Mykolo Natalevičiaus kūrybą galima padalinti į dvi dalis: „naujojo dvasingumo“ muziką ir eksperimentinę elektroniką, kuri dažnai derinama su įvairiomis žmogaus balso išraiškomis. Pirmoji autoriaus kūrybinė tendencija kyla iš tiesioginio, fundamentalaus kompozitoriaus ryšio su religija ir yra išreiškiama a cappella choro kūriniuose lotyniškais tekstais, kurie egzistuoja arba tradicinėje tonalioje homofoninėje aplinkoje, arba renesansinėje Palestrinos tipo atmosferoje. Kitas Mykolas Natalevičius atsiskleidžia kurdamas, pavyzdžiui, trumpametražes operas, kurioms būdingos ribinės garso patirtys (sinusoidinis signalas, triukšmas: elektroninis arba atlikėjų „minios“; žmogaus ausies juntamo dažnių diapazono paraštėse egzistuojantys garsai), radikaliai redukuota muzikos medžiaga ir į raiškų kalbėjimą transformuotas solistų vokalas.
Asta Pakarklytė
