Martynas Bialobžeskis (g. 1976) 1994-1999 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasėje. Nuo 2000 m. vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijai, užsiėmė jaunųjų kompozitorių kūrybos propagavimu, 2000-2007 m. buvo "Druskomanijos" festivalio (Jaunimo kamerinės muzikos dienų Druskininkuose) vadovas; 2000 ir 2001 m. Vilniuje organizavo naujosios muzikos festivalį "Bendras faktorius". Bialobžeskio kūriniai skambėjo šiuolaikinės muzikos festivaliuose "Jauna muzika", "Kopa", "Gaida", "Permainų muzika", "Iš arti". 2000-2006 m. kompozitorius dirbo garso režisieriumi Valstybiniame jaunimo teatre. Nuo 2008 m. - elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo "Diissc Orchestra" narys. Tais pačiais metais išleistas debiutinis "Diissc Orchestra" albumas "D.O." (bendras penkių kompozitorių darbas, tarp kurių - ir Martyno Bialobžeskio kūrinys altui ir elektronikai "CD in C(D)") pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią elektroakustinės muzikos kūrinį.
Martyno Bialobžeskio kūrybą maitina keturi pagrindiniai šaltiniai: akademinė, teatro klubinė muzika bei specifinio garso paieškos, iš kurių autorius nė vienai pirmenybės neteikia. Šios skirtingos sritys dažnai veikia viena kitą, trindamos aiškias stiliaus bei žanro ribas. Būdamas 17 metų, Bialobžeskis debiutavo kaip teatro kompozitorius, nuo to laiko nuolat dirba su įvairiais Lietuvos teatro režisieriais, daugiausia su Cezariu Graužiniu. Studijų metais jis pradėjo jungti akademinę ir populiariąją muziką (nuo 1997 m. kaip muzikos ir tekstų autorius bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos grupėmis: lietuviškojo techno pionieriais "Exem", taip pat "Sel", "Happyendless" ir kt.). Kompozicijose kameriniam ar simfoniniam orkestrui jis naudoja šokių muzikos ritmus, dermes, harmoniją ir emocinį užtaisą ("Išsiskyrimai", "Symphom", "Tarsi nuspaudus Play"). Šios muzikos taip pat jungiamos derinant akustinį ir elektroninį skambesius ("Radio CMB", "Pro/Free", "Tarsi nuspaudus Play", "e-Sax" ir kt.), o organiškiausią akademizmo ir popmuzikos sintezę autorius realizuoja muzikoje teatrui, kurią dažnai formuoja pasitelkdamas stilistinį koliažą (pvz., kabareto, klubinės muzikos ir eksperimentinės elektronikos gretinimas spektaklyje "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos").
Pasak kompozitoriaus, jis nėra iš tų, kurie muziką "skaičiuoja", jo siekiamybė - pusiausvyra tarp jausmo ir proto, laisvės ir struktūros, muzikos ir teksto. Kūryboje jam svarbu išsaugoti žaidimo pojūtį, kurį dažnai išreiškia kompozicijų pavadinimai, klausytojui paliekantys prasmių žaismo galimybę.
Eglė Grigaliūnaitė
