuodamas baltiškąsias „Gaidas“ susidūriau su didele atrankos problema. Labai gerų kūrinių neparašoma tiek daug, kad užpildytum tokį didelį festivalį kasmet. Bet prisiminkime, kokia buvo antroji „Gaida“ – du simfoniniai orkestrai, kelios simfoninės programos, išties galingas renginys. Aišku, anuomet būta didelių finansinių sunkumų, nes neturėta pastovaus garantuoto nacionalinio programinio finansavimo. Bet to meto ekonominėje situacijoje pakakdavo kokio Švedijos muzikos informacijos biuro paramos, kad pavyktų pasiekti maksimumą. Tai paradoksalus laikas, kai vidutinė alga Lietuvoje buvo tik 20 USD.
Šarūnas Nakas: 1996-ųjų „Gaida“ kainavo 40 000 litų ir įvyko 18 koncertų, tarp jų du simfoniniai. Šiandien tiek kainuoja vienas vidutiniškas koncertas. Finansinė infliacija yra siaubinga, bet ją lydi ir požiūrių infliacija. Esama tam tikro nerangumo, atrodo, praradome požiūrių aštrumą, užsižaidėme vienodais modeliais. Šiuolaikinės muzikos festivalius Lietuvoje rengia keletas žmonių, manau, reikėtų įlieti šviežio kraujo, bent jau keistis vaidmenimis, antraip naujoms idėjoms bus sunku rastis.
Mindaugas Urbaitis: Galbūt „Gaida“ galėtų būti mažesnė, ne tokia išpampusi, labiau orientuota į konceptualius dalykus, kurie pasitarnautų čia atliekamos lietuvių muzikos tolesnei sklaidai.
Kalbant apie naujas orientacijas ir antiimperialistines strategijas, Pasaulio muzikos dienos lyg ir yra paremtos tokia ideologija – atstovauti mažiau žinomiems vardams, o ne tiems didiesiems vadybininkų išpūstiems „monstrams“. Tačiau realiai festivalis daro menką įtaką tolesnei tokios muzikos sklaidai. Man, kaip kompozitoriui, smagu, kad mano kūrinys nuskamba kokiame nors festivalyje, bet kur kas svarbiau, kad atlikėjai turėtų mano kūrinį savo repertuare ir jį atliktų skirtinguose kontekstuose, nebūtinai susijusiuose su šiuolaikinės muzikos festivaliais. Džiaugiuosi, kai mano muzika skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose, bet jei ji skambėtų vien ten, būčiau labai nelaimingas kompozitorius, ypač jei tai būtų vien Pasaulio muzikos dienos.
Šarūnas Nakas: Pasaulio muzikos dienas galima palyginti su vienu paprastu dalyku. Įsivaizduokime stalą, ant kurio sudėti iš įvairiausių šalių atgabenti gastronominiai patiekalai. Besaikė gausa, bet normalus racionalus meniu nesusidaro. Tai pagrindinis priekaištas ISCM, nes ši organizacija laikosi kiekybinio ir geopolitinio požiūrių. Pasaulio muzikos dienos visiškai nereiškia, kad jose visi ir visokeriopai turi dalyvauti. Šis festivalis galėtų kelti sudėtingesnius klausimus apie muziką, jos klausymąsi, sklaidą ir panašiai. Visiškai nebūtina Pasaulio muzikos dienas prifarširuoti visko, eklektiškiausių dalykų, siekiant kažkokio konglomerato.
|
London Sinfonietta festivalyje „Gaida“
nuotrauka: ELTA
|
Rūta Stanevičiūtė: Manau, ISCM neatstovauja kokiai nors vienai ideologijai ar pozicijai. Joje pozicionuojami ir nuolat rungiasi gana skirtingi požiūriai tiek į pačios institucijos misiją, tiek į jos organizuojamų Pasaulio muzikos dienų koncepciją. ISCM, regis, taip pat ieško naujo institucinio tapatumo naujoje globalinėje situacijoje, juoba kad esama tikrai nemažai neišnaudotų galimybių ir potencijos. Šiandien bet kuriai terpei ar institucijai yra svarbu susieti, o ir naujai suvokti, kas yra globalu ir nacionalu, lokalu ir glokalu. Todėl nevertėtų prisirišti prie kažkokių modelių ir vaizdinių. Tokią nuolatinę globalių versus lokalių dalykų peržvalgą kaip tik ir aptarėme kalbėdami apie festivalių raidą Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo.
Šarūnas Nakas: Tai prasidėjo net ne kartu su Nepriklausomybe, o vyko nuo pat 1975-ųjų, nuo pirmųjų reikšmingesnių šiuolaikinės muzikos renginių, kuriuos mūsų karta dar pajėgia prisiminti. Festivalių modeliai labai įvairūs, patirčių prikaupta įvairiausių. Iš to galima padaryti vertingų išvadų ir gauti daug naudos, nes visi festivaliai iš esmės sprendė tą pačią nacionalinės muzikos likimo problemą: ką su ja daryti, kaip ją pateikti, kur ją „iškišti“? Optimalaus atsakymo nerasta. Kad ir kaip bandytume ją komponuoti – ar uždarytume į nacionalinį getą ir rengtume išimtinai lietuvių muzikos festivalius, ar bandytume įsprausti į europinius, globalinius kontekstus, – vis tiek akivaizdu, kad festivaliai neduoda lietuvių muzikai tiek, kiek galėtų. Grįžtu prie to, kad festivaliai yra tik vienas iš būdų muzikai egzistuoti – mano giliu įsitikinimu, ne pats optimaliausias.
Rūta Stanevičiūtė: Paminėjai, kad ilgus metus festivalių centre buvo nacionalinė muzika, tačiau turime pripažinti, kad bendroji nacionalumo problematika dabar visiškai išnyko iš viešosios refleksijos, bent jau Lietuvoje. Nebėra svarbu to manifestuoti tokiomis formomis kaip sovietmečiu.
Šarūnas Nakas: Išnyko senovinėmis priemonėmis, senais rakandais apkarstyta nacionalinė muzika – tokia ji nebeegzistuoja jau senokai. Bet tai nepaneigia fakto, kad tu atstovauji konkrečiam regionui, šaliai. Tai akivaizdu ir prancūzui, belgui ar amerikiečiui. Vis dėlto šitas lokalumas – priklausomybė tam tikram regionui, tam tikram kraštui – yra labai svarbus ir beveik lemtingas. Jis nulemia tam tikrą selekciją, kartu tai, iš kur tu esi, yra ir tam tikras kokybės indeksas. Todėl būtina siekti, kad tavo krašto indeksas kiltų kaip galima aukščiau. Su tuo yra susijusi ir visa festivalių strategija.
Mindaugas Urbaitis: Studentams dažnai primenu Johno Adamso žodžius: „Mano amerikietiškumas – jokia poza“. Jis pabrėžia, kad jį labiausiai domina Dostojevskio rusiškumas, Manet prancūziškumas… Į tai daug kas šiandien nebekreipia dėmesio, bet, manau, prie to dar bus sugrįžta.
|
Mechaninio garso orkestras festivalyje „Kopa“, 1999
|
Rūta Stanevičiūtė: Norėčiau paklausti jūsų kaip kompozitorių, kiek šiandieninis kūrėjas apskritai gali egzistuoti be festivalių ar kitų institucijų paramos, konteksto? Ką šios institucijos duoda, kiek jos palankios ar priešiškos?
Mindaugas Urbaitis: Šiandien Lietuvoje vienintelė galimybė kompozitoriui gauti kuklų honorarą už parašomą kūrinį yra festivalio užsakymas, nes kitos sklaidos formos, nors teoriškai turėtų veikti, kol kas vegetuoja. Turiu omenyje atlikėjų galimybes inspiruoti pirmuosius atlikimus, užsakyti kūrinius ir panašiai. Tokias atlikėjų iniciatyvas labai vertinu. Jei jau užsako kūrinį, jie groja jį daug kartų. To niekuomet nedaro festivalis – jame kūrinys tarsi užpildo vieną baltą dėmelę tuo momentu, tą vakarą, tam projektui. Tolesnė kūrinio sklaida festivaliui nerūpi – čia didžiulis trūkumas.
Loreta Narvilaitė: Vis dėlto daugelis kompozitorių išsiverčia ir be festivalių. Nors esu ir kompozitorė, ir festivalių organizatorė, tačiau labiau palaikau kompozitorių poziciją. Būtina glaudžiau bendradarbiauti su lietuvių muzikos atlikėjais, juk jie gali ir užsakyti kūrinį, ir daug kartų jį atlikti.
Mindaugas Urbaitis: Ir įrašyti – daugkartiniai atlikimai ir įrašas yra kūrinio sklaidos programa maksimum.
Loreta Narvilaitė: Sutinku, nors, atrodytų, lyg ir prestižiškiau gauti festivalio užsakymą. Man festivaliai svarbūs dar ir tuo, kad jie formuoja terpę. Svarbu ne vien muzikos atlikimas, bet ir diskusija apie kūrybą, klubas ir panašūs dalykai, kurie aktyvina mintį, bendravimą ir pačią kūrybą. O šiaip didžiausias viltis, kaip minėjau, sieju su atlikėjais. Klaipėdos koncertų salėje šiuolaikinė lietuvių muzika skamba ne vien festivaliuose, ji atliekama per visą sezoną, kartais iki 60 kartų per metus – mūsų kontekste tai tikrai daug. Kita vertus, festivaliai pristato kompozitorius visuomenei, skatina kūrinių refleksiją.
Rūta Stanevičiūtė: Aptarėme šiuolaikinės muzikos festivalių raidą Lietuvoje, kaip keitėsi jų samprata ir misija – nuo geopolitinių deklaracijų, kultūrinių spragų užpildymo iki prekinių vardų eksponavimo ar gyvosios kultūros puoselėjimo... O kokia būtų pageidaujama jų raidos tendencija?
Šarūnas Nakas: Visi keliai vis tiek veda į festivalius – būtų labai sunku sugalvoti alternatyvų šiuolaikinės muzikos gyvavimo būdą, bent jau artimiausiu metu. Tad belieka taikytis prie to, kas yra, arba bandyti susiklosčiusią situaciją tobulinti. Festivaliai neturėtų būti tokie milžiniški, kokių dabar dažname krašte geidžiama, kai vieną mėnesį nuolat vyksta renginiai, o kita metų dalis – nykuma be įvykių. Nors aš nevertinu festivalių kaip koncepto, idėjos, vis dėlto manyčiau, kad konceptualiu požiūriu jie galėtų būti gerokai įvairesni. Čia sunku ką nors prognozuoti – viską lems tie žmonės, kurie stos prie vairo ir organizuos, nes festivalio direktorius lemia 80% festivalio politikos, ideologijos ir sėkmės. Nuo jo priklauso viskas – ir programa, ir gastrolieriai, ir aplinka, ir viešieji ryšiai, ir visa kita.
Mindaugas Urbaitis: Tada, kai dar organizuodavau festivalius, turėjau slaptų svajonių, kurios neišsipildė. Kai rengėme pirmąsias „Gaidas“ ir pradėjome aktyviau draugauti su Šiaurės šalimis, atrodė, kad Baltijos regionas, apimantis Lietuvą, Latviją, Estiją, Skandinaviją, Vokietiją, Lenkiją, galės sėkmingai bendradarbiauti ir kad čia vyks nuolatiniai mainai. Sakykim, švedai surengė lietuvių muzikos festivalį, mes surengėme atsakomąjį švedų muzikos festivalį, vėliau vyko renginiai Danijoje, Suomijoje ir panašiai. Anuomet atrodė, kad turint tokį festivalį kaip „Gaida“ galės nuolatos vykti įvairių kraštų kompozitorių premjeros, bus atliekami nauji kūriniai, o lietuvių muzika mainais skambės tenykščiuose renginiuose. Kai pamatėme, kad nieko panašaus nevyksta, apėmė nusivylimas, supratome, kad viską valdo kažkokie kiti dėsniai ir kad vien kaimynų draugystės neužtenka. Tam, kad vyktų nuolatinė muzikos cirkuliacija, trūksta dar kažko. Juk nebūtina laukti Pasaulio muzikos dienų, kad išgirstume vieni kitų muziką? Turbūt trūksta geranoriškumo ar noro tokį mainų modelį sukurti. Todėl irsta tarptautiniai ryšiai, o žodinės deklaracijos taip ir neįgyja turinio.
Rūta Stanevičiūtė: Ilgą laiką šiuolaikinės muzikos festivalius organizavo vienos ar dviejų kartų žmonės, o dabar formuojasi nauja jaunų kompozitorių, dabartinių LMTA studentų, karta, kuri jau imasi ambicingų projektų. Sakoma, kad tokį naujos kartos aktyvumą skatina nepasitenkinimas esama situacija, orientacijomis, vertybėmis. Kaip manote, ar ši karta imsis ką nors radikaliai keisti šiuolaikinės lietuvių muzikos scenoje?
Mindaugas Urbaitis: Kai imsis, tada ir pamatysim. Viena vertus, jie susidurs su tuo, ko pakeisti neįmanoma. Antra vertus, su tuo, ko keisti neverta ir ką vertėtų išlaikyti. Tada ir paaiškės, kaip jie šį balansą sudėlios. Bet kad festivaliai turės atsinaujinti, turės atsirasti naujų koncepcijų – tuo neabejoju, nes ateis dirbti jauni žmonės, o jie mato toliau vien dėl savo jaunumo. Tikiu, kad jie sugalvos, ką reikėtų daryti kitaip. Jie gali visą muziką pamatyti plačiau, nepasiduodami ideologijoms, kurios sklinda iš pasenusių centrų, mistifikuojančių tam tikras technologijas, kūrybą, estetiką. Žmonės viską vertina visai kitaip, ir tie prasilenkimai su klausytojų nuomone, kaip rodo sociologinės apklausos ne vien Lietuvoje, bet pirmiausia užsienyje, labai akivaizdūs. Palyginę, kaip vertina muziką klausytojai ir muzikos profesionalai, įsitikinsime, kad profesionalai yra totalūs autsaideriai. Muzikos istorija tikrai nesiplėtos ta kryptimi, kaip įsivaizduoja saujelė ideologų. Po kokio šimto metų žmonės vertins tikrai ne tai, ką šiandien aukština profesionalai. O būtent klausytojai ir atlikėjai rinksis, klausytis ar nesiklausyti, groti ar negroti, pirkti bilietus ar nepirkti. Nei mes, nei festivaliai nieko čia nepakeis.
World New Music Magazine Nr. 18
