1971-1987 metais gyvavęs Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio paženklino Lietuvos džiazo istoriją pasauline šlove, suteikė vieną didžiausių impulsų šio žanro evoliucijai Lietuvoje, davė pradžią Vilniaus džiazo mokyklai.
Ansamblis pradėjo formuotis dar 1969 metais. Ganelinas kartu su Tarasovu parengė programą "Opus a 2" ir 1970 m. debiutavo Gorkio (dabar Nižnij Novgorodas), vėliau - Donecko džiazo festivaliuose. 1971 m. prie jų prisijungė sverdlovskietis saksofonininkas Vladimiras Čekasinas. Nuo 1971 m. trio kasmet parengdavo po naują vientisą programą, kaskart deklaruodamas novatoriškus kūrybinius ieškojimus. Pirmosios programos ("Consilium", "Postludium", "Triptych", "Ad libitum", "Ex libris") tapo kritikų ir klausytojų diskusijų objektu - tokios jos atrodė naujos ir paveikios.
1974 m. trio įgijo filharmoninį statusą (vienas iš pirmųjų buvusios Sovietų Sąjungos džiazo kolektyvų) - tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos Šiuolaikinės kamerinės muzikos ansambliu. Šis statusas suteikė galimybę dažniau dalyvauti sąjungos bei užsienio festivaliuose. Muzikantams iš Lietuvos (beje, vienam iš nedaugelio sovietinių džiazo ansamblių) buvo leista koncertuoti Rytų ir Vakarų Europoje, vėliau Kuboje, Indijoje, JAV; juos įrašė lenkų, vokiečių, šveicarų, amerikiečių, anglų plokštelių kompanijos.
1976 m. Vilniaus plokštelių studijoje buvo įrašyta pirmoji, specialiai įrašui studijoje pritaikyta programa "Con anima". Tais pačiais metais programa "Poco a poco" festivalyje "Jazz Jamboree" Lenkijoje pelnė aukščiausius kritikų bei klausytojų įvertinimus. Lenkų spauda rašė: "Didžiausias netikėtumas buvo tarybinio džiazo trio koncertas. Keletą metų laukėme jo pasirodymo, ir neveltui. Lietuvos valstybinės filharmonijos šiuolaikinės kamerinės muzikos grupė yra vienas įdomiausių kolektyvų Europos muzikiniame žemėlapyje. Tai intuityvi muzika, free džiazas, susietas su tradicijomis" ("Express Wieczorny", 1976.11.03).
Muzikos stilių bei muzikinių kultūrų samplaika, nauja forma, bendra kūrinių autorystė, multiinstrumentiškumas, solisto ir akomponiatoriaus vaidmenų ignoravimas - šios savybės siejo trio muziką su ankstyvojo free džiazo atlikėjais bei "Art Ensemble of Chicago", jų kūryba buvo lyginama su saksofonininko ir kompozitoriaus Anthony Braxtono kompozicijomis.
Pokalbyje su džiazo kritiku Aleksejumi Bataševu Ganelinas sakė: "Mes klausomės visko. Net ir paprasčiausios polkos melodija gali puikiai pasiteisinti, suteikti reikiamą ritmikos piešinį ir skambesį. Negalime apsieiti be klasikinės muzikos, tradicinio džiazo; nereikia pamiršti ir modernaus džiazo bei muzikos aktualijų" ("Jazz Forum", 1973 Nr.5).
Trio programos "Albumas jaunimui", "Katalogas", "Namų muzikavimas" byloja apie muzikantų polinkį į teatrališkumą, norą sustiprinti atliekamos muzikos įspūdį vizualiniais efektais. "Mums svarbus klasikinio teatro modelis. Kartais tai, ką mes darome, gali būti vadinama psichologiniu instrumentiniu teatru" ("Jazz Forum", 1973 Nr.5).
Trys muzikantai grojo maždaug dvidešimčia instrumentų: Ganelinas - fortepijonu, sintezatoriumi, gitara, būgnais, perkusija; Tarasovas išsidėliodavo visą mušamųjų arsenalą, kartais pasitelkdavo švilpynes, trimitą; Čekasinas pūtė fleitas, klarnetus, įvairiausius saksofonus (dažnai po du iš karto), grojo smuiku. Muzikantai plėsdavo tradicinius instrumentų garso išgavimo būdus, papildydavo instrumentarijų atsitiktiniais "nemuzikiniais" daiktais; ypač turtingas buvo perkusinių instrumentų arsenalas.
"Mūsų muzika polifoninė, kiekvienas išreiškia savo požiūrį į muzikinę idėja. Savaime jauti, kada turi patylėti, kada gali įsiterpti – juk pokalbyje pašnekovai irgi jaučia vieni kitus. Jeigu vienas atranda kažką įdomaus - kiti du leidžia jam kitaip kreipti formą", - kalbėjo Ganelinas ("Nemunas", 1978 Nr.8).
Antroji Vilniaus plokštelių studijoje įrašyta programa "Concerto grosso" "Melodijos" firmos meno taryboje Maskvoje sukėlė tikrą sumaištį - muzikinės koncepcijos radikalumas tiesiog pribloškė avangardo netoleravusią vadovybę. Į "Melodijos" filialus buvo išsiuntinėtas raštas, įpareigojantis "kontroliuoti" idėjinį ir meninį įrašinėjamos muzikos lygį, o "Concerto grosso" plokštelė išleista tik po trejų metų.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje bei devintojo pradžioje trio ypač išgarsėjo, daug koncertavo. Vokiečių džiazo kritikas Joachimas Berendtas trio muzikavimą pavadino "labiausiai organizuotu ir profesionaliausiu free džiazu, kokį tik per daugelį metų yra tekę girdėti" ("Down Beat", 1980).
Trio muziką su šiuolaikiniu menu sieja ir kai kurios išraiškos priemonės, ir bendri estetiniai principai, tačiau jų sukurta muzika prilygsta ypatingam meniniam atradimui, kurio atspirties taškas - įvairialypis muzikantų išsilavinimas, erudicija, savitumas ir meistriškumas.
© Rūta Skudienė, Aušra Listavičiūtė, Olegas Sotnikovas
