|
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atlieka
Gintaro Sodeikos kamerinę operą „Vinter“ (2006)
nuotrauka: Dmitrij Matvejev
|
Lietuvių altininkas, dirigentas, muzikologas ir pedagogas Donatas Katkus – neabejotinas lietuvių muzikos atlikimo lyderis. 1965 metais jis įkūrė Vilniaus kvartetą, kuriame griežė tris dešimtmečius ir atliko dešimtis naujų lietuviškų kūrinių. 1994 m. įkūrė Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, kurio repertuare irgi nemažai naujos muzikos. Katkus dažnai dalyvauja tarptautinėse estetikos ir muzikologijos konferencijose, yra parašęs knygas „Lietuvos kvartetas“ (1971), „Muzikos atlikimas. Istorija. Teorijos. Stiliai. Interpretacijos“ (2006), paskelbęs daugiau kaip 300 straipsnių muzikos estetikos, interpretacijos, muzikos semiotikos klausimais. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai Donatas Katkus du kartus – 1979 m. (kaip Vilniaus kvarteto narys) ir 2001 m. apdovanotas nacionaline premija.
Donatą Katkų kalbina muzikologė, Lietuvos radijo programos „Klasika“ prodiuserė Jūratė Katinaitė.
- Pokalbį norėčiau pradėti nuo vieno į atmintį įstrigusio epizodo. 1997 metais pirmąkart reprezentavau Lietuvos radiją Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje (International Rostrum of Composers) Paryžiuje. Pristačiau keletą kūrinių, kurių autoriai – žymiausi, originaliausi Lietuvos kompozitoriai, jau tapę gyvais klasikais. Jaučiausi užtikrintai: atrodė, lietuvių muzika Paryžiuje triumfuos. Deja, taip neatsitiko. Kūriniai ne itin sudomino forumo delegatus. Patyriau šoką, supratusi, kad išsiveržti iš izoliuotos kultūrinės terpės nebus lengva, laukia ilgas, o gal ir nelabai sėkmingas kelias.
Norėčiau paklausti, kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai, kai griežėte lietuviškus kūrinius mūsų muzikos nepažįstančiai auditorijai?
- Pratęsiu Jūsų mintį. 1997 metais jau nebeveikė nacionalinis faktorius. Jūs manėte, kad atstovaujate nacionalinei mokyklai, lietuvių muzikai... Visi tada taip galvojom! Tačiau Vakaruose tai buvo jau praeitis. Pirmąsyk su tuo susidūriau Suomijoje, kai dar gyvenome izoliuoti. Ten dominavo visai ne suomiškas, o pasaulinis kontekstas. Ne kokia nors mokykla ar santykiai, susiklostantys viename ar kitame mieste, krašte, o milžiniška įvairovė, kur kiekvienas kompozitorius tampa atskiru vienetu, priklausomu nuo konteksto. Kokiame nors festivalyje jis gali tapti laureatu, bet, kai pateks į kitokį kontekstą, kitame festivalyje, jo gal visai niekas nepastebės. Kitaip tariant, kompozitoriaus nebegina kolektyviniai savųjų vertinimai. Antai koks nors kompozitorius, gimęs ir augęs Kinijoje, ten pradėjęs eiti mokslus, atvyksta į Europą, tęsia studijas, apsigyvena Austrijoje, jo muziką, kurioje ryški kinų kultūros ir kokios nors vakarietiškos mokyklos įtaka, griežia austrų muzikantai. Vis tiek jis dabar yra austrų, o ne kinų kompozitorius. Tautinis veiksnys nebeaktualus. Dabar svarbiau, kur mokeisi: Paryžiuje ar Niujorke, Berlyne ar Darmštate. Tačiau mes vis dar gyvename muzikinės bendruomenės sąlygomis. Tai viena.
Antra, susidūrę su tokia sudėtinga struktūra kaip šiuolaikinė muzika, susiduriame ir su tradicija pasakyti kažką svarbaus, o tai gana komplikuota, nes kartu siekiama ir originalumo, bandoma iškelti naują idėją ar išrasti naują kalbą… Čia prasideda savotiška loterija. Egzistuoja tam tikras kultūrinis imperializmas – pasaulyje yra keli centrai, pasisavinę vertinimo monopolį. O tie vertinimai, kaip žinome, komerciškai priklausomi. Man, kaip kultūros vartotojui, tas kultūrinis imperializmas yra visiškai bereikšmis. Reikšmingi tik pinigai. Jei tave tinkamai įvertins, gal galėsi surengti koncertą Paryžiuje ar Niujorke, koks nors svarbus dienraštis parašys apie tave keletą palankių eilučių, gali net pasirodyti, kad jau pasiekei gyvenimo tikslą. Tas palankias eilutes šimtus kartų cituojame, perrašinėjame, nors niekas jau nebeatsimena, nei kas, nei kodėl taip pasakė ar parašė. Man tokie vertinimai atrodo efemeriški ir neinformatyvūs. O ta muzikinė erdvė, kurioje esu, man labai svarbi. Savi marškiniai arčiau kūno. Man įdomu klausytis tų kompozitorių, tarp kurių gyvenu. Ir visai nesvarbu, kaip jie vertinami kitokiuose kontekstuose.
- Sakote, savi marškiniai arčiau kūno. O kaip apibrėžtumėte tą savumą? Esu girdėjusi užsieniečių nuomonių apie juntamą genetinį lietuvių muzikos pradą – rezignaciją, melancholiją. Esą tai būdinga net jaunosios kartos kompozitoriams. Nors jie savo kūrybą suvokia tarptautiniame kontekste ir mažai sieja su tautiniu, tačiau lietuviškas pėdsakas vis tiek ženklina jų partitūras – tai ne grynai muzikinis, susijęs su mokykla ir tradicija, o bendresnis kultūros bruožas, sietinas su tautinio charakterio archetipais.
|
Donatas Katkus ir Remigijus Merkelys
nuotrauka: Michail Raškovskij
|
- Čia yra nemažai spekuliatyvumo, lydinčio nuo romantizmo laikų, kai daina tapo individo raiškos forma. Dėl to daugybė tautų save vadina lyrikais. Mes sakome, kad esame lyrikų tauta, mūsų dainos labai lyriškos. Latviai sako, kad jie dar lyriškesni. O suomiai! Kokia jų lyrika, koks susitelkimas! O argi rusai nelaiko savęs lyrikais? Galima atpažinti kokius nors muzikos bruožus, susijusius su kompozicinėmis technikomis, kurias įmanoma aprašyti (tie aprašymai irgi menkaverčiai). Bet įžvelgti specifinius bruožus galime tik mes patys, niekas kitas iš šalies jų nematys.
Esu vienas iš tų, kurie buvo labai arti mūsų vietinio moderno ištakų. Susėsdavom su Bronium Kutavičium, Osvaldu Balakausku, Feliksu Bajoru ir karštai diskutuodavom apie muziką. Viena iš pirmųjų mūsų idėjų buvo patoso atsisakymas. Kutavičius buvo pirmasis antipatosistas. Bajoras atmetė romantizmą. Jo to laiko kūriniuose nerasi jokio vibrato, kūrinių formos neaiškios, padiktuotos kalbinių struktūrų. Jis manė, kad laužo romantizmo klišes, bet, kai dabar pasižiūriu, ten viskas pagrįsta romantine ištarme. Tiesa, Bajoras labai ryžtingai pasuko į folklorą ne harmonijos, o liaudies dainų atlikimo manieros, artikuliacijos, ornamentikos aspektu. Jeigu bandytume jį analizuoti kokiu šenkerišku metodu, neliktų Bajoro. Tačiau jo kūrinių faktūros viršutiniai sluoksniai – labai saviti, turintys semantinę prasmę. Man tai yra vertybė, bet Niujorke ar Berlyne – jokia vertybė.
Pirmąsyk su Vilniaus kvartetu į Vakarus išvažiavom 1978 metais ir ten pagrojom moderniuosius mūsų to laiko kūrinius. Atsimenu reakciją į Antano Rekašiaus Kvartetą Nr. 3. Mes jį grieždavome koncerto pabaigoje, išsidirbinėdavome kaip pašėlę, aš net sukūriau istoriją, neva čia tokia seksualinė tematika. Mus visur lydėjo pasisekimas, palankiai vertino spauda, bet tie sėkmės epizodai į nieką neišaugo, niekas nesusidomėjo Rekašiumi rimčiau.
Kutavičius darė tiesiog grandiozinį įspūdį. Pamenu, kai Krzysztofas Droba pirmąkart atvyko į Vilnių, jam pasiūlėm pasiklausyti lietuviškos muzikos. Paleidę Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“ (1978), žiūrim, net Droba – toks ciniškas naujosios muzikos vertintojas – susigraudino! Jam padarė nepaprastą įspūdį. To laiko Kutavičiaus repetityvinė muzika – nevadinčiau jos minimalizmu, nors jo kūryboje yra ir tikrai minimalistinių kūrinių – skambėjo labai gaiviai. Ji buvo nė kiek ne prastesnė negu kitų to laiko minimalistų, tik šaknys kitos. Kutavičiaus minimalizmas kilęs iš senojo lietuvių folkloro, iš sutartinių, o Steve’o Reicho – iš roko muzikos, tačiau tai buvo panašu ir turėjo vertę. Kai Vakaruose grodavom Balakausko kūrinius, atsiliepimai būdavo palankūs, tačiau jį dažniausiai „nurašydavo“ į neoklasicistus, kurių muzikos kalba jau pasenusi. Ir niekaip negalėjome įrodyti, kad čia viskas pagrįsta visai kitokiais principais.
Kai atsivėrė sienos, po 1991 metų, Vakarai susidomėjo mūsų kraštais. Labai daug visur grojom lietuvių muzikos. Iš pradžių su kvartetu, vėliau jau su Šv. Kristoforo orkestru. Tada įvairūs festivaliai kviesdavo groti Baltijos kraštų muziką. Parengę programą iš latvių, estų ir lietuvių kompozitorių kūrinių grodavom begales koncertų. Užteko ir susidomėjimo, ir atsiliepimų.
|
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras
|
Prieš keletą metų su Šv. Kristoforo orkestru Vokietijoje dalyvavome festivalyje „Europe musicale“. Apvažiavom stambius Vokietijos kultūrinius centrus, kuriuose atlikome Balakausko „Concerto brio“ su smuikininke Rusne Mataityte, Kutavičiaus „Šiaurės vartus“ iš ciklo „Jeruzalės vartai“, M.K. Čiurlionio Kvartetą, Bajoro preliudą ir Tokatą. Berlyne dar nuosaikiai buvome įvertinti, bet Vysbadene mus sumalė į miltus. Leipcige mus pavadino geru orkestru, kuris groja labai nepatrauklią muziką: Čiurlionis – provincialus, Kutavičius – neįdomus ir t.t. Žinoma, Vysbadenas irgi provincija, be to, vertinimas priklauso nuo rašančiojo skonio, tačiau faktas lieka faktu – Europa pasikeitė ir joje vyksta nauji procesai. Jaunoji mūsų kompozitorių karta jau irgi yra šitų procesų dalyvė. Žinoma, yra natūralus ryšys – vieni mokėsi pas Balakauską, kiti pas kitus mūsų pedagogus. Pastaruosius 20 metų Balakauskas turi nepaprastai didelę įtaką, jo mokiniai – stipriausios lietuvių jaunųjų kompozitorių pajėgos. Turime nemažai puikių autorių. Kad ir Onutės Narbutaitės fenomenas – ji puikiai vertinama Vakaruose, ypač Vokietijoje, Suomijoje [Finlandia Records išleido jos kompaktinių plokštelių seriją – J.K.]. Į tarptautinius vandenis ji išplaukė savarankiškai, neturėdama to lietuvių muzikos užnugario, apie kurį čia kalbame, to kolektyvinio vertinimo. Tiesiog ima ir parašo kūrinį, kuris konkrečiame koncerte tarp kitų kūrinių labai sėkmingai pasirodo. Raminta Šerkšnytė daugelyje kontekstų irgi yra pataikiusi „į dešimtuką“. Neprastai sekasi ir kitiems mūsų kompozitoriams – tiek vyresniems, tiek jaunesniems. Bet jau jokie užnugariai čia nieko negali padaryti.
Dar kartą noriu pabrėžti – skeptiškai vertinu visokius pripažinimus už sienos. Man įdomu, kas daroma kitur, žaviuosi išgirdęs gerą muziką, bet man visai nesvarbu, iš kur tas kompozitorius, kokios tradicijos ir kokie autoritetai už jo stovi. Apskritai man daug įdomiau, ką rašo mūsų kompozitoriai, repetuojame jų kūrinius, lyginame. Būna, koks nors kūrinys taip sužavi, kad dažniau jį grojam. Pavyzdžiui, Vlado Jakubėno Preliudas ir triguba fuga (1929) – aukštos klasės meistriškai sukomponuotas postromantinės stilistikos kūrinys. Mes jį grojame labai dažnai. Nežinau, kokį įspūdį jis padarytų svetur. Vieną sykį pagrojom Vakaruose, bet jokios ypatingos reakcijos nebuvo.
- Jūs minėjote savo kartos kompozitorius, kurie gyveno ir kūrė bendruomenės sąlygomis – intensyviai bendravo tarpusavyje ir su atlikėjais, mokėsi vieni iš kitų. Tačiau jaunoji karta, išėjusi iš tos pačios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ar net tos pačios prof. Balakausko klasės, nebejaučia tokio poreikio. Jie važinėja po skirtingus centrus, dalyvauja skirtinguose meistriškumo kursuose. Ar dar galima vadinti juos lietuviškos mokyklos tradicijų tęsėjais?
- Kadaise dėl to smarkiai ginčytasi. Muzikologas prof. Vytautas Landsbergis teigė, kad lietuviškumo muzikoje pamatas – liaudies dainų intonacijos, kompozitorius Julius Juzeliūnas net sukūrė atraminių tonų teoriją, kaip kurti muziką iš „lietuviškų ląstelių“, kompozitorius Eduardas Balsys akcentavo mažąją terciją kaip lietuviškumo kodą. Pamenu, Landsbergiui Balakauskas atkirto, kad kompozitorius turi būti laisvas, kurti taip, kaip jam diktuoja jo skonis, jo sąžinė, o ne galvoti, kaip panaudoti „lietuviškas ląsteles“. Balakauskas tąsyk pasakė labai svarbią mintį: kai kūrinys padaro didelį įspūdį, kai susiformuoja savotiška jo recepcijos istorija, tada jis tampa lietuviškas. Apskritai pasaulis yra kuriamas. Juk mūsų didžiausia problema ir yra tai, kad niekas nebenori kurti Lietuvos. Visi nori ja tik naudotis. Tas pats ir su kultūra – fenomenu, kuris mus identifikuoja. Savo tapatumo nesukursime nei iš prancūzų, nei iš vokiečių muzikos. Mūsų tapatumu taps tai, ką sukurs mūsų bendruomenė.
Bėda yra kita. Šiuolaikiniai kompozitoriai yra užsivertę informacija, muzikos gausa tokia, kad atsirinkti vis sudėtingiau. Menininkas turi būti filosofas, mąstytojas, ieškantis vertybių savyje ir pasaulyje, kad jas atskleistų, tačiau technologijų ir performansų lavina įtraukia į save. Dažnai kūrėjas, užuot ieškojęs vertybių, žvalgosi, gal dar yra kokia neužimta niša, gal čia pasikapstęs jis susikurs savo kalbos šaltinėlį. Tai yra visiška kvailystė. Galima rašyti banalią muziką iš Beethoveno klišių, bet galima tą padaryti taip, kad šiurpuliukai per kūną lakstytų. Taigi labiausiai dabar pasigendu savęs ieškojimo, pasaulio savyje ieškojimo. Ir čia ne tik kompozicijos problema. Čia asmenybės ir intelekto dalykai. Šiais laikais išrasti kokią nors technologiją būtų sunku. Amžius, kai technologijos buvo lemiamas faktorius, jau baigėsi. O jeigu žvelgtume dar giliau – baigėsi europocentrizmas. Vokiečių instrumentinės muzikos tradicija jau nėra pamatinė vertybė. Ji yra tik viena iš daugelio vertybių. Kompozitoriams darosi vis sunkiau, nes mažėja tų, kam įdomu jų klausytis. Esu senamadiškas, man dar įdomu klausytis naujų lietuviškų kūrinių. Kartais juokauju: esu toks senamadiškas, kad mėgstu klausytis lietuvių kompozitorių kūrinių ir skaityti lietuvių filosofų veikalus, nors, atrodo, jau niekas jų nebeskaito.
- Su tautiškumu Europos muzika atsisveikino prieš šimtą metų, lietuviai, tiesa, ne taip seniai. Su technologizmu irgi anksčiau ar vėliau bus atsisveikinta. Tad kas mūsų laukia? Vis stiprėja world muzikos įtaka. Gal ji ir taps šaltiniu, iš kurio XXI amžius semsis idėjų?
- Esu įsitikinęs, kad mes, europiečiai, turime išlaikyti krikščioniškąją Europos muzikos tradiciją – kūryba turi byloti kažką svarbaus žmonėms, nesvarbu, kokiomis kompozicinėmis priemonėmis. Jei žmonės klausosi tos muzikos, jie turi išgirsti atgarsį ir savyje. Reikės atlaikyti milžinišką konkurenciją su amerikietiška kultūra. Bet žvelgiu į tai optimistiškai – rasis ir formų, jeigu jausime gyvą dviejų tūkstantmečių tradiciją. Dėl jos verta pakovoti.
World New Music Magazine Nr. 18
