Šarūnas Nakas (g. 1962) – kompozitorius, eseistas, dirigentas, performistas, videomenininkas, šiuolaikinės muzikos festivalių rengėjas, radijo programų autorius. Jis baigė prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (1986), stažavo jaunųjų kompozitorių kursuose Lenkijoje (1989–1991) ir IRCAM Paryžiuje (1998). 1982–2000 m. vadovavo savo įkurtam Vilniaus naujosios muzikos ansambliui, gastroliavusiam 15 Europos šalių ir Kanadoje. 2001 m. parašė pirmą lietuvišką vadovėlį „Šiuolaikinė muzika“. Kompozitoriaus kūriniai apdovanoti Lietuvos kompozitorių sąjungos konkursuose (1996, 1998, 2002), jis pelnė apdovanojimus už festivalių rengimą ir muzikinio gyvenimo inovacijas (1997, 2002), premijas už publicistiką (2003) ir lietuvių muzikos propagavimą (2005). 2007 m. Šarūnas Nakas pelnė Lietuvos nacionalinę premiją. 2012 m. už visuomeniškai aktualią publicistiką kompozitorius apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai".
Šarūno Nako kūrinius yra atlikę: „die reihe“, „Windkraft Tirol“ (Austrija), „KammarensembleN“ (Švedija), „Piano Circus“, „Icebreaker“, „Singcircle“ (Didžioji Britanija), „Ergo Ensemble“ (Kanada), „Agon Orchestra“ (Čekija), Vilniaus naujosios muzikos ansamblis, „Chordos“ styginių kvartetas, „Gaida Ensemble“, Vilniaus festivalio orkestras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Jie skambėjo festivaliuose „Wien Modern“ (2003), „MaerzMusik“ Berlyne (2003), „BONK“ Tampoje (2001), „The Cutting Edge“ (1999) ir „Queen Elizabeth Hall“ Londone (1995), „Aperitivo in Concerto“ Milane (1999), „New Music Marathon Prague“ (1998, 1999), „Osterfestival Tirol“ Insbruke (1996), „Prague Spring“ (1995), „Gaida“ (1996, 1999–2006, 2009), „Jauna muzika“ (1994–1996, 2002, 2003, 2007), „Vilniaus festivalyje“ (2006), koncertuose Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Švedijoje, Kanadoje, Ukrainoje, Azerbaidžane ir Indonezijoje.
Šarūnas Nakas – vienas iš radikaliausiai nusiteikusių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių. Modernaus meno koncepciją jis sieja su antiromantiniu formos, garso ir erdvės suvokimu. Kompozitoriui svarbi idėjų laisvė ir konstruktyvi jų realizavimo tvarka. Neretas Nako kūrinys pasižymi garso mase, koncentruota energija ir ilgalaike įtampa, jo muzikos kalba kartais priartėja prie pastarųjų dešimtmečių hiperkompleksiškumo muzikoje standartų.
Šarūno Nako kūriniai konstruojami pasitelkiant skirtingas išraiškos priemones – nuo diatonikos ir natūralaus garsaeilio iki mikrointervalinių struktūrų, nuo triukšmų iki paukščių balsų, nuo Indijos ritmų iki simultaninio skirtingų stilių muzikos skambėjimo. Neskubriai plėtojamą statišką muziką keičia dinamizuoti intensyvumo šuorai. Monotonijai priešinama ekstazė. Abstrakčios muzikos kalbos potvynius ir atoslūgius suvaldo struktūrines manipuliacijas maskuojanti, tariamai iracionali logika.
Muzikologė Rūta Goštautienė rašė: „Skirtingai nuo daugelio bendraamžių, reflektavusių skaitmeninių technologijų sukeltą naują muzikos revoliuciją, Nakas nepasuko neakademinės muzikos link. Skaitmeninės ekspansijos laikais jis pasirinko savaip radikalesnį kelią. Su naująja muzikine tikrove jį sieja pati muzikos medžiaga, inspiruota technologinės jos gamybos su šios srities manipuliacijų pėdsakais. Net ir komponuodamas akustiniams instrumentams, kompozitorius įgarsina „skaitmeninę vaizduotę“ pasitelkdamas ritminį, dinaminį, faktūrinį struktūravimą ar tiesiog intensyvindamas tembrus. Šio specifinio post-technologinio garsyno ir iš jo plėtojamų struktūrų neįmanoma medituoti. Galima tiesiog pasinerti į garsų okeaną, paklūstant abstrakčios muzikos monotonijai ir didingumui“.