Orlandas Narušis yra architektas, kuris savo
gyvuose eksperimentinės elektroninės muzikos pasirodymuose taiko
tarpdisciplininį požiūrį. Jo darbai – vizualiojo ir garso menų sintezė, kurioje
naudojami principai gali atrodyti artimesni ne muzikai, o dizainui ar
architektūrai. Narušio siekis – interpretuoti garsą ir bent iš dalies jį
vizualizuoti, taip tiriant neribotus garso aplikacijos metodus.
Laisvos formos eksperimento įgyvendinimui jis naudoja įvairias medijas. Jo hipnozės ir garsinių erdvių kupinus pasirodymus buvo galima patirti festivaliuose „Jauna muzika“, „Centras“, „Baltas triukšmas“, „Ex-pansija“, „Garso zona“. Narušio kūryboje daug bendradarbiavimo ir kolaboracijų. 2012 metais jis improvizavo Artūro Slapšio tapybos triptiko garsinę interpretaciją apokalipsės tema, taip pat dirbo su Kauno šokio teatru „Aura“, kur buvo šokio spektaklio „Aseptinė zona arba lietuviškos sutartinės“ muzikos bendraautorius. Jo darbus galima išgirsti keturiose rinktinėse su kitais Lietuvos eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjais – Artūru Bumšteinu, Dariumi Čiuta, Raimundu Eimontu, Gintu K, Antanu Jasenka, Skardu, Denisu Šafovalu ir daugeliu kitų.
Orlando Narušio kūryba yra nutolusi nuo akademinės muzikos ar tradicinės elektronikos. Savo leidybinius sumanymus jis vadina garso projektais, apeidamas įpareigojantį, jo nuomone profesionaliai muzikai labiau tinkamą „albumų“ terminą. Menininkas įgyvendino daugiau kaip dvidešimt tokių garso projektų, kurių kiekvieną jungia siekis tirti, mistifikuoti ir atrasti nestandartinių garsų pasaulį. Autoriniai Narušio projektai siekia 2002 metus: pradedant nepretenzingai pavadintais kūriniais „1“ ir „2“ ir baigiant 2014 įrašytais „Tempera. Grid“ ar „4.Play.ON“. Daugiau kaip dekadą trunkanti jo kūryba, kartu su kitais postminimalistinę elektroninę muziką kuriančių autorių darbais, modeliuoja ir bendrą naujausių Lietuvos eksperimentinio garso pavidalų reljefą.
