Vilius Šiaulys gyvai groti pradėjo 2003 metais. Pirmieji jo IDM ir ambient priskirtini darbai stipriai nutolo nuo dabartinės jo kūrybos. Šiandien Šiaulys pasirodo su soliniu drone/noise projektu „Lys“, 2011 metais įkurtu postindustriniu noise duetu „Tiesė“ (su Antanu Dombrovskiu) bei 2006 metais pradėtu eksperimentinės elektroninės muzikos kvartetu „Twentytwentyone“ (su Arturu Bumšteinu, Antanu Dombrovskiu bei Lina Lapelyte).
Po šiuo vardu slepiasi reguliarūs pasirodymai bei 5 albumai, apimantys 10 „Lys“ kūrybos metų, kurie atspindi garso menininko kūrybos kismą. Pradedant ramiu, į IDM linkstančiu ambient per tamsėjantį drone žingsnis po žingsnio pereinant į išgrynintą noise. Visi albumai nurodo į šiandieną koncertuose girdimą bei vertinamą atšiaurų, bet artimą, garso eksperimentą.
Pirmasis albumas – „Naunuee“, išleistas 2004 metais interneto leidykloje „Sutemos“, artimiausias IDM ir ambient atmosferikai, tačiau eksperimentuojantis ir su glitch stilistika. Tai vientisas, pradžioje ganėtinai vėsus ir griežtas rinkinys, pabaigoje nuslystantis į lengvesnį, abstraktesnį garsą. Regis pagrindinis „Naunuee“ siekis yra nuo pat pirmo kūrinio klausytoją vesti į kilpomis klaidinančią kelionę, sekant garso įrašų („semplų“) mėtomomis užuominomis.
Po „Naunuee“ tais pačiais metais pasirodė „Ion“ albumas, parengtas „Surfaces“ interneto leidyklai. Šiuo albumu „Lys“ žengė dar vieną žingsnį abstraktumo link ir suprojektavo šviesias, beveik žaismingas ambient kompozicijas, kurių garsais paišomi kraštovaizdžiai skardi subtiliais gamtos motyvais.
Po ilgos pauzės 2011 metais „Lys“ iš karto išleido du kompaktinius diskus: „Našlaičiai“ ir „...Earth Oh Soil...“, kurie abu tapo esminiu perėjimu į šiandieną girdimą „Lys“ kūrybą. Eksperimentinis ambient albumuose perskrodžiamas griežčiau gaudžiančių garso masyvų. „Našlaičiai“ – lūžtančių ritmų gausi istorija, apiberta garso nuotrupų pelais, išdaužyta spragilo ritmika, per tylos kupinas garso spragas kurianti kiek bauginančią, gerokai tamsesnę nei ankstesniuose leidiniuose girdimą atmosferą. Tokią jauseną pratęsia ir „...Earth Oh Soil...“ garsynas, kuriame galutinai siekiama atsisakyti ryškiai apibrėžtos ritmikos ir daugiausiai dėmesio skirti monolitinio garso konstrukcijoms. Drone žanrui įprastos garso sienos „Lys“ kūryboje neatsisako standartinio masyvumo, tačiau neleidžia jam suvienodėti, tapti vien garsų sankaupa, o ne apgalvota visuma. Kiekvienas“...Earth Oh Soil...“ kūrinys yra to įrodymas, su išlaisvinančia nuo žanro klišių struktūra, aiškiais perėjimais ir žvarbiu garsynu.
2013 m. išleista „Klaida ir užuojauta“ yra naujausia „Lys“ kasetė, kurioje daugiasluoksnės drone/noise kompozicijos su micro-sound elementais įpintos į nesibaigiančias garsines kilpas. Tai – grubokų, prietemos nuotaikų kūrinių derinys, kurių kiekvienas jungiasi į vieningą, tarpusavyje sąveikaujančią trilogiją.
Gyvai „Lys“ groja gana dažnai, ypač „Agharta“ organizuojamuose renginiuose. Triskart jis pasirodė postfolkloro festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, taip pat festivaliuose „STRcamp“, „Nemuzika“, „Speigas 2011“, „Enter12“, „Centras3“, „Armagedon descends II“. Gyvi „Lys“ pasirodymai yra tarsi lengvai improvizuota kelionė su ryškia struktūra, pasikartojančiomis, bet nuolat kintančiomis garsinėmis kilpomis ir stabiliai srūvančia tekstūra. Visa tai kuria kiek nostalgišką, tačiau aiškiais riboženkliais nužymėtą atmosferą, kurioje vienintelis stabilus dalykas – netikėtumas.
